Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


arrow Naujienos 2017 rugpjūčio 22, antradienis
Dvi moterys, du motociklai ir pašėlusi kelionė po Europą. Violetos Sudnikienės pasakojimas apie nepakartojamus potyrius keliaujant motociklais. Spausdinti
2017 rugpjūčio 07, pirmadienis

Žiežmarietė Violeta Sudnikienė (dešinėje) ir jos draugė vilniškė Lilija Šveikauskienė ,,Monofiestoje” ant olando galingo motociklo
Žiežmarietę Violetą Sudnikienę  ir  jos draugę, Vilniaus rajono gyventoją Liliją Šveikauskienę, vienija pašėlęs pomėgis – kelionės motociklais. Violetos motociklas „BMW F 650 GS”, kurį ji vadina „Bėriu“, o Lilijos „Honda CB 500F“ ištikimai joms tarnavo septyniolikos dienų kelionėje po Europą. Aplankytos Lenkija, Slovakija, Vengrija, Kroatija, Austrija, Čekija. Nuvažiuota 5000 kilometrų. Patirta išskirtinių, kartais netgi pavojingų nuotykių, bet drąsios moterys atlaikė kelionės įtampą, jas lydėjo sėkmė. Susipažinta su puikiais žmonėmis, jų kultūra, pasigėrėta tų šalių gamta, architektūra, patirta neblėstančių įspūdžių.

 „Mintis važiuoti kur nors toliau man ir Lilijai kirbėjo jau  praėjusią vasarą, –  prisipažįsta Violeta Sudnikienė. –  Todėl nusprendėme leistis kelionėn motociklais  į Slovakiją ir Vengriją.  Keista, bet tuomet juokais pasakyti  Lilijos žodžiai apie tai, kad galime važiuoti ir į Kroatiją, mane suintrigavo. O ką? Važiuojam! Ir išvažiavome.“

Dviese per Lenkiją

Birželio 8 d. išvykstame. Važiuojame iki Lodzės Lenkijoje. Ten susirandame pakelės viešbutuką. Motociklai – saugomoje viešbučio aikštelėje.
Ryte riedame toliau. Tikslas – gražioji Krokuva. Miestas alsuoja karščiu, tačiau mes užsispyrusios judame per kamščius centro link.
Svaiginantys pojūčiai aukštuose Tatrų kalnuose
O ten tai jau grožybės: išpuošti žirgai, karietos, įspūdingi pastatai ir minios žmonių... Kiek pasidairę po Krokuvą, skubame aplankyti po miestu esančias Weličkos druskų kasyklas. Jos stulbinančios. Apie jas mums pasakoja  puikus lenkų gidas, paskui kurį vos spėjame. Trumpai tariant, sunku patikėti tuo, ką matome ir girdime. Ekskursija trunka keturias valandas. Visiems rekomenduoju ten apsilankyti.

Galop, išlindę į žemės paviršių, pernakvojame netoliese esančiame Weličkos miestelio viešbutėlyje, o ryte zvimbiame kito Lenkijos miestelio – Bialka Tatrzanska – link. Jame – įspūdinga pilis. Pasigrožėję ja, sukame link Slovakijos. Vaizdai aplink kerintys, akys nuolat krypsta į kalnus...
 
Po žaibais ir liūtimi Slovakijoje

„Motorest Coral“  kavinė Slovakijoje. Čia meniu su paveiksliukais. Užsisakome maisto ir džiūgaujame: „Kaip pas mamą!“ Motociklai stovi vienas šalia kito aikštelėje. Pradeda ūžauti vėjas ir sūkuriai šoka valsą priešais kavinę. Pradeda griaudėti, žaibuoti. Pila kaip iš kibiro. Vėjo gūsiai gąsdina – bijome, kad nenuverstų mūsų motociklų. Geras keturias valandas prasėdime kavinėje. Vis lyja, tačiau mes apsivelkame lietaus aprangą ir lėtai važiuojame Kupalisko Vrbov link. Ten yra iš žemės gelmių kylantys šilti mineralais prisotinti vandens baseinai po atviru dangumi. Persirengimo kambarys – kartu ir vyrams, ir moterims.
Matome, maudosi ir broliai motociklininkai, kalbasi įvairiomis kalbomis, stebisi, kad mes važiuojame tik dviese.
Galop susirandame netoliese  nakvynę „Privat Marika“ namuose. Už naktį mokame po 10 Eur. Smagu. Čia pat susipažįstame su senjorų porele iš Gdansko. Su jais greitai susibičiuliaujame. Jie mus pakviečia į svečius. Žada aprodyti įžymias Gdansko vietas. Prižadame atvažiuoti. Išgarmame į lauką. Senjorai mus palydi. Nusifotografuojame ir „gazuojame“ su Lilija tolyn.
Tolumoje matome aukštuosius Tatrų kalnus. Jie mus vilioja ir kviečia  privažiuoti arčiau.
Stary Smokovec. Nuostabu! Saugomoje aikštelėje paliekame motociklus ir keltuvu pakylame į lankytinas vietas. Linksmai kepurnėjamės takeliais, kurie veda prie sraunių kalnų upokšnių. Ne-apsakomai gražu, atrodo, širdis išlėks nuo įspūdžių.

Nuotykiai Vengrijoje

Netoli Ord miestelio jau Vengrijoje, per kelią besiraitydama, beveik šokinėdama pravinguriuoja juoda ilga gyvatė. Įtariame, kad Lilijos  motociklo ratai pervažiavo jos uodegą. Pasidžiaugiame, kad nakvojame moteliuose, o ne kur palapinėse.
Įvažiuojame į miestelį, pasipuošusį raudonų čerpių stogais. Visur labai švaru, gražu, žydi gėlės...
Viskas šaunu, tačiau aš  imu zysti Lilijai, kad jau reikia tikrinti orą  padangose, nes  taip griežtai prisakė mano motociklą prižiūrintis meistras – didžiai gerbiamas Vilmantas, Kaune. Benzino kolonėlėse oro prisipūsti gali tik tuomet, jei esi dviese. Viena spaudinėjame mygtuką, kita laiko šlangelę...
...Miško keliukais privažiuojame Eger miestą. Čia mus pasitinka kavinukė ir lauke prie stalų alų geriantys vyrai. Jų daug. Visi jie smalsiai sužiūra į mus. Vienas iš jų sėda ant savo „kiaulytės“ (motociklo) ir pasišauna palydėti iki gero viešbučio. Jis rieda taip greitai, kad vos spėjame lėkti jam iš paskos. Sustojame prie šviesoforo. Mano ir Lilijos akys ašaroja iš juoko. Galop sustojame prie  įspūdingo viešbučio. Mūsų motobrolis nurūksta atgal – pas savo alaus brolius.
...Viešbutis tviska, registratūroje mus pradžiugina, sakydami, kad vietų yra. Tačiau mūsų nuotaika greitai pasikeičia: naktis dviviečiame šio viešbučio kambaryje kainuoja 118 Eur. Pastovime rožių apsuptyje ir patraukiame ieškoti prieinamesnės vietos, kur galėtume priglausti savo pavargusias galveles.
Sukame link centro ir aš sustoju prie prabangaus viešbučio „Panorama“. Lilija suabejoja mano pasirinkimu, tačiau  ją greitai nudžiuginu: gauname prabangius apartamentus už 35 Eur! Ir dar su pusryčiais! Viešbutis pačiame centre, o kambaryje randame visko, ko reikia. Net paketukus su sagutėmis ir siūliukais, adata ir žiogeliais.
Susitvarkę „iššauname“ į miestą. Netoliese istorinė pilis, į kurią mus įleidžia be bilietų. Sutaupėme!
Vakarėjančio miesto ir tvirtovės grožis pakeri mus ir nusprendžiame čia pasilikti ilgiau nei vieną parą.
Sutemus nusileidžiame į centrinę aikštę. Šoka fontanas, liejasi smuiko garsai. Juodaakis muzikantas virpina sielą. Lilija užsimano vyno taurės, bet būgštauja, kad tokioje vietoje bus labai brangu. Vis dėlto ji užsisako rekomenduojamo vyno, o barmenas atneša ir man. Krizename, kad teks motociklus parduoti, kai reikės atsiskaityti už vyną. O jis kvepia, gundo mus savo nuostabiu skoniu ir svaigina mūsų pavargusias galvas. Sumokame už vyną po kelis eurus. Juokaujame, kad galėjome visą butelį pasiimti.

Blogas kvapas ir  linksmi lenkai

Ryte einame į termobaseinus. Po atviru dangumi jų ten daug. Sulendame į vandenį. Jis vėsus. Einame į kitą baseiną, o ten kunkuliuoja šiltas vanduo. Baseinukas pilnas laimingų bobučių ir diedukų, siautėja vaikai. Man dvokia ir kuo toliau, tuo labiau. Pradedu bambėti Lilijai ir įtariai žvelgiu į besitursenančias babytes.
Lilija kikena ir sako, kad ne babytės kaltos, o toks dvokas nuo mineralų, kuriais prisodrintas baseino vanduo. Aš pykstu ir netyčia žvilgteliu į savo rankas. Nustėrstu: du mano sidabriniai žiedai tapo auksiniais! Savaime suprantama, toks nutikimas baisiai nepatiko, juk  man sūnaus dovanotą žiedą sugadino! Viskas, gana!
Su Lilija išeiname iš baseinų teritorijos ir keliaujame į miestą. „Mociukai“ saugiai stovi garaže. Pasigrožime miestu, o vakare šokame ant motociklų ir lekiame pasidairyti. Nurūkstame už miesto. Ten sutinkame šešių lenkų kompaniją. Jų „mocai“ išdidžiai stovi kavinės aikštelėje. Šie lenkai – rimti keliautojai. Tarp jų –  du mechanikai. Jie klausia, kur mūsų grupė ir ne iš karto supranta, kad ta „grupė“ tai mudvi abi. Jie linksmi, visi tarškiame apie  kelionės tikslus. Temsta. Atsisveikiname su linksmuoliais ir sukame viešbučio link. Lilija dingsta iš mano akiračio. Susiskambiname ir ji  netrukus išdygsta garažiuke. Nakties tyloje aidi mūsų juokas, mums labai  juokinga, kad „pamečiau“ draugę.
Ryte sočiai papusryčiavusios išeiname įdėmiau apžiūrėti miestą. Užsukame į centrinę aikštę. Ten taip jauku! Susirandame turgų. O čia, birželio pradžioje,  liepžiedžiais, baravykais ir voveraitėmis nukloti prekystaliai, uogos ir daržovės kvepia visame turguje. Viskas nepalyginamai pigiau nei pas mus.  Mieste ideali švara, tvarka, gėlynai.  Aplankome įžymias miesto vietas.
Ryte sukame link Balatono ežero. Nuostabūs vaizdai lydi mus visą kelią, grožimės jais. Važiuojame ežero pakrante. Arčiau privažiuoti jau neįmanoma, o ir nereikia. Rodos, patekome į rojų! Sustojame prie kavinės, esančios prie kranto, pavalgome plovo su troškintais kopūstais... Skanu! Nulekiame maudytis. Vos įbridus patiriu šoką: dugnas tarsi vata išklotas, negilu. Dūkstame su Lilija vandenyje, džiaugiamės gyvenimu...
...Šalmai vėl ant galvų – lekiame toliau stulbinančio grožio pakrante.
 
Kroatija: nuogaliai, rojus žemėje ir kelionė audroje

Atokvėpis Kroatijoje
Įvažiuojame į Kroatijos teritoriją. Pravažiuojame pasienio kontrolės postą. Netrukus užkarda. Paspaudę mygtuką, pasiimame vieną kortelę ir prašokame dviem motociklais iš karto. Kiek pavažiavus, randame naują postą – šį kartą – kelių kontrolės, kur reikalauja dviejų kortelių. Nepraleidžia nei už ką. Nulipu nuo motociklo ir einu „išrišt“ reikalų. Sutariame dėl kelių eurų baudos ir išsiskiriame su  tvarkos saugotojais gana šiltai.

Lekiame vėl, o karštis baigia mus nualinti. Todėl sukame į šoną ir ieškome, kur galėtume nusimaudyti. Privažiuojame ežeriuką, o ten visa ežero
Nuostabaus grožio kalnai Kroatijoje
pakrantė, aplipusi nuogaliais. Bobutės ir diedukai šmirinėja kaip Dievulis sutvėręs. Jie visi sužiūra į mus ir linksmai klega. Žiūri, kas bus, kaip mes pasirodysime. Nuviliame juos: į „sceną“ išeiname su maudymosi kostiumėliais. Pareiškiu norą pabendrauti su mišria nuogalių grupe. Lilija ožiuojasi, bet vis dėlto nueiname. Kolektyvas apsidžiaugia mus pamatęs. Jie žino, kur yra Lietuva. Pasikalbame kaip sugebame. Atsisveikinę nuėjome atokiau. Išsimaudę, atsigaivinę vėl ant „mocų“. Lekiame retkarčiais sustodamos benzino kolonėlėse išgerti kavos ir prisipilti kuro.

Žiežmariškė Violeta Sudnikienė ir vilniškė Lilija Šveikauskienė motociklininkų šventėje Dubrovnike
Staigiai pradeda  temti, todėl apsistojame restorane-viešbutyje „Grand“. „Mocai“ pastatyti po kamerų akimis. Lengvai pavakarieniaujame ir – miegot! Ryte privažiuojame Plitvicų ežerus. Motociklai  aikštelėje. Yra apsauga. Motoaprangą, gavę raktą, nunešame į saugyklą. Nusiperkame  trasų paketą ir leidžiamės į kelionę po rojų, kuris yra žemėje. Kiekviename žingsnyje – naujos grožybės ir nepakartojami vaizdai. Ir taip net penkias valandas! Traukinukas mus veža atgal nuo aukščiausiosios vietos, tačiau išleidžia anksčiau nei reikėtų. Vėl grožimės naujais kvapą gniaužiančiais vaizdais.

Kroatijoje, nuostabaus grožio Plitvicų nacionaliniame parke
Persirengiame. Už „mocų“ saugojimą mokėti nereikia.

Zvimbiame tolyn. Kelias pavojingai vingiuoja. Vėsoka. Apsirengiame šilčiau. Pasirenkame vingiuotą kelią kalnais, kuriais riedame tik mudvi su Lilija. Paskui vienas po kito prasideda tuneliai. Pro juos abi išlendame į stebuklų šalį. Mūsų motociklai ant aukšto kalno, apačioje, kiek akys užmato, plyti  baltai rožiniai kalnai, per kuriuos vingiuoja keliai! Mes jais riedame žemyn. Šiltos oro srovės, stiprūs vėjai mėto mūsų motociklus į šonus. Stipriai įsikabiname į vairus ir nepasiduodame. Pagaliau nusileidžiame į apačioje esančią didelę degalinę. Ten žmonės vaikščioja apsirengę paplūdimio aprangomis, apsiavę šlepetėmis. Mes atrodome kaip ufonautės. Leipstame nuo karščio ir juoko. Juokiamės iki  ašarų, nevaržomai. Šalia esantys žmonės linksmai žiūri į mus ir šypsosi.
Nusivelkame lietaus aprangas ir imame važiuoti reikiama kryptimi.  Staiga sutemsta, rodos, kažkas danguje išjungė šviesą. Ima smarkiai lyti, pakyla galingas vėjas, žaibuoja ir griaudžia. Prašau Dievo, kad žaibai netrenktų į mus, keliaujančias į nežinią. Baisu, bet vairuojame. Aš
Sukošan miestelyje
važiuoju pirma, nes turiu surasti nakvynę. Visiškai tamsu, kažkur tolokai švysčioja švieselė. Tikiuosi, kad tai  Lilija su savo „Honduke“. O gal tenai ne ji? Sustoti nėra kur. Išsuku iš kelio ir važiuoju keliukais, vairą sukdama nežinoma kryptimi.

Pagaliau miestelis. Bevažiuojant gatvele, dėmesį patraukia gražus pastatas. Sustoju prie jo. Iš balkono ranka moja  vyras. Susitinkame jaukioje terasoje. Nuo manęs ant plytelių varva vanduo. Šeimininkas paprašo už nakvynę 30 Eur. Aš deruosi: „Gerai, – sako jis. – Ateikite, nevažiuokite niekur.“ Ir paploja man per petį. Dieve, o kur mums dar važiuoti naktį per audrą?
Liliją apgaunu pasakydama, kad reikės mokėti 60 Eur. Ji nuliūsta, bet sutinka. Tada baisiai išdidžiu balsu pasakau tikrąją kainą. Linksmybės gatvėje!
„Mocus“ greitai suvarome po stogu, ant prabangių plytelių ir, susirinkę visą moterišką mantą, šauname laiptais į iš-nuomotas puikias patalpas. Ryte pasižiūrime, kur esame. Miestelis vadinasi Sukošan, viešbutis kuriame apsistojame – „Villa Fontana“.  Pasirodo, kad to net nežinodama, atvedžiau į tą miestą, nuo kurio norėjome pradėti keliauti stulbinančio grožio jūros pakrante į Dubrovniką. Atsisveikiname ir su „mociukais“ pralekiame per miestelį jo gatvelėmis. Nuostabu! Skriejame toliau, užsukdamos į mums patinkančius miestukus. Netikime tuo, ką mato akys. Dieve, kaip gera gyventi!
Važiuojame Jadranska magistrale palei pakrantę. Laikas ieškoti nakvynės. Vėl nuvedu į prabangų viešbutį, bet kainų aukštumos mus gena kitur. Surandame gražų įspūdingą namą. Kelias iki jūros pakrantės netrunka nė 5 minučių. Susimokame  40 Eur ir lekiame prie jūros maudytis. Vanduo puikus. Staiga suplaukia daugybė smulkių žuvyčių, būriuojasi aplink mus ir ima drąsiai kandžioti kojas! Linksmybės vandenyje. Mūsų juokas aidi visoje pakrantėje.
Atsigavusios ir pasigrožėjusios palmėmis, pasidžiaugusios sutvarkytu paplūdimiu, grįžtame miegoti. Ryte nulekiame į parduotuvę, užsukame pas ką tik nuskintais vaisiais gatvėje prekiaujantį pardavėją. Prabėgame paplūdimiu, pasidžiaugiame šuniukams įrengtu pliažu. Atsisveikiname su šeimininku ir sukame į automobilių stovėjimo aikštelę.  Žvilgtelėjusi į veidrodėlį, pamatau gulintį ant šono motociklą kartu su Lilija. Skubiai statau savo Bėrį (taip vadinu savo motociklą) ir lekiu prie Lilijos. Tačiau vaisių pardavėjas greitesnis. Jis su Lilija  pakelia „Hondukę“. Lilija sveika, „mocas“ nenukentėjo. Ji tiesiog neįsuko į aikštelę. Aptarę situaciją atsisveikiname su Dziennik miesteliu.
Važiuojame  pakrante iki Dubrovniko. Jūros, kalnų, augalų grožis lydi mus. Retkarčiais sustojame pasigrožėti. Keliai kalnuose reikalauja susikaupimo.

Dubrovnike

Privažiuojame Dubrovniką. Jis mus pasitinka įspūdingu tiltu ir kruiziniais laivais. Mažesni laivai laigo aplink juos kaip smulkios žuvytės. Stoja autobusai, turistai plūsta iš jų, visi aikčioja, fotografuoja. Matosi didingas miestas su daugybe gatvėmis zujančių automobilių. Prikandu lūpą – žinau, kas  mūsų laukia.
Per miestą važiuojame, ieškodamos viešbučio. Aplink mus šaudo motoroleriai, iš visų pusių užkišdami mums kelią. Jų savininkai su šlepetėmis, šortukais skraidyte skraido aplink mus. Gatvelės siauros. Kaip visada atvedu prie prabangaus viešbučio. Mus pasitinka išsipustę jauni viešbučio tarnautojai ir „pradžiugina“ nakvynės kaina. O ji „kukli“ – 330 Eur. Stovime šalia viešbučio abi vos neiškepusios savo moto-aprangose ir sukame galvas, kas gi čia bus dabar?
Staiga privažiuoja  viešbučio taksi, iš jo išlipa vaikinukas. Kažką man sako. Pasiteirauju, gal mes jam trukdome? „Oi, ne, stovėkit!“– sako jis. Pasiteirauja, ko laukiame. Išdėstau mūsų bėdą, o jis nusišypso ir pasiūlo apsistoti savame viešbutyje. Mane pakeri jo šypsena, nes primena vyresnį mano sūnų. Pradedame derėtis dėl kainos. Suderame mokėti po 60 Eur apartamentuose už parą. Lilija pučiasi ir sako, kad nepasitiki taksistu. Tačiau aš neperkalbama ir todėl važiuojame paskui taksi 10 km. Įvažiuojame į statų kalną su staigiais kelio posūkiais. Užkopus beveik į viršų, taksistas parodo kairį posūkį, o pats pavairuoja aukštyn. Tai ženklas, kad turime sukti į kairę. Pasukame. Lilija stovi balta kaip drobė, net veidas nepažįstamai pasikeitęs. Aš greitai atsigaunu ir džiūgauju: mums skirti apartamentai su trimis kambariais, dviem dušais ir tualetais. Lilija širsta, jaučiasi įkalinta kalnuose. Vyrukas pasako, kad yra kondicionierius ir išlekia į darbą.
Vakare užvedame motociklus ir išvažiuojame apsidairyti. Atgal vėl įvairuojame į siaubą keliantį kalną. Važiuoti sudėtinga ir baisu, bet mes vėl vietoje. Grįžta vaikinuko tėtis ir mama. Mus vaišina kava, pyragais ir vynu. Nuoširdžiai bendraujame. Ryte sumąstome pakeisti gyvenamąją vietą dėl pavojingo kelio važiuojant į viešbutį. Atsisveikiname  ir išvažiuojame. Šeimininkai nuliūsta.
Dubrovnike gatvės siauros, mašinų, motorolerių, žmonių pilnos. Staigūs, netikėti, pavojingi posūkiai. Vienas toks iš jų pasitaiko mūsų kelyje. Lilija išsuka, o aš sustoju kaip ožka ant kalvos. Situacija labai sudėtinga, negaliu pajudėti, nes nusirisiu su visu  motociklu žemyn. Šūkteliu Lilijai, kad padėtų pastumti motociklą, tačiau ji negirdi ir nuvažiuoja. Suprantu, kad  privalau guldyti motociklą, nes kitaip nieko gero nebus. Guldau į dešinę. Jo svoris pasidaro man nepakeliamas. Paleidžiu. Trakšt! „O, velnias! – blyksteli mintis. Nulūžo veidrodukas.“ Prilekia vaikinukas ir mes pastatome  Bėrį. Blogai. Nulūžo stabdžio rankenos dalis. Visada maniau, kad ji pagaminta iš geležies, o ji iš aliuminio. Guldydama motociklą pataikiau į didelį akmenį. Pastumiame „mociuką“ kelis metrus į saugią vietą.  Ateina Lilija. Saugo motociklą, o aš sustabdau automobilį ir nulekiu iki autoserviso. Ten padėti niekuo negali. Šeštadienis, detalių neturi. Sustabdau kitą automobilį, kuris parveža į vietą. Susiskambinu su  taksi vairuotoju Erniu, pas kurį nuomojome apartamentus. Jis atzvimbia su draugu ir tėčiu. Mano motociklą su daugiau kaip puse nulaužta  stabdžių rankena jis mikliai nuvairuoja pas save, be rūpesčio užkopdamas į statų kalną. Jo tėtis  automobiliuku parveža mane, o Lilija vėl įkopia su savo „Honduke“ į stresą keliantį kalną. Grįžome. Su dideliu rūpesčiu veide mus pasitinka Ernio mama. Vaišina vėl. Ernis sako, kad detalę galės užsakyti tik pirmadienį, o atveš antradienį. Ernio šeima nurimsta: mato, kad esame sveikos ir linksmos. Ernis pakviečia į motofiestą, vykstančią Dubrovnike. Valio! Varom būtinai! Ernio tėtis nuveža automobiliu į šventę ir mus ten palieka. Groja gyva muzika. Solistė linksmina publiką. Aplinkui nuostabą keliantys motociklai ir jų savininkai Daug turistinių namelių ant ratų. Visi gražiai bendrauja, daug maitinimo taškų. Įsigyjame renginiui skirtas  palaidinukes. Prieiname prie scenos ir kojos pačios pradeda šokti. Jaučiamės tarsi  „žvaigždės“,  nes mus  abi  filmuoja, ypač tada, kai abi atsisukame  ir  ant mūsų palaidinių  matosi   Lietuvos motociklininkių simboliai. Taksi  negauname dėl didelių užsakymų sauto. Ten dirbantis apsaugos darbuotojas už simbolinę kainą mus parveža namo. Nuovargis, įspūdžiai pakerta mus. Užmiegame.
Ryte Ernio tėtis mus nuveža  į miestą ir išleidžia prie balto marmuro tvirtovės. Vaikščiojame apstulbusios, maudomės Adrijos jūroje. Nuotaika puiki. Klegame ir aptarinėjame viską iš eilės. Gera gyventi!  Vakare Ernio tėtis dar pavežioja po įspūdingas miesto vietas. Nuvažiuojame ant aukščiausių  kalnų, vėliau jų papėdėje, pasigrožime sraunia upe, kuri įteka į Adrijos jūrą. Šeimininkė mūsų laukia su vaišėmis. Linksmai bendraujame. Jie – bosniai. Jų namai buvo sudeginti. Čia vyriškis ant aukšto, stataus kalno savo rankomis pastatė naujus namus, įrengė antrajame aukšte viešbutį. Jis mosteli ranka į kalnus ir liūdnai pasako, kad ana už to kalno – jo tėvynė Bosnija. Jo akys ašarotos. Šeimininkė rodo savo dviejų dukrų ir sūnaus Ernio šeimos nuotraukas. Mums taip gera būti kartu su jais!
Pirmadienis. Ernio tėtis vėl nuveža mus į centrą. Praleidžiame dar vieną nuostabią dieną balto marmuro mieste. Jūroje plaukioja delfinas. Vakare pasivaikščiojame po kiemą, apžiūrime augalus. Per tvarkingai nušienautą pievelę staigiai nušliaužia ruda stambi gyvatė. Šeimininkas mane apramina, kad ji nieko nedarys, nes nusivijo kitą gyvatę. Lilija susipažįsta su vėžliuku, keliaujančiu sodybos pakraščiais. Štai, taip...
Antradienį po pietų į kiemą įzvimbia „BMW 1200“. Tai Ernio draugas atvežė man rankenų komplektą. Atsukti du varžtai ir nauja rankena savo vietoje. Mūsų daiktai supakuoti laukė šio momento. Šeimininkė atneša ką tik iškeptą tortą. Jis yra bosnių tautos pasididžiavimas. Išgeriame kavos, atsibučiuojame su geros širdies, vaišingais ir rūpestingais šeimininkais.
 
Kelionė namo...  Austrija

Lilija. Jau Austrijoje...
Nuvažiavę nuo Dubrovniko miesto 75 km apsistojame mažoje įlankoje Duboda. Prabangūs apartamentai ant jūros kranto po 20 Eur asmeniui. Gražuolė šeimininkė net pasų neprašo. Su pasitikėjimu ir šypsena parodo, kur palikti raktą, kai išvažiuosime. Išsimiegojusios karališkuose apartamentuose, skriejame Kroatijos keliais kalnuose. Bevažiuojant užklumpa  karštis. Nuošalioje  vietoje susirandame upelį.

Maudomės tarp visokių vandens augalų kartu su žuvytėmis ir varlėmis. Gulime po  didžiuliais medžiais ir laukiame, kol  atslūgs karštis. Lilija pasižiūri orų prognozes. Nekas – artėja audra, tad šokame ant „mocų“ ir lekiame. Netoli nulėkėme – tik ant aukšto  ilgo tilto. Nuo jo mus su motociklais stengiasi nušluoti audra, kuri ką tik prasidėjo. Galingas vėjas mėto į šonus mūsų „mociukus“, siūbuojame ir važiuojame į priekį sužeminę  pavaras. Audra nešioja ir mažesnius automobiliukus.
Pamatę dešinėje nuovažą nuo tilto, pasukame miesto link. Už nugaros siautėjanti audra vejasi mus. Viename viešbutyje nakvynė – 90 Eur. Ne! Brangu. Centre esančiame viešbutyje nėra vietų. Lilija per bukingą suranda viešbutuką. Vartus atidaro babytė ir mes, sutarę dėl kainos – 32 Eur., sustatome motociklus po namo langais. Vos spėjame taip padaryti, smarkus lietus prasideda ir babytės kieme. Su Lilija juokiamės, kad Karlovac mieste mums pasisekė. Išsimiegoję kukliame, bet  tvarkingame  kambarėlyje, skriejame tolyn.
Paliekame Kroatiją, pralekiame ir  gražuolę Slovėniją, skriejame į Austriją. Užsukame į  „Oldtimer Zoberm“ restoraną-viešbutį .  Jo prabanga  suvilioja mus ir  ten pietaujame, leidžiame sau būti ilgiau nei galime.
Kelias per Vieną nebuvo lengvas. Teko važiuoti tarp automobilių eilių. Šonuose – mašinos iš autosalonų, kainuojančios tūkstančius eurų. Suklysti negalime! Karšta, kamščiai, keturios eilės. Mes su Lilija važiuojame tarp eilių, kurių pabaigos nesimato. Pagaliau ištrūkome iš velniškai pavojingos  situacijos. Sustojame benzino kolonėlėje. Atsipeikėjame,  juokiamės, kad pavyko prašvilpti be „bajerių“.
Austrija mane sužavi, mintyse  prisižadu sau sugrįžti, apžiūrėti šią šalį.
 
Čekija, vėl Lenkija

Miestelis „Hostopec”. Keturių žvaigždučių viešbutis su pusryčiais. Valio! Karšta. Tik po kurio laiko suvokiame, kad  kambaryje nėra oro
Violeta savo namų kieme Žiežmariuose
kondicionieriaus. Pareiškus pretenzijas viešbučio darbuotojai, skubiai atnešamas didžiulis ventiliatorius, kuris mus gelbsti nuo perkaitimo.

Einame pavalgyti į šalia esantį  ir vietinių pamėgtą restoraną. Užsisakome šonkauliukų ir apstulbstame, kai atneša įspūdingai dideles porcijas. Valgome meduje marinuotus  šonkauliukus, net ausys  linksta. Vėliau išeiname pasigrožėti miesto centru. Žavi viskas, ką akys mato. Išdidžiai stovi varpinės bokštas su keturiais varpais.
Ryte laukia kelionė per Lenkiją su ilgais automobilių kamščiais, besitęsiančiais, rodos, amžinybę. Netoli Lodzės susirandame kuklų viešbutuką už 36 Eur. Pavakarieniaujame puikioje picerijoje, pagiriame jų šeimininkus ir guldome galveles ant mažuliukių pagalvėlių.
Ryte vėl važiavimai tarp krovininių sunkvežimių. Vienas piktas lenkas  su savo lengvuoju automobiliu visaip stengiasi mus nustumti nuo kelio, sudaro avarines situacijas. Pagaliau nuo jo pavyksta atsiplėšti ir mes jau Augustave.
Kelionė vyko tokiu maršrutu
Šeštadienį, po pietų, netoli   Alytaus, atsisveikinu su Lilija. Viena kitai pa-dėkojame už nuostabią kelionę, ištvermę, draugiškumą, juoką.

Netrukus įsuku į savo namų kiemą. Ant laiptų pasitinka vyras. Jo rūpestingos akys šypsosi. Apkabina mane ir pakviečia į vidų. Viskas. Jau ramu. Tuo kartu. Jis juk žino, kad Bėris garaže ne šiaip sau stovi. Vėl bus kelionių. Tikrai bus! Lilija atsiunčia žinutę, kad laimingai pasiekė namus...
Ačiū šeimoms ir draugams, kurie kelionės metu palaikė mus, tikėjo mūsų jėgomis, linkėjo sėkmės. Ačiū sesers vyrui Sigitui, kuris man, dar vos keturiolikos metų paauglei, leido pirmą kartą  atsisėsti prie „Voschod“ motociklo vairo. Juk nuo tada viskas ir prasidėjo.
***
Įspūdžiai – neblėstantys. Pamatyta tiek daug gražių miestų su savita architektūra, istorija, nuostabia gamta, sutikta puikių žmonių.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 447

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 rugpjūčio 07, pirmadienis )