Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


arrow Naujienos 2024 kovo 28, ketvirtadienis
Šviesios sielos spindėjimas Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2018 vasario 16, penktadienis

Birutė Ulozienė
Pravieniškietė Birutė Ulozienė visą gyvenimą nešioja savyje šviesą – didelį  polinkį menui, tapybai. Piešti, tapyti ji norėjo visada, tačiau tik išėjusi į pensiją prieš kokį penkiolika metų atsidėjo tam šviesiam pomėgiui. Jos nutapytuose peizažuose atsispindi jos sielos šviesa, ramybė ir tėviškės grožis.
Tapė  ji aliejiniais dažais ant kartono.
Didžiąją dalį savo tapybos darbų Birutė išdalindavo pažįstamiems, artimiems jai žmonėms. Sako, paveikslų nukeliavo ir už Atlanto, į  Ameriką, kiti pasklido Lietuvoje, kabo žmonių namuose, primindami Birutę, jos talentą.
Daug jos tapybos darbų kabo jos name, Pravieniškėse, ant sienų, todėl būdamas svečiuose pas šią dvasingą moterį, gali grožėtis jos darbais, kurie labai įvairūs, spalvingi, atvaizduojantys vis kitokią Lietuvos vietą.
O Birutės keliauta nemažai. Atvažiuoja į kokią gražią Lietuvos vietą, pasidaro, kaip ji sako, eskiziuką. Paskui namuose nutapo puikų paveikslą.
Ji yra nutapiusį vaizdingąjį Kalvių ežerą, Morkūnų peizažą, Balbieriškį, Palangos pakrantę, daug kitų vaizdų. Nepamiršo nutapyti  ji ir gėlių: akį traukia ant sienos paveiksle žydinčios alyvos, raudonai pražydęs kaktusas... O viename paveiksle laigo lietuviški arkliai, kuriuos kažkada Ulozai augino.
Birutės paveiksluose – Lietuva, jos gamta, grožis. Ir tuose paveiksluose atsispindi moters meilė tėvynei Lietuvai.
„Kol dirbau, laiko tapyti nebuvo,– pasakoja B. Ulozienė. – Trisdešimt septynerius metus išdirbau pačioje didžiausioje tuo metu Pabaltijyje buvusioje „Spindulio“ spaustuvėje.“
Dirbo B. Ulozienė pagal profesiją – restauratore. Spaustuvėje būdavo spausdinamos žymių paveikslų reprodukcijos. Birutė retušuodavo tas reprodukcijas. Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas, reikalavęs didelio sumanumo, kruopštumo. „Ne kiekvienas ištverdavo įtampą“,– sako  Birutė. Ji ištvėrė, jeigu sugebėjo išdirbti spaustuvėje net trisdešimt septynerius metus. Ji savo darbą mėgo.
Tapyti jai knietėjo visą laiką. Tačiau nebuvo kada. Spaustuvė buvo Kaune, todėl Birutė į darbą traukiniu išvažiuodavo šeštą ryto, grįždavo šeštą va-kare. Kur jau ten betapysi.
Tik  išėjusi į pensiją galėjo įgyvendinti savo svajonę. „Voliojosi dažai, tai ir pradėjau tapyti“,– šypsosi Birutė Ulozienė.
Jos paveikslai žmonėms patinka, jie yra gerai vertinami. Pravieniškiečiai didžiuojasi savo bendruomenėje turėdami Birutę Ulozienę.
Jos tapybos darbų parodos surengtos Kaišiadoryse, Pravieniškėse, Rumšiškėse...
„Brangus tai pomėgis“, – sako  Birutė. Todėl ir ant kartono piešdavo, kad pigiau būtų nei tapant ant drobės. Tačiau jos nutapyti peizažai žavūs.
* * *
Metai bėga. Dabar Birutė Ulozienė nebetapo. Pavargo akys, pablogėjo sveikata. Tačiau tapyba jai visada bus tas pirmasis ir stipriausias pomėgis, skatinęs jos sielą  spindėti, atsiverti, pajusti pilnatvę.  Anot jos, tai tarsi reabilitacija, raminantis malonumas, saviraiška.






 


Ramybe dvelkia Birutės Ulozienės nutapyti įstabūs gamtos vaizdai, peizažai, natiurmortai
Autorės nuotr.

 

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 kovo 09, penktadienis )