Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2017 gruodžio 18, pirmadienis
Norime pažinti savo Tėvynę, Lietuvos kultūros paminklus Spausdinti
Paulina Šakaitė, Tanita Šalomskaitė, Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos geografijos klubo „Azimutas“ narės   
2017 lapkričio 24, penktadienis

Tik spėk dairytis į kelio vingius ir aplink bėgančius stulbinančius gamtos vaizdus – ežerai, miškai, kaimukai – štai ir vėl viskas iš naujo...
O tie vingiai spalio mėnesį atvedė mus, Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos klubo „Azimutas“ narius, kartu su geografijos mokytoja Asta Tamulevičiene į Dubingius, kur pradėjome savo kelionę po Aukštaitijos nacionalinį parką (ANP).  Tai pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas, kuris buvo įkurtas 1974 metais profesoriaus, žymaus geografo Česlovo Kudabos ir dar bendraminčių iniciatyva. Nacionalinio parko apylinkes, išsiskiriančias savo grožiu, puošia kalvos ir kalvelės, skaidrūs ežerų ir ežerėlių vandenys, švarūs upeliai, ošiantys miškai, kurių kraštovaizdyje gražiai įsikomponavę nedideli etnografiniai kaimai ir atskiros sodybos.

Kelionė prasidėjo Dubingiuose

Kaip ir minėjome, kelionę pradėjome Dubingiuose, kurie įsikūrę Asvejos regioniniame parke. Čia aplankėme vieną iš Lietuvos kultūros paminklų – Dubingių piliavietę, kurioje stovėjusi pilis buvo svarbus XIV–XVIII a. Lietuvos kultūros, pramonės bei gynybos centras. Ji susijusi su to meto žymių asmenų – Vytauto Didžiojo, Mikalojaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės ir kitų gyvenimu bei veikla. Užkopus į piliavietę mūsų laukė pažintinis takas, kuriuo eidami grožėjomės vaizdais į kalną juosiančius Asvejos ežero vandenis (Asvejos ežeras – tai ilgiausias ir vienas įspūdingiausių ežerų Lietuvoje), apžiūrėjome Radvilų rūmų fragmentus, buvusią bažnyčios vietą su Radvilų laidojimo panteonu.
 
Pažinome Lietuvą Palūšėje

Pasigrožėję rudens vaizdais nuo Dubingių piliavietės pajudėjome link Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro, kuris įsikūręs Palūšėje. Atvykus mus maloniai sutiko ANP skyriaus vedėjas Linas Stanaitis (neveltui sakoma, kad aukštaičiai pasižymi svetingumu ir polinkiu bendrauti). Jis mums papasakojo apie nacionalinio parko augaliją, gyvūniją, ežerus bei kitus gamtinius objektus, taip pat apie parko teritorijoje gyvenančius žmones, jų amatus, tradicijas.
Prie Palūšės bažnyčios
Turbūt visiems keliauninkams atminty įstrigo faktas apie tradiciją per Sekmines Meironyse plukdyti karves.

Palūšė garsėja iš tašytų rąstų suręsta bažnyčia, kuri stovi visiškai šalia ANP lankytojų centro.  Jos unikalumas tas, kad bažnyčia buvo pastatyta naudojant tik vieną įrankį – kirvį, o vietoje metalinių vinių naudoti mediniai kaiščiai. Taip pat bažnyčia turi aštuoniakampę varpinę, primenančią pilies sargybinį bokštelį – tokio tipo varpinė yra vienintelė Lietuvoje. Užkopus akmeniniais laipteliais iškart akį patraukė užrašas virš bažnyčios durų: „Įženk geras. Išeik geresnis“ ir šventoriuje augantis ąžuolas. Medis išsiskiria ne tik savo amžiumi ir aukščiu – kadaise jį, kaip ir kitus šalia esančius medžius, buvo norima iškirsti, tačiau trenkus žaibui Palūšės ąžuolas tapo laidininku ir taip apsaugojo bažnyčią nuo gaisro. Šiuo metu jis yra valstybės saugomas gamtos objektas.
Šalia bažnyčios aplankėme pilkapio ir akmens būsto ekspozicijas. ANP teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų, kapaviečių. Įrengiant ekspoziciją remtasi vieno iš jų radiniais. Maketas vaizduoja žalvario amžiaus (V–VI) kapavietę. Greta stovi akmens amžiaus būsto ekspozicija pagal Kretuono apylinkių archeologinius radinius. Būtent šiose apylinkėse aptiktos gyvenvietės laikomos seniausiomis Lietuvoje.

Bitininkystės muziejuje – atradimai
 
Bitininkystės muziejuje
Toliau keliavome į vienintelį Lietuvoje senovinės bitinkystės muziejų. Jame susipažinome su mūsų tautos bitininkystės raida nuo seniausių laikų iki šių dienų, bičių produktais ir jų teikiama nauda žmogui. Matėme bitininkų darbo įrankius, sužavėjo medsukiai. Lietuviai nuo seno gerbė ir rūpinosi bitėmis. Anot lietuvių liaudies patarlės: „Sunkus darbelis, bet saldus vaiselis“. Žmonės labiau už viską vertino tą saldų vaiselį – medų, nors norint jį gauti tekdavo nemažai darbo įdėti. Štai jie buvo priversti saugoti bites nuo meškų, kurių ankščiau Lietuvos giriose galėjai susitikti. Tačiau, ne tik nuo „mielų“ meškučių teko bites globoti – žiemą šaltis kaip mat nagus parodydavo, tad reikėdavo savo kailinius bitėms atiduoti. Be to, įdomu, jog šeimoje gimus kūdikiui, žmonės skubėdavo pranešti bitėms, prašydami, kad jos nesugeltų naujojo gyventojo ir niekas neparduodavo bičių, kadangi tai būtų didelė nepagarba bitėms – jas buvo galima tik atiduoti arba padovanoti.


Nepriklausomai ir atkurtai Lietuvai

Pasisėmę žinių apie bites, kelionę tęsėme Ginučių vandens malūne. Mums, moksleiviams, šis objektas suteikė teigiamų emocijų – jautėmės tarsi patekę į Igno Šeiniaus knygos „Kuprelis“ veiksmo vietą. Ginučių vandens malūnas, greitai švęsiantis dviejų šimtų metų sukaktį – vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą. Jis ne tik miltus malė, bet ir kaimo gyventojams elektros energiją teikė. Netoliese malūno stūkso ir Ginučių piliakalnis. Ant jo mėgdavo lankytis ir tuometis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, čia jis savo 60-mečio proga pasodino ąžuoliuką, o vėliau Prezidento garbei buvo pastatytas ir paminklinis akmuo. Tačiau dėl
Ant Ladakalnio prie Prezidento Algirdo Brazausko sodinto ąžuoliuko
politinių aplinkybių ąžuolas buvo nukirstas, o akmuo nuridentas Linkmeno ežeran. 1989 m. Vilniaus žygeivių klubo nariai surado akmenį ir vėl užrito ant piliakalnio. Nepabūgę blogo oro ėjome link Ladakalnio. Išgirdę pavadinimą turbūt pagalvotumėte, kad žmonės nuo ledo arba „lado“ taip šį kalną pavadino, bet legenda visai kitaip byloja... Manoma, kad kadaise ant kalno buvo garbinama gyvybės deivė Lada – taip ir kilo Ladakalnio pavadinimas. Užkopę ant šios kalvos ne tik išvydome šešių ežerų panoramą, tolumoje dunksančias girias, bet ir pajutome pagarbą mūsų protėvių garbingiems dievams. Ladakalnis Algirdo Brazausko gimnazijos mokiniams ypatinga vieta. Čia prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas pasodino du ąžuolus – A. Smetonos ir savo, taip simboliškai sujungdamas du istorinius laikotarpius –  nepriklausomos ir atkurtos Lietuvos.

Šie ąžuolai kiekvieną lietuvį įkvepia labiau mylėti savo šalį ir ginti jos laisvę. Šioje vietoje simboliškai baigėme savo ekskursiją po Aukštaitijos nacionalinį parką. Tai vieta, kuri mus taip užbūrė, jog atrodo norime čia sugrįžti vėl ir vėl – pasigrožėti ežerais, miškais ir tais kaimukais...

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 540

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 lapkričio 24, penktadienis )