Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 gruodžio 03, antradienis
Ilga Genovaitės Naudžiūnienės gyvenimo upė Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2022 balandžio 29, penktadienis

Genovaitė Naudžiūnienė su Kaišiadorių miesto seniūne Giedre Pavasaryte
Žmogaus gyvenimas – tai upė. Prasideda mažu upeliu, su laiku vis platėja. Į kiekvieno iš mūsų gyvenimą įteka vis nauji įvykiai, sutinkami nauji žmonės. Kartais kelyje netikėtai išnyra ištisi kalnai ir akmenys, kuriuos mes savo gyvenimo srove nublizginame. Svarbu savo tikslo neužmiršti, savo gyvenimo tiesos nepamesti, neišduoti ir su atkakliu nuolankumu sutikti visus išbandymus, kuriuos mums siunčia Dievas.

Kuo ilgesnis gyvenimas – tuo daugiau gali padaryti: palikti gerus prisiminimus, mylėti savo artimuosius, žmones, kuriems tu visada esi reikalinga.
Genovaitė Naudžiūnienė ką tik atšventė savo labai garbingą 90 metų jubiliejų. Dauguma Kaišiadorių miesto žmonių ją pažįsta ir gerbia, daug kam ji yra padėjusi, savo darbais ir materialiai, gal jau 30 metų dalyvauja Kaišiadorių neįgaliųjų draugijos veikloje. Reikia tik stebėtis, kaip jaunai žybčioja jos akys, kaip ji myli gyvenimą, artimus žmones, visus tuos, kuriems reikia paramos, kuriuos reikia nuprausti, pamaitinti, patarti, nuraminti ir paguosti. Galima būtų ilgai vardinti, daug ką prisiminti, bet pradėkime nuo jos ištakų, t.y. jos šeimos.
Jubiliatę pasveikino dvasininkai Rimvydas Jurkevičius ir Mindaugas Grenda
Gimė ji Trakų apskrities, Žiežmarių valsčiaus, Naujosios Slabados kaime. Tėvas – Juozas Bagdonas, mama – Ona Vezlauskaitė. Šeima turėjo apie 10 ha, labai nederlingos, netgi vietomis pelkėtos žemės ir šešis vaikus, iš kurių du broliai ir keturios seserys. Pagal dabartinius standartus – šeima  daugiavaikė ir visai nenuostabu, kad Genovaitei gana anksti teko pažinti samdinės duonos skonį. Nuo 6–7 metų jau ganė žąsis, kartu, kaip prisimena, siūdama kai kuriuos drobinius drabužius.

Mokytis teko neilgai. Prieškarinėje Lietuvoje baigė Dainių pradinės mokyklos dvi klases. Vėliau, jau sovietiniais laikais, baigė aštuonmetę mokyklą.
Buvo sunkūs metai. Teko slėpti vienintelį šeimoje arklį nuo rusiškų okupantų ir visokias būdais stengtis išgyventi tą sunkmetį. Teko netgi žemuoges pardavinėti. Už krepšelį žemuogių vokiečių kareiviai mokėjo 15 pfeningų. Turint omeny, kad tai buvo ostmarkės, nežinau, ką už tokius pinigus buvo galima nusipirkti.
Prisimena tarnystę pas žmogų, kuris jau tarybiniais metais padarė karjerą. Žmogus buvo geras. Baigiantis sutarties laikui, nupirko paltą, suknelę, su kuria nebuvo gėda pasirodyti bet kokiame jaunimo pasilinksminime, pasiuvo labai gražius batus, kuriuos avėjo apie 10 metų. Buvo kažkada avalynės meistrų mūsų rajone! Visas šis turtas Genovaitei atiteko prieš Kalėdas.
Paskutiniai Genovaitės samdinės metai baigėsi jau sovietmečiu. Šeimininkas netgi bijojo, kad tik valdžia nesužinotų, jog pas jį dirba samdyti žmonės.
Prasidėjo kolūkių steigimo vajus. Kaip kaimas – taip kolūkis. Kaune baigė apskaitininkės kursus ir pradėjo savo darbinę karjerą kolūkyje. Vėliau tuos kolūkius jungė. Būtent sujungus kolūkius, mūsų jubiliatė susipažino su savo būsimu vyru.
Su Neįgaliųjų draugijos aktyvistėmis
Antanas Naudžiūnas, kurį prisimena turbūt ne vienas kaišiadorietis, dirbo tame kolūkyje brigadininku. Buvo 1952-ieji metai. Įdomi šio žmogaus šeimos istorija. Genovaitė labai gerai prisimena vyro tėvus. Jos žodžiais tariant, tiek šešuras, tiek anyta buvo labai geri žmonės. Geri ir darbštūs. Tėvas visai beprasmiškai nukentėjo nuo sovietinės valdžios. Kaimynė parašė ant jo skundą, nes jis uždraudė jos vaikams teršti prie namo iškastą vandens telkinį. Matyt, tas skundas buvo labai piktas, o tuometinė valdžia labai norėjo surasti kuo daugiau liaudies priešų, ir vyro tėvas buvo suimtas. Po kelių mėnesių, kai artimieji jį aplankė Lukiškėse, jis jau buvo be dantų. Greitai šis paprastas nuoširdus lietuvis ir mirė pakeliui į tremties vietą. Tik Lietuvai tapus nepriklausoma, paaiškėjo vieta, kur jo kūnas buvo išmestas iš traukinio.

Po to, kai 1952 metais Genovaitė ištekėjo, paaiškėjo, kad jos vyras serga diabetu. Tuo metu tai buvo beveik mirties nuosprendis. Niekas tais laikais tokių ligonių neregistravo. Gerai, kad vyro pusbrolis, gydytojas, kilęs iš Turloviškių kaimo, atvežė insulino ir švirkštą, išmokė leisti vaistus. Taip ir gyveno, dirbo kolūkyje: vyras – brigadininku, žmona – fermos vedėja. Buvo nelengva, pati Genovaitė turėjo didelių sveikatos problemų. Prisimena, kad grįžusi iš ligoninės Kaune nepagydyta, dar turėjo 10 km eiti pėsčiomis  nuo Žiežmarių iki Slabados kaimo. Grįžus atgulė. Labai tuo metu padėjo anyta Marijona, ją  slaugė, maitino.
– Mano vyro Antano liga vis sunkėjo, – pasakoja jubiliatė. – Teko amputuoti koją. Aš labai pergyvenau, ilgai meldžiausi ir naktį prieš operaciją susapnavau sapną. Sėdi ant mano lovos mažytis berniukas. Aš ji paėmiau ant rankų. Jis manęs paklausė, ko tu nori? Šviesos, pasakiau. Staiga viskas nušvito. Ir ką jūs pasakysite? Po to, kai buvo padaryta operacija, vyro koja sugijo per penkias dienas. Gydytojai negalėjo atsistebėti, kad taip greitai užgijo diabetininko žaizda. Visą laiką buvau tikinti, o nuo panašių stebuklingų atsitiktinumų mano tikėjimas tik stiprėjo. Už viską, kas man nutiko gero, šiame gyvenime, esu dėkinga Dievui.
* * *
Kol kas viskas klojosi gerai. Persikėlė jiedu gyventi į Kaišiadoris. Vyras vaikščiojo su protezu, net ant viškų bažnyčioje užlipdavo, giedojo chore, turėjo gerą balsą. Deja, liga nenustojo persekioti. Teko amputuoti ir antrą koją. Šį kartą sekėsi blogiau, gal dėl to, kad pabandė atsikelti pasiremdamas rankomis. Teko stabdyti prasidėjusi kraujavimą. Vyras mirė 1994 metais. Kartu pragyveno 24 metus.
Antanas buvo jos vienintelė ir tikra meilė. Kalbant apie jį, Genovaitės akys prašviesėja, lyg vėl būtų sugrįžusi į tas laimingas dienas. Šiuo metu ji džiaugiasi gausia savo vienintelės dukros šeima: turi tris anūkes ir keturis proanūkius. Visi jos artimieji niekada neužmiršta senelės, nors dauguma iš jų gyvena JAV.
Į Kaišiadoris persikėlė gyventi 1971 metais. Iš pradžių moteris metus dirbo Kaišiadorių skaičiavimo stotyje, o vėliau 13 metų „Girelės paukštyne“.  1987 metais išėjo į pensiją.
* * *
Genovaitė labai aktyvus žmogus. Ji giliai religinga, per savo sunkų gyvenimą patyrusi ne vieną, jos manymu, lemtingą, stebuklingą atsitiktinumą, kuriame įžiūrėjo Dievo ženklus. Už visas jai suteiktas Dievo dovanas ji  stengėsi atsilyginti tarnaudama žmonėms. Jos išėjimas į pensiją kaip tik sutapo su lemtingais įvykiais Lietuvos istorijoje. Atgimė laisva Lietuva kartu ir su visuomeninėmis organizacijomis, kurios buvo tarpukario laikais. Moteris kuo aktyviausiai įsijungė į katalikių moterų organizacijos veiklą. Dar ir šiandien daug kaišiadoriečių atsimena su kokiu krikščioniškos meilės pasiaukojimu ji padėdavo likimo nuskriaustiems, neįgaliems žmonėms.
Kadangi jos vyras Antanas buvo Neįgaliųjų draugijos narys, tai ir Genovaitė visuomet dalyvavo šios organizacijos veikloje. Šios veiklos moteris nenutraukė ir vyrui mirus. Ji viena iš aktyviausių šios draugijos narių, remia ją ne tik darbais, bet ir piniginėmis lėšomis.
Savo krikščioniškas pareigas ji supranta plačiąja prasme. Jos nuomone, neužtenka vien melstis, reikia darbais įrodyti savo tikėjimo stiprybę. 1995 metais liepos 29 dieną Alksnėnuose buvo pašventinta 14 koplytstulpių ir koplyčia. Mūsų jubiliatė labai aktyviai dalyvavo šioje akcijoje, rėmė materialiai.
Negalima nepaminėti jos piligrimininių kelionių. Jų buvo daug, išvardinsime pagrindines: tris kartus aplankytas Lurdas, Portugalijos Fatima, Meksikos Gvadelupa. Didžiausią įspūdį paliko, kai popiežius Jonas Paulius II  paspaudė ranką Lomžoje. Kaišiadorietės kelionių geografija labai plati, ir visur stengėsi aplankyti šventas vietas.
Dar ir šiandien šios moters veidas šviečia jaunatvišku gerumu, tiesiog kiekvienam žmogui ji randa gerą žodį ir stengiasi padėti visiems.
Linkime jai ir toliau geros sveikatos, ilgų ir aktyvių gyvenimo metų, besidžiaugiant mūsų visų palankumu ir meile.

Jono Katkevičiaus nuotr.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2022 gegužės 24, antradienis )