Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Archyvas 2024 kovo 29, penktadienis
Kaišiadorių apylinkės – dailininkų akimis Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2018 rugpjūčio 10, penktadienis

Rolanda Mikalauskienė...
Lankydamasis parodoje ir žvelgdamas į nutapytus darbus, gali eilėraščius rašyti, muziką kurti. Gali ir susimąstyti apie žmogaus būtį, nes kai kurie paveikslai abstraktūs, ekspresyviai nutapyti, lyg iš modernistinės poezijos eilučių išplaukę. Toks dabartinis sinkretinis menas. Paveikslai kalba... Paveikslai primena...

... ir Rita Medvedevienė prie savo paveikslų
Tradicinis tarptautinis dailininkų pleneras šiemet įvyko Kaišiadorių apylinkės seniūnijoje. Daugumos paveikslų siužetai gerai nuo vaikystės pažįstami. Gal kažkada atrodė kitaip, bet dabar vėl atgyja prisiminimuose.


Pradėsiu nuo Ritos Medvedevienės paveikslo. Tai žvilgsnis nuo Kiemelių aukštumų į Kaišiadorių panoramą. Kiek kartų tai matyta! Juk vasaromis nebūdavo dienų, kad mes, paaugliai, kasdien nemirktume Kiemelių ežere. Man ir dabar ausyse skamba tas jaunų balsų klegesys, kurį išgirsdavai vos užlipęs ant Kiemelių kalno. Būtent toks Kaišiadorių vaizdas atsiverdavo iš įvairių tos aukštumos vietų. Žvelgiant iš įvairių  rakursų, mano manymu, būtų galima nutapyti visą ciklą Kaišiadorių panoraminių paveikslų, kurių centre būtų pagrindinis, gražiausias mūsų miesto statinys – Katedra.
Prisimenu, mes net ginčydavomės su atvykusiais iš Kauno ar Vilniaus, Kaišiadorys miestas ar ne. Tada Kaišiadorys buvo gerokai mažesni. Dabar vienareikšmiškai – miestas. O kaip kitaip?! Pas mus jau įvyko ketvirtasis tarptautinis dailininkų pleneras. Ir noriu paklausti, ar kokiame kaime matėte Katedras? 
Tie patys prisiminimai užplūsta ir žvelgiant į Krzysztofo Ryfo paveikslą. Dailininkas su humoru man aiškina, ką jis nutapė. Atrodo, toks paprastas siužetas, apleista ferma, žemiau apaugęs žolėmis ir krūmais vanduo.
Tai juk tas pats Kiemelių ežeras, ta pati senoji ferma, kur Mogelnickis buvo užveisęs ančių. Krzysztofas aiškino, kad vakarais gyvuliai ten eidavo gerti vandens.  Aš jam labai dėkingas už tokį man brangaus vaizdo įamžinimą.
Linos Urbanavičienės paveikslas – senasis Stasiūnų dvaras. Kažkaip jis labai pagražėjęs tame paveiksle. Reikėtų nuvykti apsižvalgyti, gal, sakau,  jau  kas nors jį restauravo. Jeigu dar ne – tai Linos darbas galėtų būsimiems restauratoriams būti kaip ir eskizas, ką dar reikėtų padaryti. Labai gražiai suderintos žalios spalvos. Tai irgi įsimintina vieta. Daug kas iš mano pažįstamų žmonių ten dirbo. Buvo ten ir toks klubas, statinys, primenantis daržinę, kurioje šokdavome.
Neaiškaus statinio kampas Bernadetos Sudnikowicz paveiksle, taipogi  kažką primena. Pasistengęs rajone atrastum panašų pastatą. Beje, tai ne pagrindinė šio paveikslo tema, visas paveikslas – lietuviškos vasaros grožis.
Ukrainietis, pirmą kartą dalyvaujantis parodoje, Sergejus Garkavynas nutapė siurrealistinį paveikslą, kuriame ir Kaišiadorių pagrindiniai miesto akcentai, ir kaip pagrindinė dominantė net plenero organizatorės Linos Urbanavičienės portretas.
Kaišiadorietė Jūratė Danielė nutapė nelabai man pažįstamą geležinkelio stotį. Dailininkė mėgsta pasakiškus, siurrealistinius siužetus. Pamaniau, stotis pasakiška, pasirodo – prieškarinė. Nenuostabu, kodėl ji man nepažįstama – nemačiau.
Živilė Vaičiukynienė nutapė katedrą. Pati sakė, kad paveikslo dar nepabaigė. Žiūrovams taip neatrodė. Sunku dabar pasakyti, kuris darbas baigtas, kuris ne. Net  ir kruopščiausiai nutapytas darbas dar gali būti keičiamas, stilizuojamas, pritaikant tapymo technikos stilius... Šį paveikslą galima priimti kaip baigtą. Tai savotiškas, mums gerai pažįstamas objektas.
Ne visi turėjo tokių sentimentų mūsų miesto apylinkėms. Dailininkai iš Ukmergės Kristina ir Eligijus Daruliai, ukrainiečiai Margarita ir Vladimiras Tarasenkos, Kristina Tokarevienė,  Rolanda Mikalauskienė, Jurgita Rancevičienė, Inga Armanavičiūtė, Agata Oryszyn, Alicja Jeziorska iš Lenkijos tapė, ką norėjo. Tai įvairūs augalai, makro pasaulis, abstraktūs ekspresionistiniai jų vaizduotės matymai.  
Iš visų eksponuojamų darbų išsiskyrė Natalios Wegner iš Lenkijos kūriniai. Ši dailininkė naudoja visiškai naują tapybos techniką, kuri vadinasi paper painting. Tai iš įvairių spalvotų popieriaus skiautelių, su klijais kuriamas paveikslas. Užbaigtas atrodo, tarsi būtų nutapytas aliejiniais dažais. Tai ypač daug kruopštumo ir geros vaizduotės reikalaujanti technika.
           * * *
Ketvirtojo tarptautinio plenero dalyviai
Plenero metu patyrę dailininkai vedė edukacinius užsiėmimus su Kristinos Tokarevienės ir Ingos Armanavičiūtės ugdytiniais, Kaišiadorių meno mokyklos mokiniais.

Ketvirtosios tarptautinės dailininkų plenero parodos atidarymas įvyko konferencijų ir pramogų centre „Pas Radvilą“. Plenero dalyvius ir gausiai susirinkusius žiūrovus pasveikino Kaišiadorių savivaldybės mero patarėjas Romualdas Kubiakas,  Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus patarėja Loreta Medzevičienė, Kaišiadorių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Aistė Blėdienė, renginio rėmėjai ir svečiai. Renginio organizatorė Lina dėkojo dalyviams, visiems susirinkusiems, o ypač rėmėjams, be kurių paramos būtų buvę sunku organizuoti šį gražų renginį.
Parodos atidarymą labai efektyviai užbaigė dabar Lietuvoje vis  garsėjantis „Baltų varnų“ vokalinis instrumentinis ansamblis. Jame mušamaisiais grojo parodos rengėjos Linos Urbanavičienės sūnus Tomas. Originalus muzikavimas, įsimintinos dainos nepaliko nei vieno abejingo. Džiugu, kad Lietuvos muzikiniame horizonte, kyla tokios jaunos, taip originaliai spindinčios žvaigždės.

Jono Katkevičiaus nuotr.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 rugsėjo 15, Šeštadienis )