Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 liepos 14, sekmadienis
Žiežmarių ,,Laisvės angelo“ autoriaus, dailininko Adomo Jakševičiaus 50-ųjų mirties metinių datai atminti Spausdinti
Aldona TOLEIKĖ   
2017 spalio 23, pirmadienis

Dar tik statomas Žiežmarių Laisvės paminklas. Su šviesiu paltu stovi autorius skulptorius Adomas Jakševičius
Šiandien, praėjus pusei amžiaus nuo architekto, skulptoriaus, dailininko Adomo Jakševičiaus išėjimo amžinybėn, nėra  sunku suprasti ar įsivaizduoti šio talentingo žmogaus kūrybinius interesus, jų paskirties tikslus ar įprasminimo būdą. Išlikę kūriniai liudija menininko kūrybinę kryptį, kuri tarnauja šalies tautiškumo, kultūrinių pagrindų, tikėjimo ir laisvės tvirtinimui. Adomo kūrybinę orientaciją lėmė tuolaikinės kultūrinių, religinių, politinių sričių meno madų tendencijos. Jo kūriniai mena vietos istorijas, praeities įvykius. Šiandien prie šių simbolių rengiami įvairūs minėjimai, svarbios tautos kultūrinės šventės, minėjimai.

Laisvės paminklo atidarymas Žiežmariuose 1932 m. Iš dešinės pirmas stovi Vincentas Jakševičius, iš kairės trečias Adomas Jakševičius
Dar būdamas dvidešimties, 1928 m., savo gimtojoje Švėkšnoje (Šilutės r.) suprojektavo ir pastatė sudėtingos kompozicijos Laisvės paminklą, kurį garsūs to meto veikėjai vadino gražiausiu Lietuvoje. Tai galbūt ilgiausiai išstovėjęs Laisvės simbolis tarybinės santvarkos metu Lietuvoje. Tik 1968 metais, praėjus metams po Adomo Jakševičiaus mirties, paminklas buvo sudaužytas ir užkastas (dalinai atkurtas 1990 m.). Po kelerių metų suprojektavo ir pastatė „Laisvės angelą“ Žiežmariuose, kuris taip pat buvo sunaikintas, o atstatytas 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuo pat metu Adomo tėvas skulptorius Vincentas Jakševičius ir brolis skulptorius-dailininkas Silvanas ir, žinoma, pats Adomas jau visu kūrybiniu pajėgumu dirbo Kaišiadorių katedroje. Iki šių dienų stovi Adomo statytas centrinis altorius, piešti paveikslai, nulipdytos šventųjų skulptūros. Adomas savo kūriniais bažnyčioje išliko kaip kūrybinis tarpininkas tarp dieviškos paslapties ir žmogaus. 2016 m. rugpjūtį, minint skulptoriaus Vincento Jakševičiaus 80-ąsias mirties metines, Kaišiadorių katedros sienoje buvo atidengta lenta bažnyčios statytojams atminti, tarp kurių ir Adomo, Silvano ir Vincento Jakševičių vardai.
Adomas Jakševičius jaunystėje. (1908 – 1967)
Daugelyje  Lietuvos vietovių šis talentingas menininkas paliko savo stebuklingų rankų, proto, svajonių ir širdies šilumos pėdsakus. Jo kūriniai puikuojasi Švėkšnoje (Šilutės r.), Gardame (Šilutės r.), Veiviržėnuose (Klaipėdos r.), Ablingoje (Klaipėdos r.), Panevėžyje, Šiaulių r. ir kitose vietose.

Nuo gimimo Adomo kelionė į gyvenimo pilnatvę buvo kūrybinis polėkis, besiveržiantis su galinga energija, teikiančia sparnus kilti į aukštumas ir pripažinimą. Prasidėjęs II Pasaulinis karas nusinešė visą buvusį gyvenimą, kurį reikės užpildyti visai kitais, nepatirtais ir nežinomais pojūčiais, nuklotais praradimų skausmu. Adomas žinojo, kad ateitis dvelkia šalta nežinia, tvenkiasi juodi audros debesys, kurie vargu ar kada išsisklaidys. Pergyvenęs visas negandas, užvirtusias ant jauno vaikino, kurį likimas tarsi mylimiausią savo vaiką vedė šlovės, talento pripažinimo ir didelės meilės takais, sumanė dar atimti ir teisę į laisvą kūrybą. Sovietinės valdžios atstovai norėjo kištis į menininko kūrybą, valdyti jos pobūdį, kryptį, o, svarbiausia, įsprausti į apibrėžtus rėmus, pakeisti požiūrį į jau nusistovėjusias moralines nuostatas. Adomas tuo metu jau buvo susiformavusi, brandi ir stipri asmenybė, todėl visos priemonės buvo bevaisės.
Kaišiadorių katedros centrinis altorius
Praeitis atrodė lyg gražus sapnas, niekada neegzistavusi realybė, o  pasaulis, kuriame kiekvienas rytas prasidėdavo energingais pašnekesiais apie dienos darbus, išnyko tarsi rūkas.  Adomas žinojo, kad niekas niekada nebepasikartos ir aiškiai suprato – jo gyvenimas padalintas į du, visiškai skirtingus gyvenimus, kuriuose išliks tik vienas bendras bruožas – talentas menui, valdantis savo išrinktąjį. Reikėjo didelės stiprybės, drąsos ir jėgų ištisam priešinimuisi, kad apsaugotų ne tik save, bet ir artimuosius. Pasirinkęs gyvenimo pateiktą permainų kryptį iki mirties išliko laisvas kūryboje ir gyvenime.

Nesuprastas ir nepripažintas sovietinės valdžios, Adomas buvo gerbiamas  paprastų žmonių, kuriems kūrė antkapinius paminklus, piešė paveikslus, retkarčiais slapta gražino bažnyčias.
1967 m. spalio 14 dienos vakarą netoli namų Adomą mirtinai partrenkė mašina. Dailininkas palaidotas Švėkšnos (Šilutės r.) kapinėse.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 lapkričio 12, sekmadienis )