Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


arrow Archyvas 2019 gruodžio 13, penktadienis
Keltininko gyvenimo mozaika. Pokalbis su vienintelio ne tik mūsų rajone, bet ir Lietuvoje, Padalių kelto keltininku Gediminu Dzeventausku Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2018 rugpjūčio 10, penktadienis

Keltininkas Gediminas Dzeventauskas su savo širdies moterimi – žmona Rasa – jaučiasi laimingi, gyvendami Padaliuose tarsi Dievo ausy
Mūsų rajone esantis Padalių (Čiobiškio) keltas, keliantis transporto priemones ir žmones per Nerį į Širvintų rajoną – vienintelė tokia egzotiška transporto priemonė ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Tai srovinis keltas, veikiantis be variklio ar irklų. Jį sudaro platforma, įrengta ant dviejų laivo formos pontonų. Veikimo principas paprastas – pati vandens tėkmė keltą stumia per upę, plieninis lynas, ištemptas virš upės, prilaiko keltą. Srovės nešamas keltas remiasi į lyną  besisukančiu velenu, kuris vertikaliai įtaisytas denyje. Kelto vairas laikomas pasuktas tam tikru kampu, todėl vandens srovė, atsimušdama į vairo mentes, stumia keltą į kitą pusę. Plaukiant atgal vairas nukreipiamas priešinga kryptimi. Kelto greitis priklauso nuo daugelio faktorių: nuo upės tėkmės, vėjo krypties, net ir dumblių, kuriais sezono metu apauga keltas. Padalių keltas perplukdo krovinį  į kitą Neries pusę maždaug per penkias minutes.

Keltininkas Gediminas Dzeventauskas
Istorikų duomenimis, apie tokį kėlimosi per upę būdą žinota jau faraonų laikais.

Nuo pavasario iki lapkričio mėnesio dirbantis Padalių  keltas vienu metu gali perkelti du lengvuosius automobilius. Keltas per sezoną nuplaukia apie 200 km. Jo veikla 2012 metais pažymėta tautinio paveldo sertifikatu.
Jo savininkas Gediminas Dzeventauskas – jau trečiosios kartos keltininkas. Keltu plaukiojo jo senelis Jurgis, kuris 1935 metais pradėjo keltininko verslą, vėliau – tėtis Valentas.
 
Padalių kelto istorija
 
Apie persikėlimą per Nerį ties Padalių kaimu paminėta XIX a. dokumentuose. 1831 m. sukilimo metu keltu kėlėsi generolo Chlopovskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė, besirengianti Vilniaus puolimui. 1863 m. juo kėlėsi besitraukiantis sukilėlių būrys, vadovaujamas Visloucho.
Keltu keldavosi į Čiobiškio dvarą atvykstantys didikai, į šį miestelį keliaujantys žmonės. Tačiau sukilėliai keltą sudegino.
Keltas per Nerį – unikalus
1912 metais carinės valdžios įsakymu senojo kelto vietoje  buvo pradėtas statyti tiltas.

Anot Gedimino Dzeventausko, tiltas buvęs sumanytas didžiulis. Jis rodė jo sodybos teritorijoje esantį aukštą ir tvirtą tilto pylimą. Spėta įrengti viena tilto pusė ir žmonės ja jau naudojosi, bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Gediminas pasakoja, kad tiltas veikęs iki 1923-ųjų. Jis buvo medinis, būklė prasta. Tiltą tekdavo nuolat tvarkyti, ypač pavasario ledonešių metu. Nenuostabu, kad tiltas apgriuvo.
1934 metais Prezidentas Antanas Smetona su inžinierių grupe buvo atvykęs įvertinti tilto būklės. Nuspręsta, kad pigiau statyti naują tiltą nei atnaujinti senąjį. Dėl lėšų stygiaus tiltui išlaikyti žiemą jis buvo nugriautas.
Keltas čia buvo įrengtas 1935 metais Prezidento pasirašytu leidimu. Tada prasidėjo ir keltininkų Dzeventauskų linija.
„Tuomet senelis Jurgis Dzeventauskas, kaimo dailidė, gal turėdamas kiek verslumo ir, matyt, suskaičiavęs, kad verta imtis keltininko verslo, pasiėmė didžiulę tiems laikams 3000 litų paskolą ir kartu su savo draugu Andriumi Raudeliūnu užsakė Jonavoje pas meistrą pagaminti keltą“,– pasakoja Jurgio anūkas Gediminas Dzeventauskas.
Keltas atkalumo ir užsispyrimo dėka buvo atgabentas į Padalius. Plukdytas jis Nerimi, o upės krantais jį traukė arkliai. Ten, kur arkliai neperkopdavo, keltą stūmė žmonės. Keltas buvęs naudingas ne tik keliauninkams, bet ir Padalių kaimo žmonėms. Gedimino senelis Jurgis, planuodamas įsigyti keltą, suskaičiavo anuomet Padaliuose buvus 28 trobas ir jose gyvenus per pusantro šimto žmonių. Sako, padaliokai bernai buvę aršūs. Kaimas anuomet buvęs gyvas. Dabar likusios kelios sodybos. Ne visose gyvenama.
Pasak Gedimino, per Antrąjį pasaulinį karą keltu naudojosi ir vokiečiai, ir rusai. Galop atsitraukdami rusai keltą susprogdino. To kelto keliamoji galia buvo kur kas didesnė nei šio, dabar esančio.
Gražioje sodyboje-stovyklavietėje žmonėms malonu pabūti. Čia – namas stovyklautojams
Nors po karo viskas buvo nacionalizuota, Gedimino  tėtis Valentas prišnekino kolūkio pirmininką atstatyti keltą. Taip jo veikla buvo atnaujinta. Dabartinis metalinis keltas pagamintas 1978 metais. Kasmet jis nudažomas, sutvarkomas ir sėkmingai kelia automobilius ir žmones.

Gerai išsinagrinėjęs savojo kelto istoriją, Gediminas Dzeventauskas pasakoja skaitęs, kad grafo Konstantino Tiškevičiaus brolis plaukęs Nerimi, aplankydavęs sodžius, rinkęs tautosaką. Buvo 1846-ieji metai. „Vienas epizodas man sukėlė šypseną,– pasakoja Gediminas. – Tiškevičius rašė: „...pūtė priešpriešinis vėjas, nutarėme vis tiek plaukti.“ Vyrai virvėmis traukė laivą krantu eidami, – šypsosi, – Ponai sėdėjo laive ir jiems nusibodo plaukt,  o vyrai krante pavargo tempdami laivą... Tuomet Tiškevičius suskaičiavo nuo Dūkšto 27 keltus... O dabar tėra tik vienas lyninis keltas...“
 
Virsmas keltininku

„Kad keltas vėl pakliuvo mūsų šeimai,– grynas atsitiktinumas,– pasakoja  G. Dzeventauskas.– Senelis jau atgavus nepriklausomybę turėjo keltą išsipirkti. Nusipirko rajono laikraštį ir jame perskaitė skelbimą, kad keltas parduodamas. Taip ir išsipirko. Lemtis, kad nupirko laikraštį, kad pamatė skelbimą,–  įsitikinęs  Gediminas.–  Gal keltas būtų supjaustytas metalo laužui.“
Dar sako, Dzeventauskai norėję parduoti keltą ir sodybą, bet tas žmogus, kuris susimanė pirkti, negavo paskolos. Taip keltas išliko Dzeventauskams.
Gal toji lemtis sureguliavo taip, kad būtent Dzeventauskams lėmė išsaugoti keltą, kuris yra tarsi jų giminės relikvija.
Likimas suklosto mūsų  gyvenimus. Kartais atsitinka taip, kad tampi tuo, kuo tapti negalvojai. Ir Gediminas Dzeventauskas iki keturiasdešimties metų nė mintyt nemintijo tapti keltininku. Tėtis Valentas kėlė žmones ir automobilius per Nerį. Tai atrodė suprantama ir natūralu. O Gediminas su šeima – žmona Rasa, trimis vaikais: Arnu ir dvynėmis Urte bei Ugne – gyveno Kaune, statėsi namą. Atrodė, viskas buvo surikiuota ir aišku.
Tačiau tėtį ištiko insultas ir reikėjo apsispręsti. Taip Gediminas atsidūrė Padaliuose. Tiksliau – grįžo į tėviškę. Žiemas praleisdavo Kaune su šeima, o anksti pavasarį išplaukus ižui, išvykdavo į Padalius ir būdavo tenai iki gilaus rudens. Toks gyvenimas šeimai apkarto. Džiovino ilgesys.
Paskui Gediminą į Padalius iš Kauno atėjo ir Rasa. Vaikai čia vasarodavo. Sako, keltas pasidarė jiems kaip koks šeimos narys. Dzeventauskų šeimai gyvenimas be kelto neįsivaizduojamas.
Gediminas ir Rasa Dzeventauskai sodybos pavėsy. Šalia išsitiesusi ištikimoji Šeila
Tačiau Gediminas sako, kad  iš kelto nepragyvensi. Kartais per dienų dienas neatvažiuoja nė vienas automobilis, o ir mokestis už perkėlimą į kitą pusę juokingas. Pagrindinis važiuojančių srautas būna dažniausiai savaitgaliais.

Tačiau čia lankosi turistai, baidarininkai, dviratininkai, atvažiuoja ir vedami navigacijos, trumpinantys kelią. Atradę čia keltą, nustemba.
„Tų, kurie pirmą kartą pamato keltą, emocijos būna įvairios. Keltas unikalus dalykas, ypač vidurio Lietuvoje“,– sako Gediminas. Anot jo, 99 procentai pirmąkart išvydusių keltą, būna juo sužavėti.
Atvykėliams – dviratininkams, baidarininkams, turistams – Dzeventauskai įrengė stovyklavietę. Pirmiausia sutvarkė senosios tėviškės teritoriją. Daugiausia čia įdėta Gedimino žmonos Rasos išmonės. Tai ji prisodino čia gėlių, pasodinta ir medelių, veši alpinariumai. Visur matosi pridėta Gedimino rankos: išvaizdūs ir patogūs laipteliai, pavėsinė, namas stovyklautojams, gražiai nupjauta veja... Tvarkydami aplinką triūsė ir visi trys jų vaikai. Todėl Rasa sako, kad jie suvokia, kaip iš nieko atsiranda grožis. Ji pasakoja, kad  uošvis jai sakęs: „Nevark, čia, šituose smėlynuose, niekada gėlės neaugdavę“.
Dabar aplinka sutvarkyta iki pat kelio. Plotas didelis. Abu pasakoja, kad čia niekas neaugę – buvęs grynas smėlis.
O kas  smėlyje auga? Net žolė čia nenorėjo keroti. Todėl privežta juodžemio, kad ne tik gėlės, medžiai, bet ir veja augtų. Dabar čia fantastiška. Kaip Dievo ausy Dzeventauskai gyvena. Gražu čia ir miela. Pašonėje teka vaizdinga Neris.
Nenuostabu, kad norinčių pabūti Rasos ir Gedimino Dzeventauskų stovyklavietėje nestinga.
Rasa Dzeventauskienė, kurią Gediminas vadina gražiausia moterimi Žemėje, pasakoja, kad už stovyklavietės atsiradimą jiedu dėkingi žmonėms, kurie joje apsistoja. „Tai jų dėka stovyklavietę sukūrėme,– tvirtina Rasa.– Atplaukia baidarininkai, pabūna, atkeliauja dviratininkai – pernakvoja. Jie sakydavo: „Norime pavėsy pasėdėti“, todėl pa-statėme pavėsinę. Norėjo maistą pasidėti – nupirkome šaldytuvą. Pagaliau sumanė pernakvoti – pastatėme namelį...Taip susikūrė stovyklavietė...“
 
Laikas čia sustoja
 
Rasa ir Gediminas tvirtina, kad gyvenant čia, tarsi sustoja laikas. „Mes gyvename kitu ritmu, – sako jiedu. Niekur  nereikia lėkti, niekur nereikia skubėti, nervintis, stresuoti. „Fantastiškas gyvenimas čia,– šypsosi Rasa.– Negyvename pagal laiką, mėgaujamės kiekviena akimirka“. Jai atitaria Gediminas: „Žmonės, kurie atvažiuoja pailsėti, patenka į stovintį laiką ir nenori išvažiuoti...“
Išties, čia, prie žavingos Neries, gražiame ir jaukiame gamtos prieglobsty stovinti jų sodyba kupina ramybės. Čia atsipalaiduoji, žvelgi į gamtą, tarsi susilieji su ja.
Užtat supranti Rasos žodžius apie pasirinkimo laiką, kuris jiems atėjo 2011-aisiais, kai reikėjo pasirinkti gyvenimą Kaune ar čia. Ir kai jiedu suprato, jog gyvena laisvėje, patys sau šeimininkai, neturi darbdavio „ant galvos“ ir privalo pasireikalauti patys iš savęs, buvo patenkinti tokiu gyvenimu. „Jaučiame malonumą taip gyvendami, sako, Rasa. – Ir dar laimingi dėl to, kad atvažiavę čia žmonės sako „faina“. Jie būna „susiglamžę“ kaip popieriaus lapas, o pailsi, praranda laiką, užmiršta rūpesčius, reikalus, būdami čia, nutraukia ryšius su pasauliu, pabūna su savo artimaisiais čia, gamtoje. Tai brangintina.“
Toje gamtos apsuptyje ir dvasinėje laisvėje jiedu gyvena nuostabiai harmoningai, mylėdami  gamtą, aplinką vienas kitą ir savo vaikus, džiaugdamiesi tais žmonėmis, kurie atranda kelią į jų namus.
„Žmogui daug nereikia – tik gyvenimo džiaugsmo, mylimo žmogaus šalia, kuris tave vertina ir kurį tu vertini. Prieš nieką nereikia pasirodyt. Esi toks, koks esi...Mums čia fantastiškai gera, aukščiausia gyvenimo kokybė,“ –  nuoširdi šypsena šviečia Rasos veide. Šypsosi ir Gediminas. Jiedu tokia gera komanda, kad tą iš karto pajunti ir aplink, toje gražioje gamtos vietelėje, sklando jų atvirumas ir nuoširdumas. Jiedu vienas kitam – įstabūs gyvenimo draugai, vienas su kitu besidalijantys mintimis, einantys per gyvenimą vienas kitą palaikydami, sustiprindami, tikintys šeimos stiprybe.
Jiedu dvasiškai vienodi. Jie tiki, kad Dievas juos veda gyvenimo keliais.
Rasos alpinariumas kopia į sodyboje esantį kažkada buvusio tilto pylimą
Abu pasakoja, kad sodyboje anksčiau buvo žmonių, turėjusių įtakos kaimui: sovietmečiu viename namo gale buvo įkurdinta biblioteka, karo metais buvo įsitaisęs vokiečių kariuomenės štabas.

„Sodyba buvo taškas, kuris skleidė arba šviesą, arba tamsą“,– sako Rasa Dzeventauskienė ir priduria, kad „geriau būti šviesa ir teisingai gyventi.“ Jiedu stengiasi skleisti šviesą.
Ši graži šeima užaugino tris puikius vaikus – vyresnėlį Arną  ir dvynes Urtę bei Ugnę. Visi trys studentai, šiemet vasarą visi vaikai susirado darbus, kad išmoktų vertinti triūsą ir žinotų, kiek kainuoja uždirbti pinigą, tačiau į Padalius mielu noru atkeliauja ir vertina šią vietą. Jie puikiai žino, kad keltą kada nors perims iš tėvų. Seserys sako, kad geriausia, jeigu tai būtų brolis – taip išliktų čia Dzeventauskų giminė.
Sūnus Arnas Sauliaus Jankausko filme „Keltas“, irgi atvirai sako, kad ateityje  perims keltininko verslą iš savo tėvo Gedimino. Tai būtų ketvirtoji Dzeventauskų keltininkų karta. Rasos ir Gedimino vaikai suvokia, kad keltas brangus ne vien jų giminei.
* * *
Saulė gražiai nutvieskia Neries vandenis. Ant jų sūpuojasi keltas, laukdamas keleivių. Rasa ir Gediminas laukia atkeliaujant baidarininkų, kuriuos jie džiaugsmingai ir nuoširdžiai priims. Laiko tėkmė čia teka kitaip – ramiai, neskubėdama, atpalaiduodama jausmus, užmarštin nustumdama rūpesčius. Dar pabūtum...

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 1406

Komentarai (1)
2018-08-20 15:54
Įdomiai parašyta. Tik kodėl pasikartoja? Laikrašty to nėra.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 rugsėjo 15, Šeštadienis )