Kaišiadorių aidai - Mūsų kraštietė, poetė ir žurnalistė Diana Rimkutė-Apalianskienė

Privatumo politika

2024 balandžio 23, antradienis

Mūsų kraštietė, poetė ir žurnalistė Diana Rimkutė-Apalianskienė

Spausdinti

Angelė Rabačiauskienė
2017 gruodžio 13, trečiadienis
Su Niujorke gyvenančia poete ir žurnaliste Diana Rimkute-Apalianskiene mūsų kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo bene prieš keletą metų. Diana mums atsiuntė savo eilėraščių, straipsnių aktualiomis nūdienos gyvenimo temomis, kuriuos publikavome „Kaišiadorių aiduose“. Džiaugiamės šia gražia, netikėtai užsimezgusia draugyste, juolab kad Diana Rimkutė -Apalianskienė – kaišiadorietė. „Išaugau Kaišiadoryse, J. Biliūno gatvėje, antruoju numeriu pažymėtame name, – parašė ji mums viename iš savo laiškų. – Tai paskutinis namas, važiuojant į Stasiūnus. Ten – mano tėviškė, mano graži praeitis...“ Dijana Rimkutė-Apalianskienė Matyt nepaprastai daug kas susikaupė poetės širdyje, jei praeitis – tai ir ilgesys, ir gražūs vaikystės bei jaunystės prisiminimai, išsprūdę iš širdies tokiomis jaudinančiomis ir prasmingomis eilėraščio eilutėmis, kaip antai: „...nieks nežinos, kad kritai, jei vėl skrisi“ (eil. „Dvasios stiprumas“). O kad skausmas ir ilgesys tokie neaprėpiami, vos sutelpantys praeities pasaulyje, jog pajunti širdį veriančią vienatvę nes „tu tokia vieniša – iš praeities pasaulių, atstovauji mirtis ir kančias tų žmonių“(eil. „Tremtinė“). Labai įtaigūs ir jaudinantys Dianos Rimkutės-Apalianskienės eilėraščiai, nepalieka nė vieno abejingo, sukelia sumaištį širdyje, priverčia suklusti ir įsiklausyti į save, nauju žvilgsniu pažvelgti į pasaulį, aplinką, kurioje gyveni. Šįkart skaitytojams pateikiame vieną iš redakcijai atsiųstų poetės eilėraščių bei jos įžvalgas apie Lietuvos kaimą str. „Sodybų tuštėjimo metai“ TREMTINĖ Ūkuose prie žvakelės vėl girdžiu tavo balsą, rūpestingi mazgai ir vilnonė skara, suraizgyta virbais – ji dar tilpo į mantą, atvežta, būtina tolimam atšale. Tu tokia vieniša – iš praeities pasaulių, atstovauji mirtis ir kančias tų žmonių, vakarais prie langų, taip maldom nutipentų, akys žiūri – temato praeitis tų laikų. Baltai juodas rožančius sau giesmes tyliai audžia, užkeikimų nebus – jųjų dvasios nyke, tu matai, tu jauti – už kaltes atgailauta – vežė šeimas verksme užkaltam vagone. Tu dar čia, bet širdis jau išėjus anapus, aplankyti savų, užglaistyt jų raudų, taip užmiegi ramiai – rytas šaldo jau pečių, bus pasaulis kitoks – nekartos jų kančių... Niujorkas Sodybų tuštėjimo metai Nuvargina dideli miestai, žmogus natūraliai linkęs gyventi mažoje, jam gerai pažįstamoje aplinkoje, kur kiekvienas kampas kalba savąja kalba, žiūri savomis akimis ir šviečia jau pažinta saule. Taip ir keliauja dabartinio Lietuvos išeivio širdis į tuos kampus, kurie vis dažniau ir dažniau tampa užmirštuole sala, su keistu buvusio kaimo pavadinimu, kurio jau nėra kam garsiai ištarti. KAREIVONYS. Kas gali būti gražiau už tokį kaimo pavadinimą. Taip ir matau anų laikų Lietuvos kareivėlius lininiais marškiniais, žingsniuojančius kaimo daubomis ir kalneliais... O gal tai reiškia visai ką kitą? Bet ne – legendos pasakoja apie to kaimo gausų būrį jaunuolių, išėjusių kovoti už Tėvynę. Liūdna, bet tas kaimas jau senokai paskendęs žmogaus sukurto ežero dugne, kai buvo madinga aplieti kaimo vietoves, kelius, miškus, sukuriant dirbtinus ežerus – dėl tų kelių žuvų, dėl kelių skatikėlių, ilgesnio rublio. Skandino taip protėvių šauksmą, jų maldas – sodybas, suręstas sudiržusiomis valstiečio rankomis. Mediniai drožti „cviekiukai“, kažkada laikę visus namo kampus. Gimdyvės dejonės, paskelbiančios pasauliui apie naujo lietuvio atėjimą. Vaiko krykštavimai, pievų garsai, gausūs derliai. Tėvynė visus priglausdavo – visiems užtekdavo grūdo, pieno ir saulės. Tas gražus lietuvio darbštumas! Viskas dabar to dirbtino ežero dugne. Ir dėdės, nepriklausomos Lietuvos karininko, bičių namai. Kai sovietiniai naikino jų kaimą, jis tik vieno norėjo – su savimi išsivežti senuosius sodo avilius. Tai buvo jo paskutinis turtas, paskutinė sąsaja su praeitimi. Nespėjo. Pirmas iškeliavo į nebūtį, palikęs sode neišvežtus avilius... Negalėjo atlaikyti tokio skausmo. Vieną dieną ir tie aviliai gulė ant šono, o bitės, prarandančios savuosius namus, gėlė traktoriams į jų „veidus“, į jų šonus, nes žmogaus veidas ir jo širdis buvo už tvirtos plieno sienos...Tai buvo anksčiau. Bet ir dabar, jau mūsų laikais, naikinami kaimai, tik dabar neapliejant juos vandeniu – naikinami išgenant žmones į miestus, į kitas šalis, į pasaulio pasviečius. Lietuvos kaimai, sodybos tuštėja. Ir daugėja žmonių dideliuose, svetimuose miestuose, kurie sutinka nedraugiškai ir tyliai išleidžia atgal, jau pasigrobę iš žmogaus jo brangiausią – tai jo sveikatą. Daug besiilginčių savųjų namų, savųjų kampų, kopų, ežerų ir net tos senos obels, kur savaitgaliais ant ištiestos virvės džiūdavo vėliavomis plevėsuojantys, baltai išmazgoti skalbiniai. Kaip tos pasidavimo vėliavos. Tarsi jos žinojo – anksčiau ar vėliau bus iš čia iškeliauta... Tik žmogus to negirdėjo. Ne viskas žmogui leidžiama laiku išgirsti ar pamatyti. Dažnai išgirstama, pamatoma, kai jau būna per vėlu... Ir džiauna dabartinis žmogus savus skalbinius jau kitur – svetimų namų kamputyje, ilgėdamasis šiaurinio vėjo gaivos, įsismelkusios į jo marškinius. Gal dar bus, gal dar pajus, jei tik nesuvėluos... Sodybų tuštėjimo metai! Iki ko prieisime, šitaip beatodairiškai naikindami kaimus, patį valstietį, jo gyvenimą. Ar bėgsime būriais į Lenkiją pirkti grūdų, obuolių ir duonos? Lietuva, šimtmečių šimtmečiais buvusi tvirta agrarinė šalis, praranda savo kaimą, savo veidą, savo žmogų, dvasią, sielą. Naikinamos kaimo bibliotekos, ligoninės, vaikų darželiai, mokyklos. Genamas iš kaimo žmogus. Kas už visa tai atsakys, kai vieną dieną atsigręžę pamatysime – kaimo kaip ir nėra, likę tik privačios, jau turistinės sodybos ir paežerių vilos? Ir kažkada tuose kaimuose gimę žmonės, kalbantys jau svetimomis kalbomis.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018 vasario 23, penktadienis )

Naujausias numeris

Kaišiadorių rajono savivaldybė

EKKL

Už saugią Lietuvą

ziezkc

kkml