Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 balandžio 28, sekmadienis
Apie kaimyną už nugaros, žemės „apipjaustymą“ ir neviltį Spausdinti
Ramutė Šimelienė   
2009 gegužės 22, penktadienis

Ši žemė uz Janės Augienės sodybos atitenka kitam žmogui
Kuomet vilniškė Janė Augienė dar 1998-aisiais Petkaučyznos kaime, prie pat Žaslių nusipirko sodybą, nė pagalvoti negalėjo, kad po dešimties su trupučiu metų turės dėl to nemažai rūpesčių. ,,Kad būčiau žinojusi, jog taip išeis,- dūsauja Janė, - nebūčiau šių namų pirkusi".
Taigi, kad žinotume ateitį, daug ką kitaip darytume. Bet yra taip, kaip yra.
Dabar čia jos ir jos artimųjų rankomis rūpestingai sutvarkyta ne tik  sodyba, bet plėšte išplėšta ir už sodybos esanti valstybinio fondo žemė, išrauti joje vešėję krūmokšniai ir visai nemaži krūmai. Janė netgi turi  to stachanovietiško darbo nuotraukų, padarytų prisiminimui, tuomet nė nemanant, kad kada nors svetimam žmogui jas rodys. O prisiėjo. Jas J.Augienė pateikia kaip įrodymą, kiek kruvino prakaito toj žemėj išliejo.
 Žemę plėšė todėl, kad tuomet, kai pirko sodybą, jai buvo pasakyta, jog  galėsianti tą valdišką žemę, taip patogiai išsitiesusią tuojau pat už josios tvarto, nusipirkti. Kai laikas ateis. Laikas ėjo ilgai - ištisus dešimtį metų. O kol jis ėjo,  tą žemės plotą J.Augienė nuomavo - sodino daržus, karvutę pievoje pririšdavo. Ir vis tikėjosi išsipirkti. Tiesa, toje pačioje Žaslių seniūnijoje, Vaidžionių kaime, buvusioje tėviškėje,  ji turi atsiėmusi 2 hektarus žemės. Čia, Petkaučyznoje, ji teturi 30 arų, ant kurių stovi namas, ūkiniai pastatai, kelios obelys. Todėl manė, kad valstybinio fondo žemė jai už nugaros gražiai susilies su jos sodybos sklypu. Deja, dabar, jei galėtų, Janė nagus nusigraužtų - būtų žinojusi, kad tas žemės pirkimo pažadas apvirs aukštyn kojomis, gal būtų ne Vaidžionyse žemę atsiėmusi, nors toms vietoms ji jaučia nostalgiją, bet užsikėlusi čia pat, ant to valdiškos žemės ploto, už namų.
Nūnai ant tos žemės gula kito žmogaus atsineštoji iš kitur. Ir anam žmogui pirmenybė, nes pagal įstatymą, pirmiausia žemė grąžinama, o paskum, jei jos liks laisvos, kas norės, galės ir nusipirkti.
,,Man nors gabalėlį daržams paliktų, - sakė į redakciją atėjusi J. Augienė.- Daug man nereikia. Dabar - nei šis, nei tas: kad galėčiau arklį pasikinkyti, turėsiu būsimo kaimyno prašyti, kad leistų užvaryti vežimą ant jo žemės". Moteris sako, kad  projekto autorė Rasa Čibilytė jai neva pasiūliusi pirkti gabaliuką šabakštyno prie pat melioracijos griovio, už to ploto, kurį ji išdirbo ir kurį imąs  anas žmogus. ,,Bet ten vieni brūzgynai, - aimanuoja Janė, - o ir kaip aš tą vietą pasieksiu? Per naująjį kaimyną šokinėsiu? Eičiau aplink, pro kapines, bet ten vis tiek neperlipsiu per griovį". Be to, J. Augienė sako, kad R.Čibilytė pirkti žemės jai pasiūliusi  dar ir gerokai toliau, kitoje vietoje, bet ten taip pat apleista žemė ir, blogiausia, pristatinėta elektros stulpų. ,,Kodėl matininkė taip manęs nemėgsta?"- klausė redakcijoje moteris.
Tokiais atvejais, geriausia reikalą aptarti ,,vietoje" ir kartu susitikus su abiem šalimis. Taigi važiuojame su Rasa Čibilyte pas Janę Augienę.
Prieš tai Žaslių seniūnijos administracijoje, Rasos kabinete, apžiūrime projektą: iš tiesų, laisvos valstybinio fondo žemės  apylinkėje ne tiek daug, ji išmėtyta mažais lopiniukais, o ir ta pati daug kur  užbrūkšniuota raudonu pieštuku. Vadinasi, kažkas tas vietas jau pasirinko. Žemės plotas, dėl kurio vyksta ginčas, plyti ne tik už Janės namų, bet ir  aplink. Iš vienos pusės jis lyg ir platesne juosta prisiglaudęs prie J. Augienės sodybos, tačiau kitoje pusėje keistu ir net kiek juokingu pleištu įsiskverbęs tarp jos ir jos kaimyno sodybų. Kaip visi trys kaimynai šioje vietoje atskirs, kur kieno žemė ir kaip turės išraityti tvorą tas, kuris čia tą žemę užsikelia? Jeigu šiaip, iš pašalės žvelgiant, anam žmogui gal jau gražiu keturkampiu tegul atiduotų valstybinio fondo žemę už Janės sodybos? Na, jei jau taip reikia, tai ir iš kairiosios pusės. Na, bet tas ,,noperskas" tarp abiejų sodybų... Tikrai, kaip Janė sako, nei šis, nei tas.
 Jei įstatymai būtų kaip reikiant, tokius ,,apgraužtus" gabaliukus gal būtų geriau parduoti šalia esančių sodybų šeimininkams. Janė būtų nieko prieš. Tačiau matininkė sako ir ji yra teisi, kad tas žmogus, kuris atsikelia savo tėvų žemę į šią vietą, turi pirmumo teisę. Ji taip pat sako, negalinti pjaustyti suformuoto sklypo, kad ir koks jis nepatogus būtų, ir negali ,,nukirpusi" Janei to ,,nopersko" atiduoti. Nė tų krūmų prie griovio, kurių taip  nenori Janė. Tuos krūmus nori nenori, o turės imti su visa žeme tas, kuris čia kloja atsineštąją žemę.
Anas laukas kitoje vietoje, kuris buvo pasiūlytas J.Augienei pirkti, ir kurį, kaip ji sako ,,iš karščio" ir nelabai susigaudydama žemėlapiuose bei pardavimo tvarkoje, per skubą pasirinko, iš tiesų elektros stulpų pristatinėtas. Be kita ko, tiek žemės, kiek ten siūloma, Janei nė nereikia. Jai tik gabaliuko, keliasdešimt arų, o ne poros hektarų. Tuomet, kaip ji sako, niekas jai nepaaiškino, kad ji gali pirkti mažiau žemės - daržams ar kam. Dabar ji apsieitų ir su kur kas mažesniu plotu. Bet ir vėl: atiduoti to ploto su stulpais nebegalima, nes pasibaigė laikas, kai galima buvo tą padaryti. Dabar vyks susirinkimai, žemės detaliųjų planų pristatymai ir tik tuomet, susirinkimų metu, Janė galės pareikšti savo norą - mesti į šalį tą sklypą su stulpais ir prašyti kito. Jeigu dar bus likę tai, kas tiktų ir nuramintų jos  ,,dūšią". Matininkės rankose, žemėlapyje, ji įžiūrėjo visai nieko sau sklypelį. Nedidelį, kaip tik jos jėgoms. Dabar reikės tik kantrybės turėti ir tikėtis, kad niekas kitas anksčiau už ją neužsigeis tos žemės gabaliuko. Pabaigai įkištume savo trigrašį ir garsiai pasakytume  tuos žodžius, kuriuos kartu su matininke Rasa vidury lauko keliuko sakėme Janei Augienei. Tačiau tiek to. Jai ir be to būta daug rūpesčių...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2009 birželio 01, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024