Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


arrow Naujienos 2024 kovo 28, ketvirtadienis
...Ir prieš ,,buldozerinę“ reformą, ir netikusius sprendimus. Pokalbis su ilgamečiu rajono inžinierių draugijos vadovu ir jos įkūrėju inžinieriumi Vytautu Juru Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2018 gruodžio 14, penktadienis

Vytautas Juras
Kaišiadoriškį Vytautą Jurą, inžinierių, kaip galima išsireikšti, iki kaulų smegenų,  galima vadinti tikru savo veiklos entuziastu, energingu sumanymams bei darbui atsidavusiu žmogumi. Jis nesitenkino tuo, ką gyvenimas pamėtėjo, o siekė naujovių ir pažangos.
Kaišiadoryse jis – nuo 1970 metų. Jo darbovietės – Gamybinė žemės ūkio valdyba, Kaišiadorių rajoninis gamybinis susivienijimas, Kaišiadorių agropramoninio susivienijimo žemės ūkio technikos valstybinės priežiūros inspekcija, kurios viršininku jis buvo. Ilgi darbo metai V. Juro  neatbukino, nesugniuždė, o atvirkščiai –  vertė siekti pažangos, naujovių ir viso to, kas reikalinga žmonių gerovei. Dabar jis, kaip pats juokauja, nenurimsta ir išėjęs į užtarnautą poilsį. Tačiau ar tokiam žmogui poilsis? Nieko panašaus.
Bene prieš penkiolika metų rajone subūręs inžinierius į Kaišiadorių inžinierių draugiją, jis ir dabar petys petin kartu su jais, organizuoja ne tik susitikimus, įvairius šventinius renginius, bet ir diskusijas su įdomiais mūsų kraštiečiais, meno žmonėmis.
* * *
Vienoje tokioje jau penkioliktą kartą Inžinierių draugijos organizuotoje vakaronėje pramogų ir konferencijų centre „Pas Radvilą“ nustebino ne tik solidaus amžiaus inžinierių draugiški santykiai, bet ir noras bendrauti, diskutuoti, gražiai leisti savo laisvalaikį. Ir svečių netrūko: linksmai grojo muzikantai Juozas Steponavičius, Romas Morkūnas, a.a. inžinieriaus Bunevičiaus dukra Birutė, dainavo Kaišiadorių pensininkų klubo dainininkės, diskusijoje įvairiomis religinėmis temomis dalyvavo ir į klausimus atsakinėjo ilgametis inžinierių bičiulis Kruonio parapijos klebonas Robertas Mikalauskas, linksmai ir nuotaikingai su inžinieriais bendravo mūsų kraštietis žurnalistas  Aurimas Perednis.
Ne tuščiomis atvyko ir „Lytagros“ atstovas žiežmarietis Marius Petrelis. Aktyviausius diskusijos dalyvius bei viktorinos nugalėtojus jis apdovanojo specialiomis dovanomis. Kaišiadorių inžinierių draugijos organizuotoje diskusijoje dalyvavo ir A. Stulginskio universiteto, kuriame įsikūrusi ir Lietuvos inžinierių sąjunga, inžinieriai, docentai. V. Juras džiaugėsi, kad Lietuvos inžinierių sąjunga, įvertinusi Kaišiadorių inžinierių draugijos veiklą, pasiūlė idėją – Lietuvos inžinierių sąjungą perkelti į Kaišiadoris, perduodant netuščią sąskaitą banke, įstatus, antspaudą... Žodžiu, išplėsti Kaišiadorių inžinierių draugijos veiklą, ją reorganizuojant į Lietuvos inžinierių sąjungą. Sprendimą dėl to, V. Juro žodžiais, priims Kaišiadorių inžinierių draugijos visuotinis susirinkimas.
Taigi bus ar ne  Kaišiadoryse Lietuvos inžinierių sąjunga, parodys laikas.
Tokių įdomių ir nuotaikingų inžinierių draugijos vakaronių, diskusijų per 15 gyvavimo metų įvyko įvairiuose mūsų rajono kampeliuose, taip pat ir gražioje Kalvių ežero pakrantėje, kitose rajono vietovėse. Tačiau ne vakaronės, draugiški inžinierių suėjimai laiko juos viename kumštyje. Visus juos vienija bendras darbas ir tai, be ko jie šiandien nebūtų tokie vieningi. Tai – gražūs prisiminimai, kuriais Vytautas Juras sutiko su mumis pasidalinti.

Inžinieriai prieš „buldozerinę“ reformą

Vytautas Juras, daug metų vadovaujantis ir Lietuvos savivaldybių inžinierių tarybai (yra jos pirmininkas),  prisimena, jog jie ne kartą atlaikė „buldozerinę“
Pirmieji rajono inžinierių draugijos nariai. Deja, per 15 rajono inžinierių draugijos gyvavimo metų neapsieita ir be skaudžių netekčių: kai kurių garbių žmonių, įsiamžinusių šioje nuotraukoje, jau nebėra tarp gyvųjų
reformą. Tik Lietuvos inžinierių tarybos iniciatyva buvo pakeistas LR vyriausybės nutarimas, perdavus žemės ūkio technikos priežiūrą Vidaus reikalų ministerijai, o funkcijas –  valstybės įmonei „Regitra“. Taryba „atstovėjo“ ir Žemės ūkio rūmų ataką, kai privatizavimo projektai pateko į Žemės ūkio ministeriją ir Seimą. Budrumas, pasak V. Juro, reikalingas ir šiandien. Tarybos dėka per trisdešimt metų tik du kartus buvo minimaliai padidinti technikos priežiūros mokesčiai. Šiandien traktoriaus techninė apžiūra kainuoja tik 5 Eur. Pagerėjo ir pagrindinis inžinierių darbo rodiklis –  per paskutiniuosius 25-erius metus mūsų savivaldybėje dėl netvarkingos technikos nebuvo žmonių netekčių.

Svarbiausia – žmogus

„Svarbiausia, ne žmogaus sukurta technika, o žmogus“, –  sako Vytautas Juras. Tą  jis supratęs dar mokydamasis tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, nes  jį neramino skaudi  nelaimingų atsitikimų statistika.
„Sovietiniais metais dėl netvarkingos technikos Kaišiadorių rajone kiekvienais metais žūdavo žmonės,– sako jis.– Supratau – mano pašaukimas – ne
Viena iš rajono inžinierių draugijos tradicijų – pagerbti Anapilin išėjusių inžinierių atminimą
technika, o šios technikos valdytojas. Todėl ir pasirinkau diplominio darbo temą „Nelaimingi atsitikimai Kaišiadorių rajone ir priemonės jiems išvengti“. Pirmasis skaudus įvykis, kurį atsiminsiu visą gyvenimą, kai Vilūnų kaimo kryžkelėje žuvo jaunuolis, vairavęs traktorių netvarkingais stabdžiais, mane sukrėtė. Žuvo jaunas žmogus dėl mūsų, suaugusiųjų, kaltės, todėl kartą, pravažiuodamas pro paminklą, pastatytą jaunuolio žūties vietoje, supratau, ką turiu padaryti, kad tokių nelaimių nebūtų. Ir dariau. Ne visiems, suprantama, tai patiko. Po darbo jausdavausi geriau uždraudęs eksploatuoti netvarkingą techniką, ir reikalai pagerėjo. Jeigu kolūkiniais metais dėl netvarkingos technikos rajone per metus palaidodavome vidutiniškai po vieną mechanizatorių, tai per pastaruosius 25-erius metus rajone tokių netekčių neturėjome. Prisipažinsiu, tokia statistika man – mieliausia.“
Nesėdėjo V. Juras sudėjęs rankų: gavęs Žemės ūkio ministerijos ir tuometinės rajono valdžios leidimą, 1992 metais jis įsteigė savarankišką įmonę –  Kaišiadorių valstybinę techninės priežiūros inspekciją. Tapo šios inspekcijos viršininku.
Lietuvoje tai buvo pirmoji ir vienintelė tokia įmonė. Po trejų metų, atsiradus rajono žemės ūkio skyriui, jis pradėjo dirbti vyriausiuoju inžinieriumi, kur  ir dirbo iki išėjimo į pensiją.

Netrūko ir džiaugsmų, ir nusivylimų

Kiekvienam žmogui, atsigręžus atgal, kyla įvairiausių minčių dėl to, ką pavyko nuveikti ir įgyvendinti, kas džiugino ar neramino. Ne išimtis ir Vytautas Juras.
Netrūko jam gyvenime ir džiaugsmingų akimirkų, ir nusivylimo, kad buvo nesu-prastas, neteisingai apkaltintas.
Kaišiadorių rajono inžinierių draugijos nariai įsiamžino su svečiais ir 2018-ųjų metų vakaronėje
Su malonumu jis prisimena tuos laikus, kai rajone pavyko įsteigti Pesticidų purkštuvų centrą. Jis ir buvo šio centro steigėjas ir iniciatorius. „Sugriovus kolūkius ir panaikinus Agrocheminį susivienijimą, Lietuvoje tapo nebevaldomas cheminių medžiagų naudojimas, – prisimena jis. – Iš Vakarų pradėjo plūsti agresyvi chemija, pigi, bet prasta cheminių medžiagų įterpimo įranga. Žemės ūkio ministerija nustatė cheminių medžiagų naudojimo tvarką bei pradėjo grasinti baudomis dėl prastos ir pigios technikos ir agresyvių cheminių medžiagų naudojimo. Ką reikėjo daryti ūkininkams?
Lietuvoje pirmieji kartu su rajono inžinierių draugijos nariais Česlovu Tiukša, Gintautu Morkūnu, Vytautu Daugėla nusprendėme įkurti Pesticidų purkštuvų centrą. Kartu su mokslininkais, valstybinės mašinų bandymo stoties inžinieriais Gudienos agroserviso kooperatinėje bendrovėje įrengėme šį centrą. Lietuvos žemės ūkio inžinerijos instituto mokslininkai mūsų centrui padovanojo danišką diagnostikos komplektą. Džiugu, kad šio centro paslaugomis naudojasi ne tik Kaišiadorių, bet ir Kauno, Vilniaus, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Marijampolės, Jonavos ir kitų (dabar daugiau kaip 27 – autorės pastaba) rajonų ūkininkai.
Žemės ūkio ministerija mūsų rajoną pristatė kaip pavyzdinį ir rekomendavo kitiems rajonams steigti tokius centrus. Smagu, kad jie palaikė mūsų iniciatyvą įsteigti ir Traktorių centrą. Vienas inžinierių draugijos narys pagal mūsų projektą įrengė  patalpas, o mes pradėjome svarstyti, kokios įrangos reikės.  Rajono savivaldybė nupirko ratų montavimo-balansavimo stakles, diagnostikos prietaisus.
Deja, deja. Šiandien galiu pasakyti, kad, matyt, dėl šios iniciatyvos, kažkam užmynėme ant  mozolio...
Na ir prasidėjo! Mūsų projektą „sunešiojo“ rajono taryba, o mane užpuolė rajono kontrolieriai, kurie,  kelias dienas viską nuodugniai tikrinę, nieko blogo nerado. Vėliau „estafetę“ perėmė rajono tarybos  antikorupcinė komisija, kuri taip pat nieko nepešė...
Prisimenu, kaip tuometinis meras Romualdas Urmilevičius paklausęs, kodėl svarstomas Juras, išgirdo atsakymą:   profilaktiškai.
Bet tai dar  – ne viskas. Suorganizuotoje atestacinėje komisijoje viena komisijos narė pasišaipė iš mano iniciatyvos: „Ar dar norėsi kurti traktorių centrą?“
Skaudu? Taip. Ne tik dėl iniciatyvos žlugimo, bet ir dėl to, kad manęs  ne-atestavo, tad į pensiją išėjau turėdamas mažiausią kategoriją rajono savivaldybėje.“

„Užgeso“ ir  kita idėja

Vytautas Juras prisimena ir kitą idėją, savo, bene prieš dešimtmetį, siūlymą rajone pradėti auginti gluosnius kurui.  Idėja gimė ne tuščioje vietoje, o atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje sparčiai augant biokuro katilinėms, pritrūks medienos kurui. Šis kuras gana brangus, tad už šildymą žmonėms  gali tekti mokėti gerokai daugiau.
Kodėl neužsiimti gluosnių auginimu? Siekdamas įgyvendinti savo idėją, V. Juras  gluosnių auginimo pradininkus respublikoje bei propaguotojus buvo pasikvietęs į Kaišiadoris, organizavo ekskursiją į Trakų rajono Dargužių kaimą, kur buvo auginami pirmieji gluosniai Lietuvoje.
Reikalai pajudėjo: Lomenių kaime pradėti sodinti gluosnių sodinukai. Pradžia buvusi graži, specialistai iš Vilniaus konsultavo ir žadėjo padėti nuimti derlių, kuris turėjo būti  nuvežtas į miesto katilinę.
„Valymo įrenginių atliekas, – teigė V. Juras, – buvome sumanę vežti tręšti gluosnių plantacijų, o ne pasėlių. O Karsakų kaimo ūkininko Felikso Žilinsko ūkyje kartu su Žemės ūkio akademijos mokslininkais pradėjome steigti atsinaujinančios energijos ūkį. Ūkininkas pastatė mėšlidę biodujų gamybai, įsteigėme įmonę „Ekoparkas“. Mūsų projektą pavyko įtraukti į Lietuvos energetikos nacionalinės strategijos planus. Deja, negavus finansavimo, šios idėjos teko atsisakyti“. 

Iš kur mes atėjome?


Tai klausimas, į kurį Vytautas Juras turi daugybę atsakymų. Vienas iš jų – tai prisiminimai apie tuos deficito laikus, kai mechanikų pagrindinis darbo rodiklis buvo technikos aprūpinimas atsarginėmis detalėmis. „Sugedo technika, – prisimena jis, – mechanikas lekia į visas puses ar pas kaimyną, kad gautų didžiausią deficitą – reikalingą detalę. Laimė, kad gauna. Bendravimas, pagalba vienas kitam atėjo iš anų laikų ir liko iki šių dienų. Ir tai gerai.“
Niekuomet nepriklausęs jokiai partijai, nepasidavęs komunistų partijos spaudimui, jis neslepia, jog dėl to netrūko ir praradimų: negalėjo vykti į užsienį, gavo blogesnį butą, nekilo karjeros laiptais...
Ar tai viskas? Galbūt. Išgyveno. Nepražuvo. „Ir nepriklausomoje valstybėje pajutau, ką reiškia neturėti partinės užuovėjos, – prisipažįsta jis. – Nors  ir patyriau praradimų dėl to,  tačiau gerai ir tuomet, ir dabar  jaučiuosi dvasiškai. Man tai svarbiausia.“
* * *
Visada besišypsantis, niekam nelinkintis blogo, nelaikantis pykčio širdyje –  toks jis –  visuomenės akyse.
Pasakytum, įdomus žmogus, nes visada geros nuotaikos, kupinas įvairiausių idėjų ir sumanymų.
O iš tikrųjų jis sau nenuolaidžiauja. Svarbiausias to nenuolaidžiavimo pavyzdys – atkaklus siekimas išlikti tvirtam ir sveikam. „Visą gyvenimą sportavau, – prisipažįsta jis, – nesėdžiu sudėjęs rankų ir dabar, daug vaikštau, mankštinuosi, medituoju, propaguoju sveiką gyvenseną ir  užsiiminėju joga. Sėkmingai išbandžiau vaistą nuo radikulito, domiuosi dvasiniu tobulėjimu, dalinuosi savo patirtimi su kitais.“
* * * 
Vytautas Juras kartu su žmona Vitalija užaugino dukrą, turi anūkę, kuri jau yra   studentė.
Laisvalaikiu jis darbuojasi sodyboje, užsiima bitininkyste. O paklaustas apie ateities planus, kaip visada plačiai nusišypso ir prasitaria, jog ir ateinantys metai rajono inžinierių draugijai nebus ramūs: birželio mėnesį planuojama jubiliejinė Traktorių šventė, o rugpjūčio mėnesį – jubiliejinė 15-oji rajono inžinierių draugijos šventė.
2020 metais numatyta švęsti ir Pesticidų purkštuvų centro 15 metų jubiliejų.

Angelės Rabačiauskienės ir V. Juro fotoarchyvo nuotr.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2019 kovo 01, penktadienis )