Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2024 kovo 29, penktadienis
Irenos Balnienės gyvenimas – Trispalvės šviesoje Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2018 kovo 09, penktadienis
 
Prieš Lietuvos atkūrimo šimtmetį žiežmarietę Ireną Balnienę nudžiugino į namus atkeliavęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas ir Trispalvė
Praėjusių metų spalio mėnesį žiežmarietė Irena Balnienė, buvusi mokytoja, jai brangių žmonių būryje vietos užeigoje linksmai atšventė savo gyvenimo devyniasdešimtmetį (pagal dokumentus, šią sukaktį ji turėtų paminėti tik šių metų rudenį). Šios dar ir šiandien turinčios puikią atmintį bei energija trykštančios moters gyvenimas – margaspalvis kaip genio plunksnos. Bajoraitė, tremtinė, Laisvės kovų dalyvė...


 Sveikinimas ir Trispalvė – nuo šalies Prezidentės
 Prieš atkurtos Lietuvos šimtmetį Irena Balnienė maloniai nustebo, kai į jos namų duris vasario 14-ąją pasibeldė kurjeris ir įteikė Trispalvę, supakuotą dailioje dėžutėje, bei Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą, patvirtintą jos parašu. Sveikinime rašoma:
 „Gerbiamoji  Irena Balniene,
 sveikinu Jus su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu!
 
Irena Balnienė laisvalaikiu mėgsta tapyti. Sienas puošia jos darbai
Vasario 16-oji ir į Vilnių sugrįžęs Nepriklausomybės Aktas pasakoja mums nepaprastą istoriją apie drąsius, ryžtingus, patriotiškus žmones, neleidusius į užmarštį nugrimzti Lietuvos valstybei.

 Šiandien Jūs esate šios istorinės sukakties liudininkė, išlaikiusi atmintyje šią brangią mūsų valstybei dieną, išsaugojusi meilę ir pagarbą savo Tėvynei.
 Tegul Vasario 16-ąją plazdanti trispalvė – laisvos Lietuvos ir jos žmonių simbolis – pakylėja Jūsų širdį ir įkvepia didžiuotis mūsų istorija.
 Linkiu Jums stiprybės ir džiugios, Jūsų gyvenimą įprasminančios valstybės šimtmečio šventės!“
 „Net apsiverkiau visa tai pamačiusi“, – sako susigraudinusi Irena.
 Ši vėliava Vasario 16-ąją buvo pašventinta Žiežmarių bažnyčioje – Trispalvę laikė močiutėlės, kaip ją vadina mažieji, proanūkiai penkiamečiai dvyniai Ronaldas ir Markas. Mišiose dalyvavo ir Irenos dukra Regina, jos sūnus Alius su žmona Viktorija.
 Ši Prezidentės dovanota vėliava labai brangi žiežmarietei, kaip ir ta, senoji vilnonė, kurią jos uošviai Balniai, lygiai prieš dešimtmetį mirusio vyro Alfonso tėvai, nusipirko 1937 metais ir išsaugojo. „Čia, šiame name ant aukšto, ji buvo paslėpta tarp nereikalingų daiktų, skudurų...“ – sako moteris. Į šį namą Vilniaus gatvėje ji su Alfonsu atsikėlė 1989 metais, po uošvio ir anytos mirties. Prieš tai jiedu nuo 1962-ųjų metų gyveno kaimyniniame name.
 Ši Vasario 16-oji ypatinga Irenai Balnienei. Ji buvo pakviesta ir į šventę Ringailėse – savo gimtajame krašte. Tad svetainėje ant stalo, prie Prezidentės dovanotos vėliavos, stovi ir Nemaitonių seniūnės Genės Juodienės pasirašyta įrėminta Padėka:
  „Tebūnie prasmingi Jūsų darbai, Jūsų siekimas išsaugoti atmintį, nutiesti gijas tarp to, kas buvo, kas yra ir kas dar bus. Dėkojame už dalyvavimą Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos 100-mečio šventėje Nemaitonių seniūnijoje.“

 Irena – iš bajorų  giminės
 
Iš senos nuotraukos žvelgia jauni veidai... Grįžusius iš Sibiro Ireną Varanavičiūtę, Stasį Macijauską ir Vladą Mockevičių Kaišiadoryse pasitiko ir kartu įsiamžino kaišiadorietis Blaževičius (stovi), kuris, pasak Irenos, matyt, buvo kažkurio iš jos bendrakeleivių draugas ar pažįstamas
Irena, buvusi Varanavičiūtė, gimė Medinų kaime, Nemaitonių seniūnijoje, Antaninos ir Eleutarijaus šeimoje. „Mano tėvas buvo bajoras, ir senelis, ir prosenelis“, – teigia moteris. Ir Medinų kaimą, Irenos teigimu, įkūręs jos prosenelis bajoras Juozapas, gimęs apie 1780 metus. „Tėvelis caro laikais buvo baigęs 4 klases, mokytojavęs. Mamytė taip pat ir skaityti, ir rašyti mokėjo. Elegantiška buvo, į bažnyčią eidavo su ilga suknia, mudvi su sese pasiėmusi už rankų vesdavosi. Į ją moterys kreipdavosi visokių patarimų. Ir vaišinga labai buvo“, – prisimena.

 Irena – antrasis vaikas šeimoje. Vyriausioji – Halina, o po Irenos rikiuojasi Janina, Zigfridas, Mečislava, Eleutarijus. Janina jau mirusi.
 „Ir  mūsų sodybos Medinuose  nebėra, ją sunaikino melioracija“, – sako I. Balnienė.

 Iš progimnazijos –  į Sibirą
 „Buvo 1945 metų birželio mėnuo, laikėme ketvirtos klasės baigimo egzaminus Žiežmarių progimnazijoje, kuri buvo įsikūrusi Žiežmarių dvaro sodybos rūmuose. Ten buvo ir mokinių bendrabutis, kuriame gyvenau. Į progimnaziją atėjo skrebai, tai aš, smalsi, atėjau pažiūrėti, kas atėjo. Pasirodo, jie ieškojo manęs... Už mane – ir į NKVD būstinės rūsį. Ten dabar yra Žiežmarių kultūros centras. Iš areštinės ryte liepė išeiti. Išvežė į Trakus. Tąkart buvo suimta ir daugiau mokinių bei mokytojų, – pasakoja I. Balnienė. – Trakuose prasidėjo tikras „krikštas“: tardė tik naktimis, buvo du kartus pakorę... Užpila vandeniu ir toliau... Gal savaitę ten pralaikė. Tada – į kalėjimą Lukiškėse. Kameroje mūsų buvo apie 12, daugiausia lenkių. Joms, vietinėms, artimieji atnešdavo maisto. Kamera ankšta – atsigulti nebuvo vietos, tik atsisėsti... Liepos pabaigoje su daiktais suvarė į Lukiškių aikštę ir suklupdė... Tada – su apsauga pėsčiomis į geležinkelio stotį. Sulipome į gyvulinius vagonus, vagone – puodas gamtiniams reikalams atlikti... Neturėjome ką valgyti, duodavo kažkokios sūrios žuvies, bet bijojome valgyti, nes labai troškintų... Tris dienas net vandens nedavė. Išbadėję nuvažiavom. Kai traukinys sustodavo, iš vagonų išnešdavo mirusiuosius... Vorkutoje išlaipino rugpjūčio 15 dieną. Tundra, šalta, sniegas...“
 Iš atminties neišdilęs ir aukšta spygliuotos vielos tvora aptvertas lagerio vaizdas. Buvo keli barakai, kuriuose gyveno po šimtą žmonių. „Valėme sniegą nuo bėgių, vyrai dirbo šachtose... Aš buvau jauniausia lageryje, tai lagerio vyresnysis, matyt, pagailėjo manęs ir pasiūlė darbą skalbykloje. Atseit bus lengviau, nei sniegą per šaltį kasti.
Irena Balnienė – Laisvės kovų dalyvė
Skalbiau, sąžiningai tryniau rankomis. Visus krumplius iki kraujo nutryniau... Paprašiau vyresniojo, kad mane grąžintų į ankstesnį darbą. Veltiniai, kareiviška kepurė, šimtasiūlė – apsirengi ir eini... Poliarinė naktis, 30–40 laipsnių šalčio, apšarmojęs veidas, tik akys matyti... Iš ryto duodavo normą duonos visai dienai. Padalindavom į tris dalis, vieną suvalgydavom, kitas pakišdavom po čiužiniu. Paskui taip nedarėm – iš karto visą suvalgydavom, nes grįžę paliktosios duonos neberasdavom – gal koks ligotas likęs barake suvalgydavo. Vasarą, kuri ten labai trumpa, atsigavom, uogų, grybų prisirinkdavom... Mano tėvai net nežinojo kur esu, tik į tremties pabaigą pavyko su jais susisiekti. Iš jų vieną siuntinį gavau. Kai tremtiniai gaudavo siuntinius, su visais draugiškai pasidalindavo.“

 Po metų – 1946-ųjų birželį – Irena grįžo į Lietuvą. Kartu grįžo žiežmariečiai Vladas Mockevičius, mokytojas Stasys Macijauskas.
 Už ką jai tokia tolima kelionė? „Kai Kaukinės miškuose prasidėjo partizaninis judėjimas, buvau partizanų ryšininkė, šventėm Vasario 16-ąją... Jaunutė buvau. Išvežė
Miela Prezidentės dovana
pagal 58 straipsnį: už pasipriešinimą, agitaciją, proklamacijų platinimą“, – atsidūsta tremtinė.

 Be to, sako Irena, vokiečių okupacijos metais jos tėviškė buvo žydų priegloba. Jos tėvai vieną keturių asmenų žydų šeimą iš Žiežmarių, Vytauto gatvės, visą savaitę slėpė savo pirtyje, paskui – tolėliau namų esančiame jų sklype, kluone. Girdėjusi, kad ši šeima laimingai emigravo.
 Irena neliko nuošalyje ir per Lietuvai atmintinus Sausio įvykius: budėjo prie televizijos bokšto (pasitraukusi prieš patį šturmą), tris paras prie Parlamento rūmų. O vyras Alfonsas kartu su šimtais patriotiškai nusiteikusių tautiečių stovėjo Baltijos kelyje...

 Mokytoja
 Irena, 1949 metais baigusi gimnaziją Raseiniuose, mokytojų kursus, pradėjo dirbti vietos suaugusiųjų mokykloje. „Buvau jaunesnė už mokinius, vyrukai man simpatizavo. Dėsčiau viską...“ – šypsosi.
 Netrukus, 1951-aisiais metais, Irena atsikėlė į Rumšiškes, dirbo vidurinėje mokykloje. Čia gyvendama, 1954 metais ir ištekėjo už žiežmariečio Alfonso Balnio, pažįstamo iš progimnazijos laikų. Dirbo ir mokėsi, 1955 metais baigė Vilniaus pedagoginį institutą, Gamtos ir geografijos fakultetą („Galvojau – keliausiu po pasaulį...“). Gimė pirmagimė Regina, netrukus jaunoji šeima išvyko gyventi į Josvainius, Kėdainių rajoną. Ten vyras, veterinarijos gydytojas, gavo paskyrimą dirbti.
 Po kelerių metų sugrįžo į savo kraštą. Nuo 1962-ųjų iki 1985-ųjų, kol išėjo į užtarnautą poilsį, Irena Balnienė dirbo Žiežmarių vidurinėje mokykloje mokytoja, dėstė istoriją: „Mokykloje buvau eilinė mokytoja, jokių apdovanojimų, nes buvau „sutepta“ praeities. Galbūt kolegos net nežinojo, kad buvau ištremta...“
 Mokytoja prisimena savo mokinius. Rumšiškėse išleido vieną abiturientų laidą, Josvainiuose – tai pat, Žiežmariuose – dvi. Štai dar ir šiandien labai smagu prisiminti linksmą susitikimą su savo auklėtiniais mokyklos baigimo 40-mečio proga, kuris įvyko 2014-aisiais. Šioje žiežmariečių abiturientų laidoje – ir jos dukra Regina. „Auklėtinis Viktoras Zajankauskas, pirmosios mano laidos Žiežmarių vidurinėje mokykloje auklėtinis, dabar gyvenantis Jonavoje, per visas šventes pirmiausia paskambina, pasveikina, ir per Rugsėjo pirmąją neužmiršta“, – džiaugiasi buvusi mokytoja.
 
Gyvenimo džiaugsmas – šeima
 Irena Balnienė sako, savo gyvenimo neįsivaizduotų be vaikų, šeimos. Nebūtų prasmės.
 Vyriausioji jos dukra Regina – advokatė, gyvena Klaipėdoje. Jos sūnus Alius, beje, taip pat baigęs teisės mokslus, su žmona Viktorija augina dvynius Ronaldą ir Marką – didžiulį močiutėlės džiaugsmą. Gyvena Klaipėdoje. Jaunėlis Reginos sūnus Audrius baigęs psichologiją, gyvena kartu su mama.
 Dar vienas didžiulis Irenos turtas – Vilniuje gyvenanti dukra Daiva, VU baigusi ekonomikos mokslus, Vilniaus kolegijos dėstytoja. Ji padovanojo dvi anūkes: vyresnėlė Kornelija gyvena Londone, jaunėlė Gertrūda – abiturientė, ateitį planuojanti sieti su tiksliaisiais mokslais.
 Dukros, anūkai ir proanūkiai labai laukiami Irenos namuose.
 Šilti jausmai užplūsta ir prisiminus amžiną atilsį vyrą Alfonsą, su kuriuo būta kartu 53 metus. „Labai sutarėm, pragyvenom gražų gyvenimą. Jo nebėra jau dešimt metų. Vakar, vasario 27-ąją, buvo mirties metinės, nuėjau į kapines, uždegiau žvakutes“, – graudinasi moteris.
 Alfonsas Balnys buvo žinomas rajone žmogus. Jis vadovavo veterinarijos tarnybai, dirbo veterinarijos gydytoju „Girelės“ paukštyne.

 Ir išėjus į pensiją –  nėra laiko!
 
Irena Balnienė  nesėdi užsidariusi namuose tarp keturių sienų. „Kiekvieną rytą einu į bažnyčią, susirenkam anksčiau, su moterimis iki pamaldų rožančių atkalbam“, – pasakoja. Dalyvauja ir parapijos „Carito“, jam vadovauja Ilona Graužienė, ir Žiežmarių senjorų klubo „Šarma“ veikloje. Su bendraminčių klubo, vadovaujamo Halinos Šimanskienės, moterimis dalyvauja įvairiuose renginiuose, keliauja. O keliauti Irena labai mėgsta. Su dukra Regina lankėsi Italijoje, neįkainojamą įspūdį paliko
Vatiknas, po dvi savaites atostogavo Bulgarijoje, dar užpernai lepinosi Turkijoje...

 Išėjusi į pensiją, Irena Balnienė pradėjo tapyti: „Tapau vandeniniais dažais – savo gėles, tai, ką matau pro langą... Daiva paveikslus įrėmino“. Savo darbų I. Balnienė padovanojusi dukroms, kaimynams. Beje, senolės krikštasūnis, sesers Mečislavos sūnus Vilmantas Marcinkevičius – žinomas Lietuvoje tapytojas neoekspresionistas, nutapęs net Danijos karališkosios šeimos narių portretus.
 
Jausmai išsilieja spalvomis...
„Tačiau pagrindinis mano darbas – kryžiažodžių sprendimas. Labai mėgstu. Mėgstu ir megzti – vąšeliu, virbalais. Štai Daiva išvežė nunertą staltiesę išskalbti. Laikraščius paskaitau, televizorių pažiūriu – ir „Žinias“, ir krepšinį, labai mėgstu žiūrėti krepšinį – kai mokiausi mokykloje, pati žaidžiau, – pasakoja. – Susiplanuoju savo veiklą, darbus, kartais skubi – vos suspėji viską padaryti.“ Juk pilna ir buities darbų, ir daržu, ir augintiniais reikia pasirūpinti. „Turiu du katinus – Ramzį ir senąjį  Olimpą, kuris atsirado per olimpiadą – jau ketvirtąją olimpiadą pasitiks. Ir šuniukas Bingas senas, dar prie Alfonso pas mus atsiradęs“, – meiliai apie savo keturkojus bičiulius kalba jų šeimininkė.

 *     *     *  
 Gyvenimas – kaip tas genys margas. Ir kai kam to margumo duota su kaupu.

Laimos Kmeliauskienės nuotr.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 balandžio 11, trečiadienis )