A. Dzimidavičiaus sūnus Adrijus ir dukra Airida Tai buvo prieš devynerius metus, minint Albino Dzimidavičiaus pirmąsias mirties metines. Albino kolegė mokytoja Onutė Kupčiūnienė, viena iš tų gedulinių iškilmių organizatorių, apibūdindama kalbėjusiųjų mintis, tarstelėjo: -Štai ir turime šviesų žodinį Albino Dzimidavičiaus portretą. Iš tikrųjų tai buvo gražūs prisiminimai apie Muzikos (dabar - Meno) mokyklos Akordeono skyriaus vedėją, puikų pedagogą, fotomenininką A. Dzimidavičių. Bet ar užtenka vien žodinio portreto? Ar nereikėtų sukurti jį ir rašytinį? -Reikia! - toks buvo visų susirinkusiųjų pritarimas. Bet kas tai padarys? Žinoma, kad geriausiai galėtų padaryti O. Kupčiūnienė, nes ji irgi akordeonistė, ilgus metus dirbo šalia A. Dzimidavičiaus. Ir ji sutiko! Užrašė kolegų atsiminimus, surinko nuotraukas. Darbas buvo mielas, bet ne greitas. Kreiptasi beveik į trisdešimt žmonių, kad parašytų atsiminimus. Niekas neatsisakė, bet užtruko ilgai, kaip pa-prastai tokiais atvejais būna, tai tas, tai anas neturėjo laiko, tai buvo išvykęs, tai sirgo, tai vėl kas nors. Tačiau O. Kupčiūnienė kantrybės turėjo: ji atsimini-mus surinko. Bet ir to dar maža. Reikia pinigų knygai išleisti. Ir kur jų gauti? Čia padėjo Meno mokyklos direktorės Reginos Rikterytės sumanumas, geranoriškumas. Jai talkininkaujant buvo parengtas projektas, jis „praėjo“ ir buvo gautas finansavimas. Knygą išspausdino kaišiadoriškė spaustuvė „Printėja“. Praėjusių metų pabaigoje, minint A. Dzimidavičiaus 10-ąsias mirties metines, knyga jau gulėjo ant mūsų stalo. Ji tada turėjo būti pristatyta, tačiau sutrukdė gripo epidemija ir sutiktuvės buvo nukeltos vėlesniam laikui. Tai buvo padaryta šiemet, kovo 5 d. Į Meno mokyklos salę susirinko buvę A. Dzimidavičiaus kolegos, šeimos nariai, atsiminimų apie jį autoriai, mokyklos vadovybė, rajono savivaldybės administracijos atstovai. Vėl daug gerų žodžių buvo pasakyta apie A. Dzimidavičių. Kalbėjo O. Kupčiūnienė, rajono administracijos direktorius V. Streikauskas, buvęs A. Dzimidavičiaus auklėtinis Kęstutis Gelombickas, Kaišiadorių krašte neužmirštamo gydytojo Igno Gelombicko sūnus, A. Dzimidavičiaus kraštietis muzikantas Pranas Griesius. Buvęs mokyklos direktorius Stasys Barzinskas prisiminė tuometinės rajono valdžios pastangas įsteigti, kaip tada buvo vadinama - Vaikų muzikos mokyklą, kurioje daug metų dirbo A. Dzimidavičius. Jis pasiūlė, kad dabartinė Meno mokykla plačiau garsintų visus šioje mokykloje dirbusius pedagogus ir jų žinomiausius auklėtinius, kad jų nuveikti darbai atsispindėtų mokyklos stenduose, fotovitrinose ir t.t. Jautriais žodžiais savo tėvą A. Dzimidavičių prisiminė jo dukra Airida, dabar dirbanti „Sodų spalvos“ žurnalo redakcijoje. -Aš irgi buvau muzikos mokyklos mokinė, - kalbėjo Airida. - Gyvenant daugiabutyje ne taip paprasta ruoštis pamokoms: trukdoma kaimynams. Jie lengviau atsikvėpė, kai aš mokslą baigiau. Bet muzika iš mūsų buto vis tiek dar sklido, nes tėvelis grodavo ruošdamasis pamokoms. Tačiau, pasirodo, tėvelio muzika kaimynams netrukdė. „Tai kad jis taip gražiai groja, kad mes klausomės ir negalima atsigėrėti“, - šypsodavosi jie. Atminimo vakare buvo parodyta filmuota medžiaga apie A. Dzimidavičių, atlikta jo garsioji „Antanaičių polka“. Koncertavo mokyklos mokiniai. Padėkos žodį tarė mokyklos direktorė R. Rikterytė, kuri kadaise irgi mokėsi šioje mokykloje. Pagarbiai prisiminti ir šios mokyklos vadovai, kurių jau nėra: Vytautas Balčiūnas, Vilhelmas Žiūra, Ona Maksimenkaitė. Iškilmių dalyviai gavo po gražią dovaną - knygą „Albinas Dzimidavičius“.
|