Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 kovo 19, trečiadienis
...O ištremtos dainos sugrįžo Spausdinti
Stanislovas ABROMAVIČIUS   
2024 rugpjūčio 09, penktadienis

Jonui Balčiūnui iš lagerio atvykus pas savuosius į tremtį... Pirmoje eilėje: Jonas Balčiūnas, anūkė Genutė, žmona Anelė. Antroje eilėje: Stasė, Adolfas su žmona Brone, 1958 m.
Rugpjūčio 10-ąją Palomenėje įvyks vienas iš „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ renginių – pirmą kartą čia, o ir visame Kaišiadorių krašte, suskambės pilietinės muzikos festivalis „Didžioji kova“. Po vasaros saule dangumi plauks dainos apie Tėvynę, apie brangiausią jos savastį – laisvę. Ir apie tuos, kurie skaudžiai už tai sumokėjo – net už tokias dainas.

Ką saugo Stasės Balčiūnaitės-Baguckienės mokyklinis sąsiuvinis
Neveronyse, Kauno rajone, gyvenanti buvusi tremtinė ir žuvusių partizanų sesuo Stasė Balčiūnaitė-Baguckienė saugo mokyklinį sąsiuvinį, kuriame užrašė vaikystėje girdėtas tėviškės kaime, Eitekonyse, skambėjusias partizanų daina. Jas dainuodavo vakaronėse susirinkęs apylinkių jaunimas. Šiandienos jauniems žmonėms, tikriausiai, sunku net įsivaizduoti, jog dainuoti ir užrašinėti tokias dainas buvo gana pavojinga veikla – sovietinės struktūros pokaryje uoliai sekė žmonių gyvenimus...
Stasė Balčiūnaitė tremtyje,1956 m. Nuotr. iš asmeninio albumo
Partizanų dainos išlikusios ne tik tame mokykliniame sąsiuvinyje, bet ir buvusios tremtinės atmintyje. Stasę Balčiūnaitę-Baguckienę aplankęs Kaišiadorių muziejaus muziejininkas Vytautas Budvytis užrašė šios moters dainuojamas patriotines dainas. Kai kurios jų yra žinomos plačiai, dainuotos visoje Lietuvoje. Tačiau Stasės dainuojamos kai kuo skiriasi nuo originalių. Tai natūralu, nes jos krašto jaunimą pasiekė iš lūpų į lūpas... Dainą „Aš į stotį ėjau palydėti tavęs...“ seserys Janina ir Jadzė Treideraitės niūniuodavo išlydėdamos jaunuolius į sovietinę kariuomenę, o „Mus vežė dieną, vežė naktį“ Stasė išgirdo ir pati dainavo tremtyje. Tiek tremtyje, tiek po jos sugrįžusi į Lietuvą dainų tekstus bandė kurti ir pati – gyvenimo negandos, bausmės baimė neišrovė iš širdies skaudžių ir išgyventų žodžių...

Giminės šaknys Eitekonyse
Stasės Balčiūnaitės-Baguckienės giminės šaknys – Palomenės seniūnijos Eitekonių kaime. Čia jos tėveliai Jonas ir Anelė Balčiūnai turėjo ūkį, augino keturis vaikus: Joną, Adolfą, Zigmą ir Stasę. Pokario metais Balčiūnų sūnūs Jonas ir Zigmas partizanavo, žuvo 1952-aisiais. 1948 metais tėvelis Jonas Balčiūnas (g. 1893 m.) buvo nuteistas ir iki 1957-ųjų kalėjo Taišetlage, Čiunoje. Lygiai prieš 75 metus  motina su sūnumi Adolfu ir marčia  pateko į Usoljės Sibirskojos rajono Žilkino gyvenvietę, kur greitai atsirado ir Stasė...
Tėveliui buvo leidžiama išsiųsti šeimai po du laiškus per metus, ir būtinai rusų kalba. Tekdavo prašyti, kad juos parašytų draugai, pats Jonas Balčiūnas jiems diktavo lietuviškai. Į Lietuvą Balčiūnų šeima sugrįžo 1958 m.
Neseniai jubiliejinį gimtadienį atšventusi Stasė Balčiūnaitė-Baguckienė (fotografuota 2023 m.) Vytauto Budvyčio nuotr.
Dainingiausias Balčiūnų šeimoje buvo brolis Jonas. Vakaronėse dainuojant jis buvo tarsi vedantysis, mokėjo daug partizaniškų dainų, turėjo gražų balsą. Susibūrimo metu pas Balčiūnus, Paulauskus, Grigaliūnus, Paškevičius, Kukalius jaunuoliai kirpdavosi plaukus, kalbėdavo apie apylinkėse įvykusius nutikimus. Deja, prasidėjus tremtims, gyventojų skaičius kaimuose mažėjo. Iš Eitekonių į Sibirą pateko net tik Balčiūnai, bet ir Žičiai, Palčiauskai, Vainilavičiai, Grigaliūnai, iš viso 31 gyventojas. Vien tik iš Eitekonių  partizaniniame kare žuvo ar buvo įkalinta 18 gyventojų žmonių.

Trėmė ir už dainas
Dainingiausias šio krašto jaunimas gyveno ne tik Eitekonyse, bet ir Babilių, Muldiškių kaimuose: tai  Bandzevičiai, Daukšaičiai, Ivoškai, Vyšniauskai, Kasparai, Gedminai, Kukaliai. Susirinkę vakaronėse iš pradžių be baimės niūniuodavo partizanų dainas, kol 1946-aisiais skaudžiai smogė išdavystė. Muldiškių kaimo, buvusio prie geležinkelio Kaišiadorys – Jonava pervažos ir turėjusio 15 sodybų, mergaitės Janina Treideraitė (Monkevičienė, g. 1929 m.) ir Stasė Jaglinskaitė (Butkevičienė, 1929 m.) buvo suimtos – jas įskundė kaimynas Benediktas Bublys.
Jonas Treideris turėjo gražų ūkį, su žmona augino penkis vaikus: Janiną. Jadvygą, Bronių, Zosę ir Antaną. Kalbėjo, kad jų tėvelis kažkada dirbo ekonomu dvare, todėl kaimynai kartais eidavo pas juos pasitarti. Jaglinskas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, už tai gavo žemės, jiedu su žmona Elena augino dvi duk-ras: Stasę ir Genę. Įsiveržę į šeimų namus baudėjai  rado partizaniškų dainų sąsiuvinį. Janina Treideraitė ir Stasė Jaglinskaitė buvo apkaltinos ne tik partizanų šlovinimu, bet ir pagalba jiems...
„Nusikaltėles“ tardė neilgai, bet bausmė buvo giežta: septyniolikmetes  nuteisė po 5 metus nelaisvės. Janina kalėjo Ivdelio lageryje, Kolymoje, o Stasė – Sverdlovsko srityje. Į Lietuvą jos sugrįžo 1951-aisiais. Šiuo metu Janina jau mirusi, o Stasė gyvena Kaišiadoryse.
Sovietinis režimas skaudžiai palietė ir kitus nedidelio Muldiškių kaimelio žmones. 1949 m. nuteistas šio kaimo gyventojas Zigmas Lazauskas, 7 metus kalėjo Omske. Tais pačiais metais į Usolję ištremti Bronius ir Natalija Stravinskai su septynmečiu sūneliu Petruku. Į Lietuvą jie sugrįžo po 8 metų.
 O dainos gyvos. Pakaitykime jų žodžius, Vytauto Budvyčio užrašytus ir Stasės Balčiūnaitės –Baguckienės išsaugotus.
 
 Eitekonių krašto partizanų dainos
 * * *
 Nieks nelanko mūsų kapo:
 brolis nei sesutė,
 tiktai lanko miško žvėrys
 ir raiba gegutė.
 
 Nieks nesėja žalių rūtų
 ant mūsų kapelių,
 tiktai sėja šiaurys vėjas
 geltonus lapelius.
 * * *
 Tėvynei pareigą atlikęs
 kovų laukuose tu žuvai.
 Tu užgesai, kai Laisvė švito,
 laimėjai kovą, bet ne sau. 
 
 Suėjo giminės prie kapo,
 Ir nieks nežino, kas esi.
 Tėvynė motina tau tapo,
 ir miško broliais mes visi.
 
 * * *
 Aš į stotį ėjau palydėti tavęs,
 palinkėti laimingo tau kelio.
 Neskubėdamas tu pro vagono duris
 išmetei man alyvų šakelę.
 
 Traukinys tas žiaurus greitai
 perskyrė mus
 ir išnyko toli horizonte....
 Bet pro ašaras tas nemačiau
 aš tavęs,
 o mačiau vien tavąsias alyvas.
 
 Aš parėjus namo labai
 gailiai verkiau,
 gėles ašarėlėm palaisčiau.
 Ir tada supratau,
 kad iš meilės pirmos
 vien alyvų šakelė teliko.
 
 Ir nuliūdo širdis, šypsena ir daina
 ir alyvų šakelė nuvyto.
 * * *
 Mus vežė dieną, vežė naktį,
 Kol privažiavom prie stoties...
 Man pasakykit, mylimieji,
 Kokios sulauksim ateities.
 
 „Duok, mamyte, man pienelio,
 duok pienelio man saldaus...
 Leisk, mamyte, į namelį,
 Aš rankeles jau sušalau“.
 
 „Nėra, sūneli, čia pienelio,
 Nėr pienelio čia saldaus.
 Nėra čia šiltų namelių,
 Mes toli nuo Lietuvos...“
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2024 rugpjūčio 11, sekmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2025