Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

arrow Archyvas 2022 rugpjūčio 08, pirmadienis
Atmintis: kovo 11-ąją sukanka 75 metai nuo Žalio velnio žūties. Išliks mūsų istorijos dalimi Spausdinti
Stanislovas ABROMAVIČIUS   
2022 kovo 18, penktadienis

Žūtį gaubia paslaptis

Puskarininkis Jonas Misiūnas ir jo autografas, 1932 m. S. Abromavičiaus sukaupto archyvo nuotr.
Lygiai prieš 75 metus, 1947 metų kovo 11-ąją, šią prasmingą mums dieną, MGB Maskvos Butyrkų kalėjime užgeso partizano, Didžiosios Kovos Apygardos (DKA) įkūrėjo ir vado  gyvybė. Šį faktą iki šiol gaubia paslaptis, nes Lietuvos ypatingajame archyve Žalio Velnio baudžiamosios bylos nėra, kituose dokumentuose tėra tik šmeižtas. Saugumas ilgai jo žūties faktą neigė. Tik 1960 metais B. Baranausko ir E. Erslovaitės parengtame taip vadinamame archyvinių dokumentų rinkinyje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ melagingai pranešta, kad 1945–1946 m. kariuomenės ir „liaudies gynėjų“ jėgomis apygarda buvo sunaikinta, J. Misiūnas ir jo pagalbininkai suimti. Žalias Velnias kalėjime Maskvoje nusižudė... (B. Baranauskas (1902–1975), komunistinis pogrindininkas, pokaryje – LKP CK narys, 1940–1951 – LSSR aukščiausiosios tarybos deputatas).

Apie Jono Misiūno-Žalio Velnio kovų ir žūties aplinkybes man yra pasakoję jo bendražygiai: Benediktas Trakimas-Genelis, Pranas Žičius-Vėjas, Onutė Trakimaitė-Ožka, Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, Onutė Kondrotaitė-Trakimienė-Snieguolė... Visi apie šį žmogų kalbėjo su pasididžiavimu. Tai buvo aukštas (sako, jo ūgis buvo 203 cm), energingas, bebaimis žmogus, turėjęs vadovavimo dovaną ir tapęs pokario partizaninio karo legenda. Anot B. Trakimo-Genelio, geriausiasis DKA metais apygardoje metai kovotojų buvo ar ne šeši tūkstančiai, o kartu su pasyviais ir slapukais bei ryšininkais ir rėmėjais – jų skaičius galėjo siekti net iki dešimties tūkstančių.
Trumpai apie Žalio Velnio kovinę veiklą galima kalbėti datomis: 1944-07-14–1945-01-15 – Didžiosios Kovos rinktinės, o 1945-04-13–1946-07-16 Didžiosios Kovo apygardos, 1945-01-15–1945- 03-27 ir 1946-07-16–1946-08-13 – vado pavaduotojas.
* * *
Jonas Misiūnas gimė 1911 m. sausio 15 d. (taip nurodyta 1942 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenyse) Poliesės dvare, Pušaloto valsčiuje, kur laikinai dirbo tėvelis kalvis. Dabar tai – Panevėžio rajono Pamiškės kaimas (Paįstrio sen.).Vietovė priklausė Spirakių parapijai, jos bažnyčioje Jonukas ir buvo pakrikštytas. 1931 metais pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Greitai pastebimas jo darbštumas ir pareigingumas, tad mokosi puskarininkių kursuose. 1932 m. tampa puskarininkiu. Tarnavo IV Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke Pajuostyje, prie Panevėžio, 1934 metais tapo liktiniu viršila. Po metų vedė Onutę Krivickaitę, susilaukė jiedu keturių vaikų. 1938 metais viršilą Joną Misiūną perkėlė tarnauti į Kupiškį.
1940 metais iš kariuomenės atleistas, grįžo į gimtąsias vietas. 1941 metų birželį ar liepą Jonas Misiūnas jau dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje kartu su būsimuoju bendražygiu partizaninėje kovoje Pranu Petkevičiumi-Kariūnu. Laikinosios vyriausybės vokiečių valdžiai Lietuvos nepriklausomybės nepripažinus ir komendantūras likvidavus, abu perėjo į policiją, dirbo geležinkelio policijos apsaugos  tarnyboje būrio vadu Žaslių–Kaugonių ruože, žmoną su vaikais įkurdino Civiškių kaime. 1944 m. vasario 5 d. įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Dalis karių (apie 300) jėga buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją, bet dauguma kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet jis kartu su pabėgusiais grįžo į Kaišiadorių kraštą ir vėl saugojo geležinkelį ties Kaugonių stotele. Tada du būriai po 12–15 vyrų saugojo ir vietos gyventojus nuo raudonųjų partizanų. Apsaugininkai poromis tikrino bėgius, stotelę, ten turėjo įsirengę atraminį punktą.
Žalias Velnias turėjo neapsakomą energiją, organizacinį talentą. Tuo įsitikino visi partizanai. Prisimenama, NKVD daliniai per plačias ofenzyvas sunaikina ryšius, išblaško kovotojus, sudegina vienkiemius, sugriauna slėptuves, tačiau praeina trys keturios dienos ir vėl veikia sudėtingas apygardos štabo ir būrių ryšio mechanizmas. Štabas keisdavo savo būstines. Jos buvo Čiobiškyje, Livintų, Kaugonių ir Ukmergės miškuose, Kaune.
Jono Misiūno-Žalio Velnio kovotojai veikė dabartiniuose Kaišiadorių, Ukmergės, Širvintų, Trakų rajonuose. Atėjus išdavysčių metui, MGB siekė jį suimti, bandė įkalbėti atvykti į Vilnių. Sugalvojo versiją: tariamai pasiųstų mokytis karo mokslų į Angliją, keisti kovos taktiką į pasyvią, legalizuoti daugumą partizanų, taip juos išsaugoti ateičiai. Tačiau Žalias Velnias ant to kabliuko neužkibo.

Suėmimas ir žūtis

Rugpjūčio 14-ąją, neva, susitikti su formuojamo „komiteto vadovais“ agentas Žalią Velnią nuvežė į specialiai paruoštą butą Vilniuje ir ten suėmė. Kad nesukeltų įtarimų partizanams dėl vado suėmimo, saugumas net leido Geneliui, Vyteniui ir Drambliui sugrįžti į apygardą ir laukti nurodymų. Jiems įteigė, jog Žalias Velnias dar pasilieka Vilniuje. Kelis mėnesius po suėmimo su kovotojais dar buvo mėginama „susirašinėti“ Žalio Velnio vardu.
Greitai partizanų vadas išvežtas į Maskvą. Manoma, kad 1947 m. kovo 11 d. jis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Palaikų užkasimo vieta nežinoma.

Žalio Velnio atminimo įamžinimas

1997 m. gruodžio 22 dieną Jonui Misiūnui pripažintas Kario savanorio statusas, suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabartinis atitikmuo – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). Jam pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke, pavardė įrašyta Partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse. Aikštė prie Kaišiadorių geležinkelio stoties pavadinta Jono Misiūno vardu. 2012 m. Jonui Misiūnui suteiktas Kaišiadorių rajono garbės piliečio vardas.
Geležinkelio ruože Vilnius–Kaunas tarp Vievio ir Žaslių esančioje Kaugonių geležinkelio stotelėje 2005 m. rugpjūčio 26 d. pastatytas paminklas, kurį finansavo bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. Užrašas skelbia: „Kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iš šios stotelės 1944 metais kartu su bendraminčiais išėjo Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias“.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 1116

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2022 balandžio 02, Šeštadienis )