Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Archyvas 2024 balandžio 20, Šeštadienis
Po gaisro padovanojo naują gyvenimą, kur kas gražesnį... Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2018 sausio 20, Šeštadienis

Nauji namai, sako Jūratė Krilavičiūtė, nepalyginamai geresni, gražesni už senąją trobelę
Ši istorija tikrai paneigia nerašytą teiginį, kad lietuvis džiaugiasi, jei kaimyno troba dega. Ne tik nesidžiaugia, bet ir geranoriškai ištiesia pagalbos ranką! 
Prieš metus Liutonių kaime  (Žiežmarių apylinkės seniūnija) iki pamatų sudegė palaikis namas, kuriame gyveno senolė Antanina Krilavičienė, jos dukra Jūratė Krilavičiūtė ir anūkė Žiedūnė bei Jūratės gyvenimo draugas Anatolijus. Ši beveik nepažįstamų žmonių nelaimė itin sukrėtė verslininkę Daivą Degutienę, netoliese, Liutonių kaime, turinčią kaimo turizmo sodybą. Mūro Strėvininkuose gyvenanti Daiva, iš pradžių net neįtardama, kokius teks kryžiaus kelius nueiti, pasiryžo iš aplinkinių kaimų gyventojų
Su savo geradarėmis Daiva Degutiene (trečia iš kairės) ir Jolanta Greviene (antra iš kairės) Krilavičių moterys: Jūratė, Antanina ir Žiedūnė. Tik Daiva ir Jolanta žino, kiek daug savo laiko, rūpesčio, pastangų, fizinių ir moralinių jėgų investavo, kad Liutonių kaime gyvenančios Krilavičių moterys, kurių namas sudegė prieš metus, turėtų naują, kur kas gražesnį ir kokybiškesnį gyvenimą
rinkti piniginę paramą, o vėliau rūpintis šeimos būsto įrengimu senajame Antaninos Krilavičienės ūkiniame pastate. Tame kelyje D. Degutienei link naujo Krilavičių šeimos moterų gyvenimo nemažai padėjo liutoniškė Jolanta Grevienė.

Ir jei ne Daiva, įsitikinusios Antanina, Jūratė ir Žiedūnė, šiandien jos jaukiai gyventų ne savo tėviškėje, gražiame gamtos prieglobstyje, o kažkur socialiniame būste svetimoje aplinkoje.
Apie šios šeimos nelaimę šaltą sausio naktį „Kaišiadorių aidų“ puslapiuose praėjusiais metais rašėme du kartus: sausio 24 dieną (str. „Gyvenamasis namas Liutonyse sudegė iki pamatų“) ir vasario 14 dieną (str. „Būti spinduliu. Ačiū visiems už paramą po gaisro“).
Jūratė Krilavičiūtė savo naujojoje virtuvėje
Už sausos Kauno apskrities priešgaisrinės valdybos 2017 metų sausio 10-osios paros įvykių suvestinės informacijos slėpėsi begalinis Krilavičių moterų skausmas, ašaros, sutrikusi sveikata, neviltis: „00:44 val. gautas pranešimas, kad Kaišiadorių r. sav., Žiežmarių apyl. sen., Krasnasėlio k., dega namas, viduje gali būti žmonių. Gyvenamasis namas (12x6 m dydžio, medinis, perdanga medinė, stogas dengtas šiferiu, vieno aukšto) degė atvira liepsna, žmonės buvo išėję patys iki atvykstant ugniagesiams. Buvo išnešti trys dujų balionai. Vanduo į gaisravietę buvo vežiojamas iš dirbtinio vandens telkinio apie 1,5 km atstumu. Gyvenamasis namas sudegė visiškai.“ Reikėtų pažymėti, kad šios sodybos gyventojai save daugiau  laiko Krasnasėlio kaimo, besiribojančio su Liutonimis, gyventojais, tad ir pranešime ugniagesiams užfiksuota būtent Krasnasėlio kaimo vietovė.
Sudegusio namo gyventojai apsistojo laikinoje pastogėje Žaslių gatvėje, Žiežmariuose. Nuosavame name leido pagyventi pažįstami žmonės. Kai tuokart lankėmės čia, Jūratė Krilavičiūtė, prisimindama gaisro naktį, pasakojo, jog buvo pats vidurnaktis, visi namiškiai jau miegojo, kai  moteris pabudo nuo trakštelėjimo elektros skaitiklyje – matyt, iššovė saugikliai. Atsikėlė, pradėjo vaikščioti po kambarį – nieko neįprasto. Ir tik atidariusi duris pajuto, jog iš negyvenamos namo dalies, kurioje nebuvo net
Anatolijų ,,užklupome“ žiūrintį televizorių... Vyriškis niekur nedirba, turi daug laiko, tad tikimės, kad pavasarį sutvarkys ir kiemą, kuris po gaisro, po naujų statybų akivaizdžiai ,,prašosi“ tvarkos
krosnies, veržiasi dūmai, pasklidęs dvokas. „Namas buvo senas, seniai buvo išvedžiota ir elektra. Nuo elektros laidų ir kilo gaisras“, – sakė Jūratė.
*     *     *      
Praėjusią savaitę, ketvirtadienio rytmetį, kartu su Daiva Degutiene ir Jolanta Greviene apsilankėme naujuose Antaninos, Jūratės ir Žiedūnės namuose. Jau buvo pakūrenta, tad kambarėliuose tvyrojo jauki šiluma. Visur gana tvarkinga, būstas apstatytas reikalingais baldais. Ir tik žinantys galėtų pasakyti, jog čia prieš metus buvo tvartas, kuriame glaudėsi avys, be langų, su plačiomis durimis. Kaip teigė Anatolijus, ir gyvulių mėšlo čia daug buvo – ne vieną vežimą teko išvežti.
Šiandien Krilavičių moterys džiaugiasi, kad nepavyko Mūro Strėvininkuose įsigyti buto ir kad buvo nuspręsta būtent ūkinį pastatą paversti gyvenamuoju namu. Juk čia jų šaknys...  Ir Jūratė (turėjo laisvadienį, dirba Strėvininkų socialinės globos namuose virtuvėje), ir Žiedūnė (Žiežmarių gimnazijos abiturientė, sirguliavo ir tądien nėjo į mokyklą) sakė, kad dabar kur kas geresnės gyvenimo sąlygos nei buvo senajame šimtamečiame name. Ten tebuvo vienas žemutėlis kambarys, pertvertas spinta, kuriame aukštesniam žmogui reikėjo vaikščioti pasilenkus... O štai čia – babos Antaninos ir jos anūkės Žiedūnės kambarys, kitapus virtuvės – Jūratės ir Anatolijaus kambarėlis, o štai čia – gana erdvi dušo ir tualeto patalpa, kurioje stovi net ir automatinė skalbimo mašina... O, Dieve, apie tai jos galėjo nebent tik pasvajoti – senajame
Naujuose namuose – ir dušas, ir tualetas, ir kriauklė, ir skalbimo mašina
vėjo perpučiamame name nebuvo jokių patogumų, jokio vandens... Tai – tiesiog nepalyginami dalykai. Ir nauja priemenė pristatyta, kad varstant duris šiluma taip greitai iš namų neišeitų...
Kaip sakė D. Degutienė, seniau su Jūrate nebuvo bendravusios, tik pasisveikindavo, o dabar... Tai Daiva buvo ta varomoji jėga, kad jų nauji namai būtų kuo greičiau įrengti. Ji ne tik pati su kitais geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis važiavo po kaimus, rinko pinigus (kad nebūtų nesusipratimų, kaltinimų, žmonės pasirašė kas, kiek davė), pati organizavo statybines medžiagas ir jas tampė, tarėsi su statybininkais ir juos prižiūrėjo. Net ir pažliugusiu lauko keliuku iki sodybos pirmiausia teko pasirūpinti, nes tokiu neįmanoma buvo atvežti statybinių medžiagų ir pradėti darbų. Bene aštuonios mašinos žvyro čia atriedėjo. Ačiū žiežmariečiams Remigijui ir Egidijui Sinkevičiams už padovanotą vieną žvyro mašiną. Net ir pačiai Daivai teko raitotis rankoves ir lyginti keliuką... Truputį pikta – apskritai pats Anatolijus ir Jūratė galėjo daugiau iniciatyvos, darbštumo  rodyti...
Kad ir kaip ten buvo, į balą kritęs, sausas nesikelsi. Juk kas, jei ne tu, gali pa-dėti, ištiesti pagalbos ranką kaimynui, pakliuvusiam į bėdą, nesitikėdamas jokios naudos, nekreipdamas dėmesio į kai kurių piktų žmonių kalbas.  Ir Daiva į savo rankas paėmė visus Krilavičių moterų naujojo būsto įrengimo reikalus. „Tai buvo kaip antraeilės pareigos?“ – klausiu. „Ne, tai buvo pirmaeilės. Atvažiuodavau vos ne kasdien, kartais ir po du, ir po penkis kartus per dieną. Viską reikėjo sužiūrėti, nupirkti“, – aiškina
Žiedūnė su numylėtiniu Odžiu, kuris po ,,tremties“ Elektrėnuose sugrįžo į savo namus. Namolio iš pažįstamų sugrįžo ir margaspalvė katytė Murkė su savo vaiku
Daiva. Štai net virtuvės spinteles, naudotas, tačiau labai geros būklės, iš Klaipėdos parvežė... Nežinau nė vieno žmogaus, kuris tiek daug padarytų dėl kito, visiškai svetimo. Daivos veiklumas, entuziazmas, rūpestingumas tiesiog stulbina. Tokie žmonės turėtų būti pastebėti ir įvertinti. „Jei ką pradedu daryti, tai darau iki galo. Ir daryti stengiuosi gerai“, – atvirauja moteris.
Ir senoji Antanina, kuriai šią gegužę sukaks 82-eji metai, ir keturiasdešimtmetė Jūratė, ir Žiedūnė dėkingos visiems, pinigais ir daiktais parėmusiems šeimą po gaisro, ištiesusiems pagalbos ranką, ypatingai – Daivai Degutienei, Jolantai Grevienei. „Ir kaip galėjo jos užsikrauti tokią naštą?“ – retoriškai klausia senolė. „O ką darysi? Jūratė stovi vidury lauko ir rauda...“ – sako Jolanta.
Daiva virte virė kaip norėjo, kad  ūkiniame pastatėlyje, kuriame nebuvo net elektros, greičiau būtų įrengti namai, pyko, kad darbai lėtai juda. Tai šaltis trukdė, tai išpliurzęs kelias, tai dar kokios nors subjektyvios priežastys...  Ir štai vieną birželio dieną namolio atvažiavusios Krilavičių moterys pažiūrėti, kaip sekasi, čia ir liko, nors dar ne viskas buvo iki galo padaryta. „Jonines jau čia sutikom“, – šypsosi senolė Antanina.
Daivai Degutienei ir Jolantai Grevienei svetimi rūpesčiai tapo savais...
Gerų žmonių yra daug. Jei ne jie, jei ne Daivos Degutienės begalinis užsispyrimas, šiandien ši šeima nesidžiaugtų nauju gyvenimu, kur kas geresniu nei buvęs senoje trobelėje. Šeima už paramą dėkinga Liutonių, Kudonių, Burbiškių, Dirgalonių, Krasnasėlio kaimų gyventojams, Seimo narei Laimutei Matkevičienei ir jos komandai, suorganizavusiai piniginę paramą, Žiežmarių gimnazijos bendruomenei, Mūro Strėvininkų socialinės globos namų darbuotojams, Kaišiadorių rajono savivaldybei, nuolaidas statybinėms medžiagoms suteikusiai UAB „Divenda“, Kaišiadorių vyskupijos „Caritui“ ir reikalų vedėjai Giedrei Adlytei-Chveduk, UAB „Nemuno baldai“ ir verslininkui Kęstui Morozai už  Žiedūnei padovanotą lovą ir stalą, Remigijui Safonovui už sekciją, Juozui iš Bačkonių už padovanotus radiatorius, kaišiadoriečiui Povilui už skardas lauko palangėms, liutoniškiams Arūnui Vasiliauskui ir Vilmai Klidzienei už duris, kaimynei Vitai Nedzveckaitei už boilerį. Neliko nuošaly ir Daivos Degutienės sūnus Aivaras – jis sumontavo santechniką, o štai liutoniškis Vaidas Mikalajūnas statė, montavo, virino kaminą... Ačiū jiems visiems, ačiū ir tiems geradariams, kurių galbūt ir nepaminėjome.    
„Kiekvienas žmogus – kaip spindulys. Jis gali šviesti ir šildyti kitus. Ir tai gali padaryti visi, tik reikia norėti“, – rašėme praėjusių metų vasario 14 dienos „Kaišiadorių aidų“ numeryje, publikacijoje „Būti spinduliu“. Ir jei tokių žmonių kaip Daiva Degutienė, kaip Jolanta Grevienė, sėjančių tikro gerumo sėklas, būtų kuo daugiau, Lietuvoje daugiau būtų ir saulės, ir šviesos...
 
Laimos Kmeliauskienės nuotr.
 
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 kovo 06, antradienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024