Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


2019 balandžio 20, Šeštadienis
Subtilus žvilgsnis į mūsų praeitį. Žiežmarių kultūros centras išleido kalendorių ,,Ringailės 2018“ Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2018 vasario 23, penktadienis

Prieš Naujuosius metus Žiežmarių kultūros centras išleido spalvingą kalendorių „Ringailės 2018“. Tai kur kas daugiau nei mums įprastas kalendorius – tai knyga, žurnalas, kuriame – daug nuotraukų, bylojančių apie lietuviško tautinio kostiumo grožį, apie juos vilkinčių žmonių charakterį, tarmiški pasakojimai.

Kalendoriaus išleidimo iniciatorė – Aldona Kamantauskienė, Žiežmarių kultūros centro Ringailių padalinio kultūrinių renginių organizatorė. Tekstus rinko, fotografavo ir maketavo Diana Tomkuvienė. Paskutiniame kalendoriaus viršelyje, iliustruotame Ringailių folkloro ansamblio fotografija, Diana Tomkuvienė ir Aldona Kamantauskienė teigia:
„Kalendorius skirtas Tautinio kostiumo metams, todėl jo lapeliuose – tautiniais kostiumais vilkintys Ringailių folkloro kolektyvo žmonės.
Iš pirmo žvilgsnio, moterų kostiumai tarsi vienodi, ansamblietės visos su gėlėtomis prijuostėmis. Tačiau jos ne visada taip atrodė.
Ansamblis gyvuoja nuo 1982 metų, o kai prieš 2009 metų Dainų šventę atsirado galimybė pasipuošti naujais kostiumais, prasidėjo diskusijos, kaip jie turėtų atrodyti. Tuomet, kai ne tik ansamblio moterys ėmė traukti iš savo spintų mamų, močiučių juodas vilnones, įvairiausiomis gėlių girliandomis siuvinėtas prijuostes, tapo aišku, kuria kryptimi reikia judėti. Tos prijuostės ir tapo ansamblio aprangos ašimi.
Šiuo metu ansamblietės prisijuosia naujomis prijuostėmis, kurios yra išsiuvinėtos atkartojus senąsias autentiškas, kadangi originalios prijuostės jau buvo pažeistos laiko, išblukusios ar kandžių paragautos.
Vasario mėnesiui skirtus kalendoriaus puslapius puošia ansambliečių Adelės Ašmenienės ir Danutės Černiauskienės nuotraukos
Tačiau Nemaitonių seniūnijos žmonės turi išsaugoję ne tik prijuostes, kurios atgimė Ringailių folkloro kolektyvo aprangoje. Jie saugo ir brangina dar ir kitokius senuosius drabužius: močiučių skaras, skareles, juostas, marškinius ir t. t. Todėl kalendoriuje greta ansambliečių nuotraukų rasite ir senųjų drabužių nuotraukas. Negalėjome nepasidalinti vaizdingais ansamblio dalyvės Adelės Ašmenienės pasakojimais, kurie praturtina ar patvirtina žinias apie drabužių vilkėjimą, mados kaitą, apie kasdienius rūpesčius ir džiaugsmus. Nuoširdi padėka šiems nuostabiems žmonėms, o ypatingai esame dėkingos Adelei už jos nuoširdumą, kantrybę ir gerą nuotaiką…“

Verčiame šios knygos lapus… Kiekvienam mėnesiui skirta po keturis puslapius. Štai vasario mėnesio kalendorius, iliustruotas  Adelės Ašmenienės ir Danutės Černiauskienės fotografijomis, Adelės pasakojimais „Apie didelas skaras“ ir „Apie verpimą“. Apie pastarąjį Adelė Ašmenienė (g. 1934 m.) iš Mičiūnų pasakoja taip:
„Oi, verpdavau, ir pirštus net, va čia, piršte tokią net praverpi… revukas tokis, tada tai jau apsiriši. Labai vilna greit pragraužia. Tadu išmislinom jau plaut. Tada išplauni vilną, veži jau karšt, tada ne taip jau graužia. O kai neplauta, tai moment pragraužia. O kap kas taigi moka va tep va raičioja po pirštą, tada ne tep pragraužia. O aš iškart kaip pradėjau verpt, nesupratau – vienu daiktu spaudžiu, tai rėžia rėžia, tai ne tokis revukas  pasidaro piršte. Vilną man labai gerai verpt, man labai patikdavo toj vilna verpt. Linai reikia labai plonai, labai reikia taikyti linus, kad lygus ploniukas siūliukas būtų, o jau vilną storiau jau, tai tep labai netaikau. Sususi susuki, traukai, pajauti pirštuose, kad jau, gi, vienodas siūlas. Tai  kap,  aišku, dažydavo visokiais… žaliai ir raudonai, ir ružavai, visokių gi dažų būdavo, nuvažiuoji, nusiperki.
Senus linus verpti geriau nei šviežiai pagamintus, minkščiuliukai tada. Dagi tokiu lyg šepečiu šukuoja, jei nori, kad da  minkštesni, tai… tai… paimi saujukę ir šukuoji. O vilna kada graži ilga, tai man būna labai gerai verpt. Verpi tik skubini, kad paleistų pasivažinėt su rogutėm… Mama įdarbindavo.  Į dieną – viena šeiva. Viena, kaip ratelio špūlė. Va, kap būna ta  špūlė, tai va iki tų ratukų, tada tolka, tada dvidešimt tų posmų būna. Mano siūlą jau tokį nustatė kuo ploniau, tai žino, tolka  bus, nu tai į dieną suverpi tiek in povakarį, tadu jau einu… tai tai…“
Gražu, nostalgiška, amžina…

Autorės nuotr.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 2438

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 kovo 24, Šeštadienis )