Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2017 spalio 23, pirmadienis
Gamtos, kalbos ir literatūros apsuptyje. Jono Katkevičiaus pokalbis su ilgamete lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja literate Palmira Motiejūniene Spausdinti
2017 rugpjūčio 03, ketvirtadienis
Palmira Motiejūnienė
Su mokytoja Palmira Motiejūniene mes – seni pažįstami. Buvau jos mokinys.  Manau, dauguma kaišiadoriečių ją gerai pažįsta, o ir pati ji niekuomet žodžių niekur nepritrūkdavo, nes gimtoji kalba – jos profesija. Taigi pokalbį su mokytoja Palmira Motiejūniene pradėjome apie sunkius, bet brangius ir turiningus metus.
–Mano gyvenimo kelias tikrai netrumpas, – sako mokytoja, – veikiausiai, net į storiausią knygą jo aprašymas nesutilptų. Todėl papasakosiu tik svarbesnius fragmentus. Iki 1961 metais atvykimo į Kaišiadoris, vieną dešimtmetį augau Palėnevėlės kaime, tiek pat gyvenau ir mokiausi Kupiškio mieste, o penkerius metus Vilniaus pedagoginiame institute studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Taigi du dešimtmečiai ir penkmetis.
– Kuo įspūdinga jūsų vaikystė?
– Nuo Palėnevėlės bažnytkaimio tėvų ūkį skyrė miškas, lyg juosta juosęs dirbamą žemę. Kokia tyla, erdvė ir ramybė! Atskirta nuo triukšmingo pasaulio, čia gavau savotišką (beveik universitetinį) išsilavinimą. Tobulai susipažinau su metų laikų kaita, augalais, įvairiais gamtos reiškiniais. Išmokau stebėti, mąstyti, susikaupti, pamilti vienatvę ir tylą, ir grožį... Jį pajutau būdama penkerių. Niekad to garsiai nepasakiau, nes atrodė, kad kiti jo nemato, nesupranta. Iki šiol ausyse skamba drebulės lapų virpėjimas, panašus į monetų žvangesį, ar sparnų plazdėjimą. Prieš audrą ypatingai gausdavęs miškas lapais, šakomis, kamienais. Karštos vasaros, jų metu dundėdavo perkūnijos, plieksdavo žaibai. Per rugiapjūtę oras raibuliuodavo, akys matydavo plevenančių rutuliukų sklaidą, mirgėjimą.
Šaltos snieguotos žiemos, kai net tvoros poškėdavo. Po jų ypač laukiami pavasariai su beržų sula, žibučių mėlyne, skardžiu lakštingalos suokimu, svaiginančiais ievų kvapais... Ir žydėjimas... Sodų, miško ir lauko gėlių žydėjimas. Dar pulkai paukščių ir varlių koncertai..
– Ko išmokote kaime?
– Anksti išmokau skaityti, rašyti, būdama septynerių galėjau pamelžti karvę, nebijojau jodinėti arkliu, sugebėdavau įsliuogti į medį. Mėgau grybauti, uogauti. Gerai skyriau įvairius javus:  avižas, rugius, kviečius, miežius... Įsidėmėjau, kaip čeža avižos. Nevengiau mano jėgas atitinkančių darbų. Vaikystė atveria gabumus, polinkius, net profesijos galimybes.
–  O antrasis dešimtmetis?
– Jis prabėgo Kupiškyje, už septynių kilometrų nuo gimtinės. Buvo pokaris, žiaurus laikas: trėmimai, tuščios parduotuvės. Dėl duonos kepaliuko reikėjo per naktį eilėje stovėti, kol paryčiais jos atveždavo. Kas turėjo pinigų, buvo galima apsipirkti turguje, o kainos ten buvo kosminės.
Mokiausi sėkmingai, atmintimi nesiskundžiau, dainavau chore, vaidinau, deklamavau eilėraščius. Besimokant išryškėjo gabumai kalboms, literatūrai, daug skaičiau. Nuo ketvirtos klasės laikydavome egzaminus kasmet mokslo metų pabaigoje, todėl mokėmės rimtai. Ruošdamiesi kiekvienai pamokai. Sekėsi ir kiti pasakojami dalykai. Lengvai rašiau atpasakojimus, rašinius. Žodžiai, sakiniai liete liedavosi, ranka nespėdavo užrašyti. Tada tvirtai nusprendžiau, kad mano ateitis bus susieta su lietuvių kalba  ir literatūra. Man atrodė, kad gimtosios kalbos išmokau iš aplinkos, iš žmonių, mokykla tik papildė, įtvirtino.
Labai svajingai, poetiškai nuteikia Kupiškio grožis. Kupa davė miestui pavadinimą (Kupėti – srauniai bėgti, tekėti). Ji teka į Lėvenį. Dabar nemaža Lėvens atkarpa iki pat Kupiškio miesto, iki piliakalnio užtvenkta, virto Lėvens mariomis. Iš kitos pusės ežeras, Lėvens ir  Kupos santakoje gražus miškas ošia. Duota Kupiškiui ir drėbtelta to gamtos gražumo.
–Prisiminkite, kaip jus pasitiko tuometinis pokarinis Vilnius?
– Labai nelietuviškas miestas buvo tuometinė mūsų sostinė. Pirmakursiams prasčiausios sąlygos bendrabutyje. Per mūsų pereinamą šešiavietį kambarį  vaikščiojo net
Palmira Motiejūnienė su moterų katalikių grupės ,,Tėkmė“ narėmis
dviejų kambarių studentės. Didžiausiame kambaryje gyveno 18, o salėje glaudės net 24 studentai. Vėliau padėtis pagerėjo. Studijuojant ilgos valandos paskaitose, bibliotekose ir, žinoma, įskaitos, egzaminai... Pokario įtampa tesėsi. Iš aukštųjų mokyklų šalinami ideologinių požiūriu nepatikimi dėstytojai, studentai. Marksizmas – leninizmas puikavosi studijų programoje. Tuometinis miestas buvo ramesnis, mažiau transporto – jokių spūsčių, netgi piko valandomis. Dalyvavau instituto dainų ir šokių ansamblyje, grojau skudučiais, vaidinau fakulteto dramos būrelyje, rinkau tautosaką Eišiškių rajone, atlikdavome pedagoginę praktiką mokyklose, pionierių stovyklose.  Ekskursijos po Lietuvą, muziejus, dramos teatro, operos ir baleto spektakliai ... ir skaičiau, skaičiau, skaičiau...
–  Kas jūs paskatino atvykti į Kaišiadoris?
 –Šį rajoną pasirinkau todėl, kad būčiau arčiau Vilniaus ir Kauno. Po penkerių metų studijų sostinėje, man kaip gryno oro reikėjo įvairių kultūros ir meno renginių.
– Kiek žinau iš pradžių jums teko padirbėti ir kaimo mokykloje?
–1961 – 1962 metais į Kieliškes autobusai nevažiavo, traukiniais susisiekimą ribojo nepatogūs tvarkaraščiai. Iki pustuštės kaimo parduotuvės – penki kilometrai. Mokiniai buvo geri, žmonės nuoširdūs, bet gyvenimas priminė tremtį. Vieną rudens dieną po 6 pamokų pėsčiomis išsiruošiau į Kaišiadoris. Kol priėjau miestą, sutemo. Šį tą būtiniausią nusipirkusi, skubėjau atgal geležinkelio bėgiais Livintų stotelės link. Beeinant užklupo visiška tamsa. Iš abiejų pusių driekėsi miškai. Kai pradundėdavo traukinys, apsidžiaugdavau, manydama, kad jo garsas gal išbaidys vilkus. Didelės baimės nejaučiau, bet nejaukumas tvyrojo šalia. Ir taip žingsnis po žingsnio... Paskaičiuokim... 11 kilometrų nuo Kaišiadorių iki Livintų ir dar trys kilometrai iki kaimo. Keturiolika kilometrų nueiti ir vėl sugrįžti. Dar sykį tokį patį kelią sukoriau, kai atėjau prašyti, kad švietimo skyrius išleistų į mano nusižiūrėtą darbovietę kito rajono centre. Leidimo negavau.
– Bet gana greitai jūs jau dirbote Kaišiadorių vidurinėje mokykloje?
– Po metų Kaišiadorys susirado mane patys. Ne iš karto įkėliau koją į Kaišiadorių vidurinę mokyklą, tik nuo 1964 metų rugsėjo.
Su Kieliškėmis atsisveikinau nuveždama 40 mokinių grupę į Vilnių. Moksleiviai pamatė Lietuvos cirko pasirodymą. Pernakvoję, kitą dieną apžiūrėjome sostinę, Nerimi plaukėme į Valakampius. Ligi šiol nepamirštu savo pirmųjų mokinių ir auklėtinių.
–Ilgus metus jūs vadovavote Kaišiadorių vidurinės mokyklos literatų būreliui. Papasakokite apie literatų būrelį, jo veiklą?
– O, tai būtų  labai ilga kalba. Mokytojai Masalskienei atsisakius šio būrelio, buvo pasiūlyta man. Sykį  pro praviras vieno kabineto duris netyčia išgirdau kalbant: „Motiejūnienė vadovaus literatams? Manote, sugebės? Ji kaip artistė iš sudegusio teatro!..“ Toks buvo įvertinimas žmogaus, kurio visai nepažino. O gal manė, kad vienerius metus kaime dirbusi mokytoja – prasta specialistė. Aš stengiausi literatams duoti tai, ko pati negavau. Mano mokykloje literatų būrelis veikė tik formaliai. Nors rašiau ir proza, ir poezija, kūrinių niekam neišdrįsau parodyti. Tiesa, kasmet egzaminų metu vienas komisijos narys atkreipdavo dėmesį į mano atpasakojimus ar rašinius sakydamas: „Parodykit vaiką, tą mergaitę, kuri taip sugeba rašyti.“ Neparodė. Tik atsisveikindama su mokykla, vieną eilėraštį išspausdinau rajono laikraštyje. Redakcijoje išklausinėjo, ar tikrai pati sukūriau, ar ne plagiatas.
Mano literatai noriai lankė užsiėmimus, daug rašė, jų darbai buvo spausdinami laikraščio puslapiuose, patekdavo į respublikinius konkursus. Net romanus, kai kurie buvo pradėję rašyti. Ekskursijos, rašytojų sukakčių minėjimas, knygų aptarimai, programos tėvų susirinkimams, net abiturientų išleistuvių vakaras buvo patikėtas mums. Kiek įvairių scenarijų sukurta?!.. Mes be žodžių supratome ir jautėme vienas kitą, nes, pasak Romualdos Pukalskaitės - Suslavičienės: „...tik dvasios broliai, sielos giminaičiai žino, kiek tai yra daug...“ Literatams gyvenimas žada tik nuolatinį nerimą, gilesnį žiūrėjimą ir skaudesnį pajutimą.“ Tai irgi Romualdos mintys. Baigdama  mokyklą, ji įteikė man dovaną – albumą su nuotraukomis ir savo kūriniais. Ir visa tai buvo parašyta Romualdos ranka su dedikacija; „Šiame albume – visos mūsų moksleiviškos svajos, kurias dovanojame Jums.“ Kas dar (be manęs) yra gavęs brangesnę, subtilesnę dovaną? Dabar buvę mano literatai Romualda Suslavičienė, Alvydė Venskienė darbuojasi laikraščių redakcijose, rašo, kiti leidžia knygas, dirba įvairius darbus. Juos visus lydi minėtas nerimas. Žiūrėjimas ir jutimas.
–To laikmečio mokytojo darbas skyrėsi nuo dabartinio, ne visos pastangos buvo apmokamos?..
–Tarybinais laikais toks darbas vadinosi visuomenei naudingu darbu. Tai kabineto, koridoriaus, mokyklos ir parko priskirtų plotų tvarkymas, akmenų rinkimo, bulvių kasimo, morkų ravėjimo talkos kolūkiuose... Visur su mokiniais dirbome ir mes, mokytojai. Esame surašinėję pirmokus (pagal paskirtas gatves), dešimtą valandą budėjome gatvėse. Įvedus savitarną nuo 5 klasės, kadangi mokiniai dar maži, teko atlikti valytojos darbą ir t.t.
– O kaip papildomas ugdymas?
– Moksle atsiliekantiems skirdavome papildomus darbus, juos taisėme, konsultavome veltui.
– Koks skirtumas tarp šių ir anų laikų mokytojų?
–Tiksliai pasakyti negaliu, nes nebedirbu, todėl ne viską žinau. Manau, kad dabartiniams nelengva su negabiais ar nenorinčiais mokytis. Suvešėjo patyčios. Pasikeitęs mokymas, dideles galimybes teikia internetas, kompiuteriai. Mokytojai gali reikalauti didesnių atlyginimų. Gal jau nebeliko neapmokamų darbų?..
–Mokinių lankymas namuose?
–Tuo metu mes lankydavome mokinius namuose, atlikdavome dabartinių vaikų teisių ir socialinių darbuotojų pareigas. Klasių vadovai turėjo daug ką žinoti apie savo auklėtinius. Užeis į pamoką direktoriaus pavaduotoja  ar pionierių vadovė ir klausia: „Pas ką namuose svečiavosi auklėtoja?“ Pakeltos rankos – aiški statistika, lengva kontrolė.
– Koks buvo  užmokestis už mokinių rašomųjų darbų taisymą?
–Jis kėlė ir juoką, ir ašaras. Jei klasė didelė, dešimtokai, abiturientai prirašo po keletą lapų (beveik pusę sąsiuvinio), kol ištaisai, pasiruoši kitai pamokai (darbų grąžinimui) užtrunki kokias aštuonias valandas.  Už tai gauni 40 kapeikų. Koks darbininkas dirbtų už 40 kapeikų visą darbo dieną?
– Jūsų požiūris į dabartinę lietuvių literatūrą?
–Jeigu trumpai – ji neprilygsta klasikai. 2016 metais rinkome skaitomiausią prozos ir poezijos knygą. Apie tai aš jau rašiau. Iš trečio karto prisiverčiau perskaityti kai kurias knygas. Pakilo kraujo spaudimas, susirgau. Ypač išvargina esė žanro kūriniai: įvairių faktų, informacijos, įvykių sangrūda.
 
Jaunystės dienų foto
Nebėra žmogaus, jo gyvenimo tuose kūriniuose. Tai, ką rašo dabartiniai poetai (vis pagirdami vienas kitą), tenkina tik mažą saujelę skaitytojų. Kitiems tokia kūryba atgrasi. Skaitytojai palikti be nieko arba dažniausiai skaito užsienio autorių vertimus. Geriausia vertėja iš anglų kalbos Daiva Vizgirdienė prisipažino, kad  norėdama neprarasti kalbos jausmo, mėgsta paskaityti J. Baltušio „Valiusei reikia Alekso“.  Dėl kalbos grožio...
– Kaip  jums patiko „Gijos“ literatų klubo veikla nuo 1999 metų iki šiol?
–Šio klubo veikla buvo atgaiva, išlaisvėjimas, kūrybiškumo žadinimas... Tu, Jonai, viską pats žinai, šitiek metų pavadavęs rajono literatų klubo pirmininką, nusipelniusį Lietuvos žurnalistą, rašytoją, knygų leidėją, dabar jau buvusį ilgametį „ Kaišiadorių aidų“ redaktorių Joną Laurinavičių. Ačiū jums abiem.
Įdomios buvo mūsų, literatų, popietės šeštadieniais Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje, kuri mus skatino ir rėmė.
Gijiečiai aktyviai dalyvavo kitų miestų, rajonų literatų šventėse (Jonavos, Kauno rajono, Rokų, Elektrėnų, Aukštadvario,  Trakų, Kazlų Rūdos, Raseinių, Kelmės ir t.t.), net Žemaitiją pasiekėme. Minint kardinolo V. Slatkevičiaus (1920 – 2000) pirmąsias mirties metines Kaune, jo bute – muziejuje surengėme literatūrinę muzikinę popietę „Laimėkime gerumu“.
Vėliau su ta pačia programa apsilankėme Kačerginės šv. Onos koplyčioje, Paparčių kaimo salėje. Literatūrinę popietę organizavome ir Juozo Tumo – Vaižganto bute – muziejuje Kaune.  Aplankyti Žiežmariai (atminimo vakaras Vaciui Bukauskui), Rumšiškėse, susitikimas  su poetu S.Dauniu, prozininku J. Lauce, klubo nariai savo kūrybą skaitė Jono Aisčio muziejuje. Žiežmariuose koncerte skambėjo M. Akmantavičiūtės – Kavaliauskienės ir J. Krivicko dainų rinkinys „Stebuklų naktis.“ Išleisti  3 „Gijos“ almanachai. Ne vienas literatas yra išleidęs savo knygas. Kaišiadorių krašto literatūrinėje bei kultūrinėje panoramoje literatų klubas užima ženklią vietą. Šiuo metu „Gijos” literatų klubo veikla yra šiek tiek priblėsusi, reikėtų ją atgaivinti.
–Kas dar buvo įdomaus jūsų gyvenime pastaruoju metu?
–Ilgalaikis dalyvavimas Kaišiadorių vyskupijos „ Vilties tilto“ veikloje buvo ir tebėra prasmingo gyvenimo variklis.
– Ką dar norėtumėte pridurti?
–Lituanisto darbas ypatingas ir sunkus, ypač kai reikia dirbti su didelėmis klasėmis (38, 42  mokiniais).
Literatai teikė jėgų, padėjo ištverti. Kai prisimenu kitus mokinius, pati nustembu, kad jie visi man savi, nesvarbu, kaip elgėsi, mokėsi.
Jei nelaimei, vienas kitas atsidūrė už grotų, taurelėje skęsta ar kaip kitaip gyvenimo yra gniuždomas, vis tiek jie visi yra mano. Mus jungia drauge praleistas laikas ir kilni misija – mokyti ir mokytis gimtosios kalbos, literatūros ir žmoniškumo.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 625

Komentarai (1)
2017-08-17 11:16
Nuostabi ir maloni mokytoja... Ačiū jai ir sėkmės.
Nijolė
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 rugpjūčio 03, ketvirtadienis )