Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2019 rugsėjo 21, Šeštadienis
Apie mylimą sūnų choreografą – Stepono Alfredo Vaitkevičiaus knyga ,,Išėjęs sugrįžti...“ Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2019 rugsėjo 06, penktadienis

Tėvas Steponas Alfredas Vaitkevičius ištesėjo pažadą sūnui – šią vasarą, prabėgus daugiau kaip trejiems metams po netekties, apie choreografo Stanislovo Vaitkevičiaus gyvenimą ir kūrybą išleista knyga ,,Išėjęs sugrįžti“. Leidinį galite įsigyti Žalvarnių kaime (Žiežmarių apylinkės sen.), Žalvarnių g. 1; tel. (8 346) 58 310 Leidinio viršelį puošia dailininko Algimanto Snarskio šaržas
„Išėjęs sugrįžti...“ Tai tėvo Stepono Alfredo Vaitkevičiaus knyga apie savo sūnų Stanislovą, daugelio pažįstamų, bičiulių vadintą tiesiog Stasiu ar Staseliu, o artimųjų – Stasiumi. Mielą ir paprastą žmogų, talentingą choreografą, ilgametį žiežmariečių liaudies šokių kolektyvo „Skaisgija“ vadovą, Kaišiadorių muzikos mokyklos direktorių, Žiežmarių miestelio seniūną...  Nepajėgusį ilgiau kovoti su Parkinsono liga, kurį ji užklupo sulaukusį vos 38 metų...


Pasklaidykime šią biografinę knygą, dienos šviesą kaišiadoriškėje „Printėjoje“ išvydusią ką tik nubėgusią vasarą.
Iš leidinio „Išėjęs sugrįžti...“ pratarmės:
*„Choreografas Stanislovas Vaitkevičius (1962–2016 m.) per savo palyginti neilgą, vos 53 metus trukusį gyvenimą, paliko nors ir nedidelį, bet žymų pėdsaką. Stanislovą supo didžiulis ratas puikių, nuostabių ir talentingų žmonių, apie juos aš ir noriu papasakoti.“
*„Šios knygos pradžioje, aprašydamas Stanislovo vaikystę ir jaunystę, aš norėjau pasakyti, kad jokie genijai ir talentai, kurie dažnai apipinami visokiausiais nepelnytais mitais ir nebūtais dalykais, nenukrenta iš dangaus arba neatskrenda iš kosmoso, bet gimsta ir užauga paprastose šeimose ir yra tokie pat žmonės kaip  ir  visi: su savo silpnybėmis, nuopuoliais, pakilimais.
Steponas Alfredas Vaitkevičius sako, kad apie leidinį, kuriame atsispindėtų Stanislovo veikla, kūryba, buvo kalbama dar prieš sūnui išeinant. Tai buvo anūkės Lauros vyro Mindaugo Tamošaičio mintis. Stasys tam pritarė
Norėjosi parodyti, kad žmogus gyvena tarp žmonių ir kad tarp žmonių formuojasi jo pasaulėžiūra, kad pamėgtas darbas, nors ir neduodantis didelės materialinės naudos, visada padeda žmogui tobulėti ir atsiskleisti.“

*„(...) Stanislovo darbai nebuvo beprasmiai. Tą rodo jo darbų pripažinimas, pelnytos padėkos ir įvairiausi apdovanojimai. Bet svarbiausia tai, kad jo pradėtus darbus toliau tęsė ir tęsia kiti aukštos kvalifikacijos tam darbui pasišventę ir atsidavę žmonės, o be to – tuo keliu pasuko ir ne vienas jaunosios kartos atstovas.“
*„Baigdamas noriu širdingai padėkoti savo žmonai Janinai, kuri, nepaisydama mano sudėtingo charakterio, daugiau negu penkiasdešimt metų lydėjo mane gyvenimo keliu: slaugė, rūpinosi ir, pati būdama neįgali, kaip įmanydama stengėsi padėti šitame, atrodytų, ne pagal mano jėgas darbe.
Esu labai dėkingas senam savo bičiuliui ir draugui Ramučiui Klovai bei jo žmonai Staselei, kuriais visada galėjau pasitikėti ir kurie visada palaikė mane ne tik moraliai, bet ir ne kartą rėmė finansiškai.
Esu labai dėkingas visiems, kurie parašė prisiminimus apie velionį Stanislovą, o taip pat ir tiems, kurie neparašė jokių prisiminimų, bet savo konsultacijomis, patarimais bei moraliniu palaikymu vienaip ar kitaip prisidėjo prie šito darbo.
Esu labai dėkingas Kaišiadorių meno mokyklos akordeono klasės mokytojai Onutei Kupčiūnienei, paruošusiai ir išleidusiai į gyvenimą abi mano anūkes, Laurą ir Elzę, ir savo muzikos garsais lydėjusiai Stanislovą iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Noriu padėkoti mūsų šeimos gydytojai Aldonai Medzevičienei, kuri iki paskutinės akimirkos altruistiškai slaugė Stanislovą ir ne vieną bemiegę naktį praleido prie jo patalo.
Noriu padėkoti Stanislovo numylėtam pagrindiniam jo sukurtų šokių atlikėjui – tautinių šokių kolektyvui „Skaisgija“, išugdžiusiam jį patį, populiarinusiam jo sukurtus šokius ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, ir galiausiai daugybei žmonių, kurių visų čia neįmanoma išvardyti, palydėjusių jį į paskutinę kelionę.
Labai norėčiau, kad mano knyga sudomintų, o gal būtų naudinga įvairių liaudies šokių būrelių vadovams, šokėjams bei visiems lietuvių tautinio šokio mylėtojams. Noriu iš visos širdies padėkoti savo anūkei Laurai, istorijos mokslų magistrei, ir jos vyrui Mindaugui Tamošaičiui, istorikui, humanitarinių mokslų daktarui, kurį aš pamilau kaip tikrą savo sūnų. Jie, negailėdami nei savo laiko, nei jėgų, taisė, redagavo visus mano rašinius, patarinėjo ir stengėsi, kad ši knyga pagaliau pasiektų skaitytoją.“
 *     *    *  
Janina ir Steponas Alfredas Vaitkevičiai: ,,Netekties skausmas – gilus kaip vandenynas...“
Stanislovo Vaitkevičiaus gyvenimo ir kūrybos apžvalgai skirta pusė knygos, kiek mažiau užima bendramokslių, bičiulių, giminaičių prisiminimai. Mintimis apie Stanislovą pasidalino: Živilė Antanavičienė, Stanislovo kurso draugė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, Jonavos meno mokyklos Choreografijos skyriaus vyr. mokytoja; Adelė Baškienė, Stanislovo teta; Modesta Vilija Butkutė-Vaitkevičienė, pirmoji Stanislovo žmona; Kazimieras Dokšus, inžinierius, mokslinis bendradarbis, knygos autoriaus draugas; Bronislovas ir Adelė Girdvainiai, Stanislovo dėdė, krikštatėvis ir dėdyna; Vilma Klizienė, tautinių šokių kolektyvo „Kiementa“ šokėja; Ramutis Klova, knygos autoriaus šeimos draugas, inžinierius mechanikas; Juozas Krinickas, Stanislovo bendradarbis, muzikantas, dailininkas; Onutė Kupčiūnienė, Kaišiadorių meno mokyklos akordeono klasės mokytoja; Alina Kvietkauskienė, kolegė, Marijampolės vyresniųjų tautinių šokių grupės „Jotvingis“ vadovė; Rimvydas Margevičius, Stanislovo draugas, klubo „Skaisgija“ administratorius; Vytautas Masalevičius, Modestos Vilijos Butkutės-Vaitkevičienės pusbrolis, verslininkas; Arūnas Medzevičius, gydytojas stomatologas, klubo „Skaisgija“ šokėjas; Rimantė Minkuvienė, Stanislovo krikštamotė; Laimutė Kuodienė, kolegė, bičiulė, Vilniaus kolegijos šokių ir dainų ansamblio meno vadovė; Jolanta Staradubcevienė, draugė, Klaipėdos apskrities žmonių su fizine negalia Alternatyvaus meno centro vadovė; Laura Tamošaitienė, Stanislovo dukterėčia; Alfredas Vaitkevičius, Stanislovo brolis; Benediktas Vaitkevičius, Stanislovo sūnėnas, Lietuvos Respublikos stalo teniso rinktinės narys; Elzė Vaitkevičiūtė, Stanislovo dukterėčia, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokinė; Paulius Vaitkevičius, Stanislovo sūnėnas, Kretingos šokių kolektyvo „Pupa“ vadovas; Steponas Alfredas Vaitkevičius, Stanislovo tėvas; Birutė Zubkovienė, „Skaisgijos“ vadovė; Arvydas Žibas, Stanislovo draugas, teisininkas; Mindaugas Tamošaitis, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentas, istorijos mokytojas ekspertas.

 *     *      *
Stepono Alfredo Vaitkevičiaus  ir jo žmonos Janinos besveikatės dienos slenka mažulyčiame  namelyje ant kalniuko Žalvarnių kame, prie pat Žiežmarių. Tai buvo jų Stanislovo sodo namelis, į kurį jiedu iš Kauno atsikėlė, pasak Stepono, kai Lietuvoje buvo pučas. Laimei, šalia įsikūręs sūnus Alfredas su žmona  Dia-na. Senieji Vaitkevičiai džiaugiasi jų artuma, didžiuojasi savo anūkais Laura, Pauliumi, Benediktu ir Elze. O štai anūkė Laura jau dvi proanūkes padovanojo – Kunigundą ir Uršulę, Paulius augina Igną... Stanislovo sūnus Klemensas šiemet baigė Žiežmarių gimnaziją. Gyvenimas bėga, skuba...
Ir Stepono, ir Janinos šaknys – Žemaitijoje, Telšių krašte. Pasak S. V. Vaitkevičiaus, jis Kauno politechnikos institute įgijęs mechanikos prietaisų specialybę, tačiau jo dūšiai tai buvusi svetima profesija.
„Norėjau studijuoti žurnalistiką, bet lietuvių kalbos sąsiuvinis buvęs raudonas – daug klaidų dariau“, – kvatojasi senolis, artimųjų dieduku vadinamas.
Nors sveikatos nėra nė gramo, Steponas Alfredas Vaitkevičius sako, jog nenorintis vien gulėti per dienų dienas. Vėl turi kūrybinių planų. Ir kaip leidinyje teigia Mindaugas Tamošaitis, anūkės Lauros vyras, „Norėtųsi palinkėti, kad po šios knygos išleidimo diedukas nugyventų daug metų ir imtųsi plunksnos rašyti naują knygą. Kiek yra žinoma, kitas dieduko nužiūrėtas tyrinėjimo taikinys – Lietuvos demokratų partija (1989–2001 m.), kurioje keletą metų jis pats aktyviai veikė“.
*     *    *  
Prisiminimai – stipresni už mirtį, o jei jie pavirtę spausdintu žodžiu, jų nenugalės net laikas. Steponas ir Janina Vaitkevičiai sakė, kad rudenį galbūt Žiežmariuose vyks knygos „Išėjęs sugrįžti...“ pristatymas.
Jų Stanislovas sugrįš čia, kur jam buvo gera, kur nusileido „Aukso paukštė“(aukščiausias Lietuvos nacionalinio kultūros centro įvertinimas), savo sparnais paliesdama kiekvieno „Skaisgijos“ šokėjo širdį, čia, kur mylėjo ir buvo mylimas...


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 201

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2019 rugsėjo 07, Šeštadienis )