Kaišiadorių aidai - Nikolajus Surininas: ,,Gyvenimo džiaugsmas – fotografija“

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Naujienos

2024 balandžio 20, Šeštadienis

Nikolajus Surininas: ,,Gyvenimo džiaugsmas – fotografija“

Spausdinti

Laima KMELIAUSKIENĖ
2018 birželio 19, antradienis
Ištikimas Nikolajaus Surinino gyvenimo palydovas – fotoaparatas Jau senokai TV3 „Žinių“ žiūrovai spėjo įsidėmėti žiežmariečio Nikolajaus Surinino pavardę. Jų pabaigoje, po Naglio Šulijos orų prognozių, rodomos fotografijos, atsiųstos žiūrovų. Tarp keleto spalvingų meniškų nuotraukų vos ne kasdien galime išvysti ir Nikolajaus užfiksuotą gamtos vaizdą su nurodyta autoryste: „Nikolajus Surininas, Žiežmariai“. Taip kuklus fotografas mėgėjas, fotografijos virusu užsikrėtęs dar paauglystėje, garsina ne tik savo, bet ir Žiežmarių vardą. Žinant kiek kainuoja televizijos eterio sekundė, tokia nemokama reklama – puikus dalykas. Miestelėnai, TV ekrane matydami Nikolajaus Dar viena Nikolajaus Surinino aistra – kelionės fotonuotraukas, didžiuojasi: „Žiežmariškis!“, „Mūsiškis!“ Prieš keletą metų kažkas Nikolajaus paklausė: „Kodėl nuotraukų nesiunti Šulijai?“ Pabandė. „Per dieną TV3 gauna daugiau kaip 500 žiūrovų fotonuotraukų. Atrenka keletą, – pasakoja Nikolajus. – Mano rekordas buvo keturios nuotraukos per vienerias „Žinias“.“ Jis sako, kad tai tapo savotišku ritualu: kiekvieną Taip Nikolajus Surininas pro fotoobjektyvą mato pasaulį... rytmetį, apie 7 val., atrenka ir siunčia fotografijas televizijai. Nikolajui tai mielas užsiėmimas, o ir smagu, kai susitikę žmonės dėkoja: „Ačiū, kad garsini Žiežmarius“. Nikolajaus Surinino šaknys – Dūdiškių kaime, Nemaitonių seniūnijoje. „Esu sentikis. Gimęs 1961 metais balandžio 12 dieną, kai Jurijus Gagarinas išskrido į kosmosą“, – šypsosi. Taigi – truputį kosmonautas... „Neilgai gyvenau kaime. Kai man buvo ketveri metai, tėvukai nusipirko namelį be patogumų Kaišiadoryse, Jonavos gatvėje. Tėvas dirbo daugiakaušio ekskavatoriaus mašinistu Žiežmarių melioracijos įmonėje, mama – MSV vaikų darželyje auklyte, tad Žiežmariuose gavo butą. Man buvo šešiolika, kai persikėlėme į Žiežmarius, tačiau mokyklos nekeičiau ir 1979 metais baigiau Kaišiadorių 1-ąją vidurinę“, – pasakoja. Anot Nikolajaus, jam labai gerai sekėsi fizika, tad ir stojo į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos. Deja, „sukirto“ matematika. „Gelbėjimosi ratas buvo technikos mokykla Kaune, kuri rengė šaltkalvius remontininkus Radijo gamyklai“, – prisimena vyriškis. Tačiau beprotiška meilė, o gal likimas, Nikolajų sugrąžino į Žiežmarius. Įsi-darbino melioracijos įmonėje. „Buvo devintojo dešimtmečio pradžia. Keturis sezonus – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – dirbau Smolensko srityje su daugiakaušiu ekskavatoriumi. Teko dirbti prie Katynės, kur sušaudyti lenkai (Katynės žudynės – masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias 1940 metų pavasarį miške Rusijoje, netoli Smolensko, įvykdė NKVD – autorės pastaba). Taip – važiuoti dirbti į Rusiją – melioracijos įmonė skatino darbininkus, norinčius gauti butą“, – pasakoja N. Surininas. Nikolajus butą gavo, tačiau sudužo meilė – iširo jo pirmoji šeima. Žiežmarių melioracijos įmonėje, kurios jau senokai nebėra ir kuriai iki šiolei „prigijęs“ pavadinimas „MSV“, Nikolajus išdirbo 22 metus, iš jų šešiolika ar septyniolika ekskavatoriaus mašinistu. Čia sutiko ir būsimąją žmoną – meistrę Elvyrą, kuri vėliau dirbo darbų vykdytoja. Su ja užaugino sūnų Andrių. Jam – per trisdešimt metų, baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, studijavo statybos inžineriją. Džiugu, kad sūnus, nors dirba Vilniuje, gyvena Žiežmariuose, tėvams padovanojo šaunų anūką Dominyką. Šiam džiaugsmeliui dabar ketveri metai. * * * Nikolajus savo meniškomis fotografijomis džiugina ne tik TV žiūrovus, bet ir feisbuko draugus, dažnai iš jų sulaukdamas pagyrų, paskatinimo. Fotografijose – gamtos vaizdai, užfiksuotos kelionių, renginių akimirkos. Nikolajus – daugiau kaip ketveri metai yra vieno populiariausio Lietuvoje portalo eFoto.lt narys. „Puslapis mokamas. Per savaitę galima įkelti iki penkių savo fotografijų. Fotonariai nuotraukas komentuoja. Gaunu ir kritikos: trūksta ir to, ir to... Tai padeda tobulėti“, – įsitikinęs žiežmarietis fotografas mėgėjas. Kaip sako Nikolajus, fotografija yra gyvenimo džiaugsmas. „Fotografuoti pradėjau vienuolikos dvylikos metų. Gyvenom be komunalinių patogumų, užsidaręs kambarėlyje, prisistatęs bliūdų, ryškindavau fotojuosteles, ryškinau, fiksavau, dariau nuotraukas... Kai buvau, berods, dešimtoje klasėje, Šiauliuose dalyvavau kažkokioje parodoje-konkurse, užėmiau prizinę vietą, nepamenu kokią. Po mokyklos fotografavau draugų, pažįstamų asmeninėse šventėse. Vienu žodžiu – buvau kaimo asmeninių švenčių fotografas! Net spalvotas nuotraukas darydavau. Pirmasis mano fotoaparatas buvo „Vilija“, po to – du „Fedai“, „Zenitas“... 36 kadrų juostelės... Paskui buvo pertrauka – darbas, šeima. O maždaug prieš dešimt metų vėl prasidėjo skriaudimas šeimos. Išaušo skaitmeninės fotografijos era. Tai – brangus pomėgis. Norisi keisti fotoaparatus, tad parduodi su nuostoliais. Labai brangūs fotoobjektyvai... Kai atsirado skaitmeninės laikmenos, pradėjau dairytis ir į paukščiukus, gėles, gamtą... Mano sargo darbas – labai tam palankus: turiu laiko savo pomėgiui, o kai dirbu kas trečią naktį – tad va iš kur tie mano mėnuliai!“ – šypsosi fotoentuziastas. Tiesa, jis dar po porą valandų kasdien dirba vienoje medienos apdirbimo įmonėje. „Peilius galandu! Nueinu iš ryto – ir laisvas!“ – džiaugiasi ir šiomis pareigomis. O tada grįžta namo, į automobilį – ir važiuoja. Fotografuoti! „Tai – liga, – šypsosi žiežmarietis. – Išmaišytas visas rajonas – reikėtų pagalvoti, kur nebuvau. Labai patinka fotografuoti žmones, ypač pagyvenusius, tačiau nesu drąsus prašyti, atsiklausti... Mėgstu fotografuoti bažnyčias, gatvės fotografiją. Seku Žiežmarių sinagogos pasikeitimus. Kai perėjau prie skaitmeninės technikos, vienas iš prioritetų tapo fiksuoti gamtos vaizdus. Mėgstu fotografuoti paukščius, žvėriukus, tačiau tai sudėtinga – reikia tykoti, tiesiog būti „medžiotoju“...“ Kai Nikolajus vairuoja automobilį ir kartu važiuoja su žmona Elvyra, šios prašo stebėti besikeičiantį kraštovaizdį ir „gaudyti“ ką nors išskirtinio. Jei Elvyra „pagauna“, tada vyriškis lipa iš senos savo mašinos („Automobilis pigesnis nei fotoaparatas“) ir fotografuoja. Nikolajų galima būti pavadinti ir itin romantišku vyru – tiek gėlių žiedų retas vyriškos lyties atstovas įamžinęs. Jo žmonos vienas iš pomėgių – sodo gėlės, jų sodinimas, priežiūra. Tad Elvyros gėlės, kurių yra dešimtys rūšių, – puikūs fotografo „modeliai“. „Nepasikuklinu – pereinu ir per kaimynų sodus... Nepyksta“, – šypsosi. O socialiniame tinkle moterys, išvydusios Nikolajaus gėlių fotografijas, tiesiog tirpsta... Meniška, svajinga, gražu, skoninga... N. Surininą su fotoaparatu dažnai gali sutikti renginiuose Žiežmariuose, jis atvyksta ir į Kaišiadoris, Kruonį, Žaslius, Rumšiškes. Tiesiog savanoris metraštininkas. Beje, jis nemėgsta fotografuoti sporto renginių. Didelis Nikolajaus pomėgis – ir kelionės. O jos be fotokameros neįsivaizduojamos. „Nuo jaunystės keliauju su žmona. Dar tarybiniais laikais aplankyta Maskva, Leningradas, Tbilisis, Saremos salos. Be žmonos tuomet buvau išvykęs į Lenkiją, Čekoslovakiją... Kelionėmis rūpindavosi profsąjunga. Paskui aplankėm Helsinkį, Stokholmą, Šiaurės Italiją, Kroatiją, Slovėniją, Egiptą, Vokietiją, Šveicariją, Austriją, Sankt Peterburgą, Lvovą...“ – vardina. O štai paskutinė kelionė buvo į Lenkiją – balandžio pabaigoje kartu su žmonos bendradarbiais iš „Kaišiadorių vandenų“ kelionių agentūros autobusu važiavo į Gdanską. Keliauti šios bendrovės žmonės mėgsta, džiaugiasi profesionaliai užfiksuotomis kelionių akimirkomis, tad visų kelionių datas derina su Nikolajaus užimtumu. Beje, praėjusiais metais, prieš Naujuosius metus, net Nikolajaus Surinino fotografijų, kuriose užfiksuota gamta ir miesto vaizdai, parodėlė „Kaišiadorių vandenų“ administracijos pastate buvo surengta. Kelionės – ir Elvyros Surininienės aistra. Liepos mėnesį jiedu planuoja keliauti į Norvegiją. „Norėčiau aplankyti Indiją, Baikalo ežerą, su traukiniu keliauti po Rusiją iki Kinijos – tokia kelionė trunka apie pustrečios savaitės... Tačiau tai labai brangu. Iš realesnių svajonių – Rumunija, Portugalija. Noriu aplankyti provincijas, kur gamta, ramybė, kaimo alsavimas, – ne milijoninius miestus... Net į Paryžių nenorėčiau“, – sako Nikolajus. Iš kiekvienos kelionės jis parsiveža apie du tūkstančius fotokadrų. „Kai pradėjom keliauti, ir žmonai nupirkau fotoaparatą – o kas mane fotografuos?! Dabar ji jau antrą „muilinę“ turi“, – šypsosi. Pats Nikolajus turi du „Fujifilm“ fotoaparatus, vieną iš jų – mažesnį – pasiima važiuodamas į keliones. Be fotografijos, kelionių, gal Nikolajus turi dar kokį nors laisvalaikio pomėgį? „Kažkada mėgdavau skaityti. Esu perskaitęs visą mokyklos biblioteką, Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje reikėjo paieškoti, ko neskaitęs. Rydavau knygas, ypač mokslinę fantastiką, „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas. Paskui nugalėjo kompiuteris. Jis atima daug laiko, prie jo kiekvieną dieną ilgiau ar trumpiau sėdžiu ir redaguodamas, archyvuodamas nuotraukas, ypač daug laiko prie jo praleidžiu po kelionių“, – atvirauja fotografas. Jis savo fotografijas saugo ir atsarginiame kietajame diske – ką žinai kas gali nutikti tavo kompiuteriui. „Esu su-kaupęs 400 gigabaitų. Nuotraukas klasifikuoju pagal datą, objektų pavadinimus“, – teigia save savamoksliu fotografu pristatantis Nikolajus. Ką žinai, gal kažkada Nikolajaus Surinino fotoarchyvų turtai bus įdomūs ir muziejininkams, istorikams ar gamtininkams? O dabar jis savo gyvenimo džiaugsmu dalinasi ir su „Kaišiadorių aidų“ skaitytojais. Nuotr. iš Nikolajaus Surinino fotoarchyvo
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 rugpjūčio 04, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc

kkml