Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2017 rugsėjo 22, penktadienis
Esame reikalingi vieni kitiems Spausdinti
Jono KATKEVIČIAUS pokalbis su energinga Žaslių seniūnijos bendruomenės nare, Žaslių kultūros centro darbuotoja Vale Kurgoniene   
2017 rugpjūčio 30, trečiadienis

Valė Kurgonienė
Valė Kurgonienė – labai nuoširdus žmogus. Jos pagrindinis gyvenimo siekis – kad visiems būtų gerai. Nevengia bet kokio darbo, nes nori matyti savo artimuosius, kaimynus, seniūnijos žmones linksmus ir gerai nesiteikusius. Tai žmogus, kuriam ir svetimas skausmas savas.
Esu dėkingas už nuostabias bendravimo minutes su Žaslių bendruomenės žmonėmis: Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimai, kūrybos pristatymas, dalyvavimas linksmose šventėse ir kultūriniuose renginiuose,  prie  kurių organizavimo Valė Kurgonienė šauniai prisidėjo.
Pažinti žmogų nėra lengva. Valė – visada vienodai linksma, pozityviai nusiteikusi ir kiekvieną akimirką pasirengusi padovanoti visiems savo saulėto nuoširdumo šypseną. Tai tokia mano nuomonė apie šią kūrybingą  moterį. Žinau, turi ji neeilinį literatūrinį talentą ir niekas už ją geriau nepapasakos apie save.
 
–Esu gimus vaizdingame Kaišiadorių rajono kampelyje – Kaukinės kaime, sako Valė. – Žmogaus gyvenimas prasideda nuo vaikystės, kurią praleidau tame nuostabiame  kaimelyje. Viduryje –  kaimo ežerėlis. Aplinkui ežerą gyvenvietė. Toliau už jos – natūralios pievos, kuriose auga daugybė retų augalų. O už pievų – miškai,
Su Žaslių Trečiojo amžiaus universiteto absolventais
pilni žemuogių, aviečių, grybų ir, aišku, žvėrių. Todėl Kaukinė vasaromis ir rudenį dūgzdavo kaip bičių avilys – poilsiautojai, uogautojai, grybautojai. Smagiausia būdavo stebėti miško gyvūnus, kurie dažnai apsilankydavo ir kaimelyje. Žiūrėk, šernų kaimenė per pievą skuodžia. Lapės svečiuodavosi net kieme ir ne vieną vištelę yra nusitempusios. Briedžiai išdidžiai atkulniuodavo netoli sodybos, į daržinės kampą ar į tvorą pasikasydavo ragus, barzdą, paskabydavo liaunų medelių lapelių, žolės ir vėl taip bajoriškai, neskubria eisena, sugrįždavo į savo miško prieglobstį. O kiek vaikų kaime tuo metu buvo! Prie mūsų namo didžiausias kiemas, tai susirinkdavo jaunimo, vaikų, kartu žaisdavome kvadratą, „bulvę“. Nepagailėdavo pusberniai mūsų, mažiukų, gaudavom kamuoliu per nugarą, per kojas, bet jokių ašarų nerodėm, nors ir kaip kartais skaudėdavo... Kai jau „nusikaldavom“ žaisdami, bėgdavom visi į ežerą, maudydavomės, krykšdavom. Tiek daug klegesio, juoko, kaimelis atrodė toks gyvas. Jauni vaikinai sukonstravo medinį plaustą. Sulipdavom ant to plausto ir irstydavomės. Susikeldavom ir visai mažus brolius bei seseris. Kartą pamačiusi mano krikšto mama Jadvyga visa gerkle pradėjo šaukti: „Kur jūsų motkos? Ką jos daro, kad nemato, ką jų vaikai išdirbinėja?“ O motkos tuo metu šieną varto, daržus ravi. Ar visada sužiūrėsi? Mums, vaikams, net į galvą neateina, kokie pavojai gali tykoti vandenyje. Šešerių, septynerių metų kaukinietis vandenyje jau jausdavosi kaip žuvytė – nardė, plaukiojo. Karštą vasaros dieną vandenyje vien galvos – ir suaugusiųjų, ir vaikų, juda į visas puses... Visi buvome gamtos vaikai. Domėjomės augalų įvairove, rinkome ir džiovinome vaistažoles, berniukai miškuose lakstydavo kaip tarzanai, apžiūrėdavo lapių, usūrinių šunų olas ir urvus, kur voverės drevėse įsikūrę, kur kiaunės gyvena. Gal dėl to ir turime gamtininkus Kęstutį, Sigitą bei Virginiją Obelevičius. Gal dėl to mes, abi sesės, pažįstame vaistažoles, svečiams galime pasiūlyti arbatų iš Kaukinės laukuose surinktų augalėlių, galime apie jas daug papasakoti.“

– Mokykla, studijų metai. Kur mokeisi, kaip sekėsi, su kuo draugavai? Kas patiko, kas ne?

–Septynerių metų pradėjau lankyti Beižionių aštuonmetę mokyklą. Tiesa, nuvedė mane mama į šią mokyklą tik rugsėjo antrąją. Pačios pirmosios rugsėjo nemačiau, mat tėvai rytą susiginčijo į kokią mokymo „šventovę“ leisti, o kentėjau aš, taip buvo skaudu, kai po šventės draugės grįžo namo su padovanotu pirmosios mokytojos sąsiuviniu ir pieštuku. Man tąsyk atrodė, kad pasaulis apsivertė, kad netekau kažko brangaus. Visą pusdienį pasislėpusi viena raudojau – taip norėjau ir aš tos „brangios“ dovanos. Deja... Iš Kaukinės į Beižionis mūsų keliavo gražus būrys mokinukų, gal kokių dvidešimt. Sunkiausia buvo žiemos metu. Laukdavome aštuntokų, šie eidavo
Žaslių tradicinių amatų centre
pirmieji, mums mažesniems pramindavo sniege takelį, o mes vorele kaip žąsiukai krypuodavome iš paskos. Atgal į namus irgi neidavome vieni, o laukdavome, kol pasibaigs „seniams“ pamokos – taip saugiau visiems. Mokykloje man patiko, sekėsi labai gerai. Prisimenu, mūsų pirmoji mokytoja D. Bušeikienė tik spaly išdalino pirmą kartą pažymių knygeles. Atsiverčiu, o ten vieni penketukai (tuo metu buvo penkiabalė sistema). Netveriu savame kailyje. Ir suolo kaimynui Vladui (jau a. a.)  rodau, atsigrįžusi už manęs sėdintiems kišu savo brangiausią knygelę ir prieš mane sėdintiems. O geriausia draugė neištveria ir išrėžia: „Tik  neapsi...“ Pasibaigus pamokai, į rūbinę keliauju viena, mat draugės susiburia į vieną grupę ir nubaudžia mane – su manim jau nedraugauja. Viena keliauju ir į biblioteką, o trijulė eina iš paskos ir šnabždasi. Taip jau būna... Namo keliauju viena. Kitos dienos ryte – tarsi nieko nebuvę: vėl kalbamės, draugaujame.
Kai tik pramokau skaityti, knygas „ryte rijau“. Parsinešu į namus, paruošiu pamokas ir skaitau, skaitau. Bardavo tėvai, kad akis sugadinsiu prie lempos (elektra į Kaukinę atkeliavo, kai aš buvau trečioje klasėje), bet nugalėdavo knygos... Girdėdavau kalbas, kad miesto mokykloje kaimo vaikams labai sunku mokytis. Netiesa. Mokiausi ir kaimo, ir miesto mokykloje – sekėsi vienodai. O būdama 16 metų išvykau į Marijampolę (tuometinį Kapsuką), įstojau į pedagoginę mokyklą. Tai patys gražiausi mano gyvenimo metai! Kadangi atvykau į šią mokyklą apsisprendusi dėl studijų, neteko kankintis. Aš norėjau būti mokytoja! Aš to siekiau tikslingai, su noru. Buvau aktyvi ne tik paskaitose, bet apskritai tuometiniame mokyklos gyvenime. Manęs visur buvo pilna. Ir tuo labai džiaugiausi. Baigiau šią mokyklą su pagyrimu.

–Kaip  susiklostė tolimesnis gyvenimas?  Pirmoji  darbovietė, šeima, vaikai...

–Taip, likimas lėmė, kad sugrįžau į gimtąjį rajoną. Pradėjau dirbti Stabintiškių pradinėje mokykloje. Čia susipažinau su savo būsimu vyru Romaldu, greit ir susituokėme. Pradėdama dirbti mokykloje, jau žinojau, kad po metų teks ieškotis kitur darbo, nes mokykla bus uždarytas. Ketverius metus teko padirbti Stabintiškių vaikų lopšelyje-darželyje. Tai buvo irgi graži patirtis. Darbas su mažaisiais leido dar geriau pažinti vaikus, jų charakterius, galimybes. Tuo pačiu auginau ir savo sūnų Donatą. Kiekvieną rytą abu keliaudavom į „darbelį“, taip sakydavome. Neapleidau mokslų, nors ir mažas vaikas, šeima, bet neakivaizdžiai mokiausi Šiaulių pedagoginiame institute, norėjau
Po renginio. Valė Kurgonienė su Kaišiadorių turizmo ir verslo centro direktore Giedre Streikauskaite ir Žaslių kultūros centro direktore Rasele Ščerbavičiene
įgyti aukštąjį išsilavinimą. Labai palaikė ir padėjo visa šeima: vyras, anyta, net kaimynės. Tai jie prižiūrėjo Donatą, kai būdavau sesijose. Net nemačiau, kaip sūnus pradėjo vaikščioti, išvykau į sesiją, dar vaikas tik ropojo, o grįžau iš jos – jau vaikšto. Galvoje nuolat kirbėjo mintis sugrįžti į mokyklą. Ir sugrįžau. Į Pajautiškių pradinę mokyklą. Čia praleidau 30 metų. Pažinau beveik kiekvieną žmogų, aktyviai dalyvavau vietos bendruomenės gyvenime. Subūriau moteris, statėm spektaklius. Pradžioje su vaikučių mamomis, o vėliau įsijungė ir bendruomenės moterys. Rengėm įvairias parodas, šventes. Dažnai namiškiai, o ir kolegos klausdavo: „Kam tau to reikia?“ Tiesiog buvo gera, kai matydavau laimingus kitų veidus. Gal tuomet ir buvau pastebėta?

– Kuo tau  brangi dabartinė tavo veikla?


– Uždarius Pajautiškių mokyklą, apie pusmetį teko priverstinai paatostogauti namuose. Vieną dieną suskambo telefonas. Skambino Žaslių kultūros centro direktorė R. Ščerbavičienė. Pasakė, kad jos vadovaujamoje įstaigoje reikalingas kultūrinių renginių organizatorius. Pakvietė pokalbiui. Taip atsiradau šiame centre. Darbas man labai mielas, mėgstamas. Žmonės Žasliuose geri, su daugeliu puikiai sutariu. Save vadinu žasliete, nes gyvenu šioje seniūnijoje jau 38 metus. Džiaugiuosi, kad į renginius ateina ne tik Žaslių  miestelio žmonės, bet atvyksta Guronių, Talpūnų, Karsakų, Stabintiškių gyventojai. Didesniuose renginiuose sulaukiu kaišiadoriečių. Tai ypač džiugu. Didžiausias mano rūpestis – žmonės, kurie dėl senatvės ar negalios negali pasiekti kultūros centro. Kad neliktų užsidarę vien tik savo namuose, šiemet su mūsų liaudiškos muzikos kapela „Žasla“ pradėjau vykdyti, mano manymu, gražų, prasmingą ir svarbų projektą „Neškime kultūrą į kiekvienus namus“. Iš anksto susitariu su žmogumi ir numatytą dieną atvykstame į šeimininko sodybos kiemą. Sueina kaimynai ir jiems surengiame koncertą. Taip kultūra pasiekia daugelį žmonių. Dar gražiai pabendraujame, vienišiems žmonėms tai suteikia tokį džiaugsmą, kad sunku ir apsakyti. „Kaifuoju“ ir aš po tokių susitikimų – taip reikalingi esame vieni kitiems. Laiminga esu, nes turiu gerą vyrą, sūnų, kuris sėkmingai siekia savo gyvenimo tikslų, laiminga, nes turiu kol kas mėgstamą darbą, mane supa daug gerų žmonių, kurie palaiko, pataria.  Ar daugiau ko reikia?

Nuotr. iš asmeninio albumo.


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 338

Komentarai (1)
2017-09-05 11:48
Teko nemažaibendrauti.Valė tkrai -puikus žmogus.Sekmės jai ir daug saulėtų dienų.
stasė
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 rugpjūčio 30, trečiadienis )