Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 3 skaitytojai

arrow Naujienos 2017 spalio 23, pirmadienis
Žmogaus širdis gali viską Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2017 birželio 02, penktadienis

Gausios šeimos mama Ramutė Šilkūnienė su dukra jai tapusia Evelina
Kaip jau rašėme, mūsų rajono  Grabučiškių kaimo gyventojams Ramutei ir Stasiui Šilkūnams  katalikiško renginio, įvykusio balandžio mėnesį Mokslininkų rūmuose Vilniuje „Gyvybės apdovanojimai 2017“, skirto pagerbti prie gyvybės puoselėjimo labiausiai prisidėjusius asmenis, šeimas, šeimynas, organizacijas bei iniciatyvas, metu  įteiktas apdovanojimas už šeimos stiprinimą – krištolinis gyvybės lašas.

Ramutės ir Stasio širdys iš tiesų didelės  ir pilnos gerumo bei pasiaukojimo. Juk ne kiekvienas gali, drįsta ar sugeba globoti svetimus vaikus, mylėti juos kaip savus.
Respublikiniame renginyje juos pasveikino rajono meras Vytenis Tomkus, įteikė  padėkos raštą už ilgametę vaikų globą ir rūpybą, už nepriekaištingai  vykdomas globėjo (rūpintojo) pareigas, už tai, kad savo namų ir širdžių duris  atvėrė tėvų globos netekusiems vaikams, už tai, kad  puoselėja šeimos vertybes, augina  globojamus (rūpinamus) vaiku
Ramutei ir Stasiui Šilkūnams už šeimos stiprinimą įteiktas krištolinis Gyvybės lašas
Ramutė ir Stasys Šilkūnai gal Aukščiausiojo valia apdovanoti išskirtiniu gebėjimu aukotis dėl kitų. Jie visada norėjo turėti gausią šeimą, tačiau likimas patvarkė taip, kad jie užaugino tik vieną dukrą.

„Nežinau, ar tai buvo sapnas, ar vizija, – pasakoja Ramutė. – Prieš daug metų mačiau ilgą stalą, užtiestą linine staltiese, o prie jo sėdime visa šeima – mes ir daug vaikiukų...“ Atėjo laikas ir vizija išsipildė.
R. ir S. Šilkūnai laikinai ir nuolat globojo (rūpinosi) dešimčia tėvų globos netekusių vaikų iš keturių šeimų. Ėmėsi globoti juos visokio amžiaus – du vaikučius paėmė globoti, kai jiems buvo vos vieneri, kitiems – dveji, treji, ketveri metai... Jų namuose šilumą ir supratimą patyrė ir vyresni vaikai, buvo ir jau suaugusių našlaičių, kurie neturėdavo, kur eiti, turėjo įvairių problemų.
***
Viskas prasidėjo dar 1999-aisiais metais, kai iš vaikų globos namų per šv. Kalėdas Šilkūnai parsivežė pasisvečiuoti brolį ir sesę. Šventės praėjo, o vaikai pasiliko. Ramutė ir Stasys tapo jų globėjais.

Po dvejų metų Šilkūnai pasiėmė dar du šių vaikų broliukus ir  du kitos  šeimos vaikus. Vėliau jų šeimoje atsirado dar keturi dviejų šeimų vaikai. Vieni užaugdavo, išeidavo
iš namų, sukurdavo  savo gyvenimus, o į šeimą ateidavo kiti, tėvų ir likimo nuskriausti vaikai.

* * *
Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Irena Kiselienė sako, kad, susidarius tam tikrai situacijai, kai vaikai dėl vienų ar kitų aplinkybių būdavo paimami iš tėvų, ir jų nebūdavo kur dėti, juos visuomet priglausdavo Šilkūnai.
Jaukioje ir gražioje Šilkūnų sodyboje žydi gėlės
Nors  vaikais rūpinasi ir nepaprastai myli abu R. ir S. Šilkūnai, tačiau oficialiai globa priskirta Ramutei. Stasys atstoja jiems tėvą, o Ramutė yra puiki, juos mylinti mama. Ji pasakoja, kad kai vaikai augo, buvę visokių išbandymų. Reikėjo suprasti vaikus, jausti juos ir mylėti.

„Kai kurie vaikai nežinojo, ką reiškia apsikabinti, ką reiškia atsiprašyti, ką reiškia būti pamylėtam. Reikėjo juos pratinti prie paprasčiausių kasdieninių dalykų“,– sako ji.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė I. Kiselienė pasakoja, kad beveik visi Ramutės ir Stasio pasiimti globoti vaikai turėjo daug sveikatos problemų, elgesio ir emocijų sutrikimų, nenorėjo lankyti mokyklos, buvo patyrę patyčių ir pažeminimų.  Reikėjo didelės kantrybės ir meilės. Ramutė ir Stasys nuolat vežiojo vaikus pas gydytojus, psichologus, o kad vaikai nepatirtų patyčių, nebūtų įskaudinti dėl to, kad yra globojami, leido juos į ugdymo įstaigas Kaune, nors artimiausia gimnazija buvo vos už 2 – 3 kilometrų. Stasys kasdien veždavo vaikus į mokyklą ir po pamokų parsiveždavo namo. Taip daro ir dabar, nors  namuose yra likęs  tik dešimtokas Karolis, iš Kauno, kur mokosi kirpėjos amato, kasdien parvažiuoja gražutė ir miela aštuoniolikametė Evelina.
R. ir S. Šilkūnai visaip lavino savais tapusius vaikus: šie lankė įvairius būrelius, globojamiems vaikams tėvai aprodė  Lietuvos gražiausias ir įsimintiniausias vietas. Šilkūnai su vaikais pabuvojo ir keliose užsienio šalyse...
Kai vaikai dar buvo maži ar paaugliukai, Ramutė ir Stasys Kruonio seniūnijoje nusipirko žemės, pastatė namelį, iškasė tvenkinį – kad vaikai turėtų kur leisti vasaras. „Labai mėgo maudytis, o pas mus sąlygų tam nėra“, – sako Ramutė Šilkūnienė, dairydamasi po jaukią, gražiai sutvarkytą ir gėlėmis pražydusią sodybą Grabučiškėse.
Alpinariumuose stovi berniukų išskaptuotos medžio skulptūros – juos to išmokė  tėtis Stasys. Jis savo sūnus išmokė visokių vyriškų, savarankiškame gyvenime reikalingų darbų. Mama Ramutė buvo pavyzdys mergaitėms. Tačiau vieninga ir vienas kitą mylinti šeima viską daro bendrai, vienas kitam padėdami, pavaduodami.
Kai lankėmės Šilkūnų sodyboje, tėtis Stasys su sūnumi Karoliu  grįžo iš sodybos Kruonio seniūnijoje.
„Stasys – pagrindinis šeimos ramstis, be galo mylintis vaikus, nuoširdžiai jais besirūpinantis“, – tai Irenos Kiselienės žodžiai. Šilkūnai labai vertina Irenos patarimus, ja pasitiki, o ji pasitiki jais, gražiai atsiliepia apie šią išskirtinę šeimą. „Prireikus gali Irenai Kiselienei skambinti kad ir vidurnaktį“,– tvirtina Ramutė Šilkūnienė.
* * *
Mylintis tėtis Stasys su dešimtoku Karoliu
Ji pasakoja: vaikai, jei susirgdavo, tai visi. Namai tapdavo „lazaretu“. Kai pakildavo temperatūra, ji pasiimdavo ligoniuką, suvyniodavo į storą antklodę ir sūpuodavo ant rankų, glausdama prie krūtinės. Jos įsitikinimu, motinos širdis padeda nugalėti ligą. Taip įsitikinę ir jos vaikai. „Dabar jau dideli, nebepakeliu,– šypsosi,– tačiau vis viena vynioju į antklodę ir sūpuoju. Prigulu šalia,”– sako Ramutė. 

Motiniška ramybė ir šiluma ramina. Gal todėl ir aštuoniolikametė Evelina, švelniai vadinanti Ramutę „mamuku“, oi, kaip dar nori pagulėti šalia mamos prisiglaudusi.
Mažiems vaikams reikėjo Ramutės ir Stasio širdingos šilumos, reikia jos ir dabar. Vaikai vadina Stasį tėčiu, Ramutę – mamyte. Ir myli kaip savo tėvus. Anot jų, „mama pagimdė, mamytė užaugino“. Jie nelabai nori bendrauti su biologiniais savo tėvais. Jų tėvai – Ramutė ir Stasys.
Dabar vaikai suaugę. Vyriausioji globotinė jau sukūrusi šeimą, gyvena Vilniuje. Edukologijos universitete šį pavasarį  apsigynė magistro diplomą. Plnuoja tęsti mokslus – studijuoti doktorantūroje. Du vaikai, kaip ir daugelio kitų Lietuvos šeimų  vaikų, gyvena ir dirba užsienyje. Kiti vaikai mokosi profesinio rengimo mokyklose. Vienas baigė taikomosios dailės mokyklą. Švenčių metų ar savaitgaliais gausi Šilkūnų šeima, kiti jau ir su „antromis pusėmis“, suvažiuoja namo. Susiveža ir anūkų. Visi sunkiai telpa prie didžiulio stalo. Tačiau  juos visus vienija meilė ir laimė būti kartu su mama ir tėčiu Šilkūnais.
* * *
Dabar Ramutė turi daugiau laiko sau. Užsiima menais – apsigynė tautodailininkės vardą. Pina sodus, velia vilną, dalyvauja įvairiose mugėse, parodose. Jos darbai gerai vertinami. Iš vilnos yra nuvėlusi skraisčių ir Japonijos ambasadoriaus žmonai. Lankėsi ir pačioje Japonijos ambasadoje, Vilniuje. Sako, maloniai pabendravusi su iškiliais žmonėmis.
Globotinius Ramutė Šilkūnienė augino dešimtį metų – vieni paaugdavo, ateidavo kiti. Juk du vaikus pasiėmė  vos metukų. Tokiems labiausiai reikia motinos. Aukojosi. Paskui, kai vaikai paaugo, dirbo Kruonio kultūros centre, tačiau pensijos taip ir neužsidirbo. Neužteko stažo. Gauna dalinę pensiją, todėl vertimasis amatais jai ne tik malonumas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Dar reikia paremti vaikus.
Tokia pati meniškos sielos jos dukra Inga, kuri užsiima metalo kalyba – dirba pagal verslo liudijimą, dabar ji baigia juvelyrikos studijas.
Šis gražus menas jai patinka be galo, be krašto. Turi lakią fantaziją ir jautrias rankas.
* * *
Ramutė Šilkūnienė, buvusi Jasilionytė, jaunystėje  planavo tapti žurnaliste, studijavo lietuvių kalbą, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Ir ji nesigaili. Džiaugiasi suteikusi antrą šansą likimo nuskriaustiems vaikams. Ji ir jos Stasys suteikė globojamiems (rūpinamiems) vaikams naują gyvenimą, kitokią jo kokybę.
„Nereikia svarstyti – sunku, pajėgsi ar ne užauginti svetimą vaiką. Jei myli, imi. O tada gali ir  pajėgi. Žmogaus širdis gali viską“,– sako  Ramutė Šilkūnienė.

Ramutės Šimelienės nuotr.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 1439

Komentarai (3)
2017-06-08 08:10
Puikus rašinys apie puikią šeimą
silva
2017-06-08 08:09
Čia ir giminės traukos centras;)
Rolandas
2017-06-07 15:29
Puiki šeima. Lenkiu galvą
Akvilė
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 liepos 05, trečiadienis )