Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


arrow Naujienos 2019 lapkričio 14, ketvirtadienis
,,Tikiuosi, kad gyvenime būsiu laimingas ir sėkmingas žmogus“ Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2019 rugsėjo 06, penktadienis

Aistė Sasnauskaitė
Tai Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto antro kurso studentės Aistės Sasnauskaitės, šią vasarą atlikusios žurnalistinę praktiką „Kaišiadorių aiduose“, žodžiai apie gyvenimo prasmę, siekius ir iššūkius.

Tikėjimas gėriu, visu tuo, kas geriausia laukia šiame pasaulyje, žiežmariškės Aistės neapleido nuo pat vaikystės. Ir tai nieko nuostabaus: ji augo ją mylinčių ir rūpestingų tėvelių šeimoje, kur meilės netrūko nei jai, nei jos dviem broliams. Gal todėl nuo mokyklos suolo pareiga mokytis jai nebuvo kitų valios primesta užduotis, temdanti saulėtas vaikystės dienas. Nepaprastai jautri, dėmesinga, uoliai atliekanti visus mokytojų nurodymus, ji anksti pajuto trauką humanitariniams mokslams.
„Mokykloje visada gerai sekėsi ir labai patiko lietuvių kalba, –  prisipažįsta Aistė. – Man niekada nereikėjo labai stengtis, kad ką nors išmokčiau ar suprasčiau lietuvių kalbos pamokose. Atrodė, kad tiesiog turiu gerą nuojautą ir „įaugusį“ supratimą, kaip taisyklingai parašyti sakinį ar ką nors sukurti.
Žinoma, ne visada gaudavau tik pačius geriausius pažymius, būdavo visko – vieni dalykai geriau sekdavosi, kiti – šiek tiek prasčiau, pavyzdžiui, visada sunkiau sekdavosi mokytis kirčiavimo, bet labai mėgau mokytis rašybos ir skyrybos taisykles, nes labai greitai „pagaudavau“ esmę.“
Aistė neslepia, kad su tiksliaisiais mokslais (fizika, matematika, chemija) buvę sunkiau, tačiau visa tai – jau praeityje.
* * *
Jau daugiau kaip metai, kai ji atsisveikino su Žiežmarių gimnazija. Į klausimą, ar norėtų sugrįžti į mokyklą, Aistė nusišypso ir priduria, jog dabar nebeįsivaizduoja savęs mokykloje. „Mokyklos net nepamenu, – sako ji. – Studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete, jaučiuosi visiškai kitaip nei kažkada jaučiausi mokykloje.
Kaip ir sakiau, grįžti į ją nenorėčiau. Žinoma, ten buvo daug gero ir nuostabaus, bet ta įtampa pamokose, kivirčai su bendraklasiais organizuojant renginius ir t. t. dabar atrodo kaip pragaras, kai universitete – vien laisvi, neįpareigojantys ir draugiški santykiai tarp visų – ir grupės draugų, ir nuostabių dėstytojų.
Skaudžiausia buvo palikti mokyk-loje tą ilgai kurtą ryšį tarp artimiausių mokytojų. Niekada nepamiršiu lietuvių kalbos mokytojos Reginos  Pūrienės. Ji buvo ne tik puiki mokytoja, bet ir patarėja, guodėja, su kuria  buvo galima kalbėti apie viską. Anglų kalbos mokytoja G. Mičiulienė – taip pat viena iš mokytojų, pas kurią visada būtų malonu sugrįžti. Ir tokių mokytojų Žiežmarių gimnazijoje – daugybė.“
* * *
Aistė Sasnauskaitė su mylima mama Dalia...
Nepaprastai greitai prabėgo laikas, kai teko atsisveikinti su gimnazija ir rinktis savarankiško gyvenimo kelią. Aistė neslepia, jog nerimavo dėl taip staiga pasikeitusio gyvenimo. „Pamenu, kaip praėjusiais metais, prieš naujų mokslo metų pradžią bijojau išvykti į naują vietą, – atvirauja ji.– Niekada nėra malonu išeiti iš komforto zonos, mokykloje juk mokiausi 12 metų, ten viskas pažįstama ir sava, o išvykti į miestą, kuris toli nuo namų ir dar į naują mokymosi įstaigą – savotiškas iššūkis, bet dabar... Dabar taip gera, neįsivaizduoju savęs
...gėlėmis...
studijuojančios kitą dalyką. Kai mokiausi mokykloje, žinojau, kad ateitį siesiu su humanitarine sritimi. Aišku,  daug mąsčiau apie lietuvių kalbos ir reklamos studijas, o žurnalistika buvo giliai kažkur pasislėpusi, nežinau, kodėl nemąsčiau apie tai „garsiai“.

Taigi žurnalistika. Iš pirmo žvilgsnio intriguojanti ir lyg magnetas traukianti savo iššūkiais bei galimybėmis specialybė. Aistė džiaugiasi studijomis ir tuo, ko juos moko universitete. Visa tai jai nauja ir netikėta. „Žurnalistus moko ir tinkamai kalbėti, ir rašyti, ir
... ir su rudeniu...
komunikacijos pagrindų, ir darbo televizijoje, ir radijuje,– vardija ji. – Dėstytojai skatina domėtis viskuo, kas supa pasaulį, kad kiekvienas studentas galėtų atrasti „savo arkliuką“ ir atsakingai pasirinktų, ar jis nori rašyti apie politiką, ar apie ekonomiką, ar kurti radijo laidas, ar rengti reportažus bei žinių laidas TV studijoje.“
Aistė prisipažįsta, jog ją visada labai traukė žurnalistinis pasaulis – radijas, televizija, pokalbiai su skirtingų nuomonių ir požiūrių žmonėmis. Ji neslepia, jog kartais pasvajojanti ir apie diktorės darbą. „Labai norėčiau,– sako ji,– įgarsinti kokį nors filmą ir kad kitiems būtų malonu klausytis mano balso. Mokykloje nuo penktos klasės beveik kiekvienais metais dalyvaudavau raiškiojo skaitymo konkursuose, mintinai mokiausi eilėraščius ir kitus tekstus. Man labai patinka kalbėti taisyklingai, aiškiai, suprantamai, garsiai.“
* * *
Na, nenuspėjami likimo keliai, kaip ir svajonės bei iššūkiai, be kurių neįmanomas jauno žmogaus gyvenimas. Aistė prisipažįsta, jog praėjusią vasarą negalvojusi, kad jai teks atlikti praktiką „Kaišiadorių aidų“ laikraštyje.
Atliko. Jos praktika liepos mėnesį mūsų laikraštyje – jau praeityje. Kaip ir „Kaišiadorių aiduose“ publikuoti jos straipsniai, kuriuos reikėjo parengti nedelsiant ir gerai. Išbandymą jaunoji žurnalistė išlaikė – nerinkome jai lengvesnių temų. Tik tai, ką diktavo gyvenimas: ji rengė straipsnius, informacijas,  fotoreportažus įvairiomis temomis. Nesikratė užduočių, nepanikavo, o, kaip sakoma, stačia galva nėrė į nežinomybę. Naujos jai buvo ir žemės ūkio, ir medicinos, ir kultūros bei kitos temos.
Džiaugėsi Aistė savo išspausdintais straipsniais mūsų laikraštyje, dalijosi naujais įspūdžiais ir potyriais. O jų tikrai teko patirti nemažai. Netgi konfliktinę situaciją Žiežmariuose ji nušvietė pagarbiai ir dalykiškai, įsiklausydama į abiejų konfliktuojančių pusių argumentus. Informatyvus ir skaitytojus pasiekęs jos straipsnis ir apie tradicinę Traktorių šventę Vilkiškėse. Negalėjome nepastebėti kūrybinio potencialo augimo ir jos parengtame interviu su bendraamže menininke Gabriele Kuktaite. Smagu, kad pirmieji žurnalistinio darbo žingsniai Aistei Sasnauskaitei buvo sėkmingi.
Patiko redakcijos kolektyvui  nepaprastai graži ir darbšti  praktikantė, kuri, kaip mums vėliau prisipažino, nesitikėjo, kad tiek jai teks patirti ir rašyti apie tiek daug skirtingų dalykų...
„Nežinau, kaip bus ateityje, – neslėpė savo dvejonių Aistė, – galbūt atrasiu save kitoje veikloje, gal ir žurnalistika liks užnugaryje, bet dabar aš jaučiuosi ten, kur ir turiu būti. Tikiuosi tik vieno – kad gyvenime būsiu laimingas ir sėkmingas žmogus.“

Nuotr. iš asmeninio albumo

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 564

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2019 spalio 14, pirmadienis )