Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 gegužės 13, pirmadienis
Įsimylėjęs savo profesiją Spausdinti
2017 gegužės 15, pirmadienis

Žurnalistų namuose Jonas Laurinavičius pristatė  knygą  „Žurnalistai“.
Pateikiame žurnalisto Vytauto ŽEIMANTO pasakojimą apie knygos autorių Joną Laurinavičių bei į gyvenimą išleidžiamą naują jo knygą.
* * *
Jonas Laurinavičius
Laimingas tas žmogus, kuris įgyvendina savo svajonę. Manau, ir kolega Jonas Laurinavičius yra laimingas. Gimęs ir augęs jaukiame dzūkiškame Pajautų kaime, jis nuo vaikystės pajuto savo gimtinės grožį. Archajiška aplinka ne tik ugdė meilę tėviškei, viskam, kas lietuviška, bet ir skiepijo norą dalytis jį užplūdusiais jausmais, pastebėjimais. Jau besimokydamas Pasamovio kaimiškoje pradinėje mokykloje, be jokio profesinio orientavimo, be jokių mokytojų paskatinimų jis jau brandino vienintelę svajonę „rašyti į laikraščius“. Ši svajonė išsipildė su kaupu.
Šiandien apie žurnalistus, žurnalistiką šnekama daug. Vieni giria, kiti peikia, piktinasi, treti – moko, nors patys apie žurnalistiką nieko nenutuokia. Taigi abejingų žurnalisto darbui iš esmės nėra. Todėl ir knygą su tokiu pavadinimu norisi paimti į rankas. Šiuo atveju mane dar intriguoja faktas, kad knygos autorius pernai rudenį prasmingai paminėjo dvi sukaktis: sukako 55 metai, kai jis dirba žurnalistu, ir 25-eri metai – „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktoriumi. Vadinasi, ilgai krimto žurnalisto duoną, redakcijos darbo specifiką pažįsta iš pašaknų, tad rašo ne iš nuogirdų, pramanų, o skatinamas vidinio profesionalaus poreikio.
Kolega Jonas knygos pradžioje teigia, kad ją skiria žurnalistams, su kuriais dirbo arba artimai bendravo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad autorius pasirinko gana siaurą apžvalgos ratą – rašyti tik apie tuos, su kuriais tiesiogiai dirbta. Bet taip nėra, 64 bendradarbiavimo su spauda metai leidžia autoriui gerokai praplėsti knygos kontūrus. Pirmąją žinutę, būdamas Onuškio vidurinės mokyklos šeštokas, paskelbęs Daugų rajono laikraštyje dar 1953 m., vėliau žurnalistinio mąstymo daigus brandinęs Varėnos laikraštyje, realiai dirbęs Šalčininkų, Mažeikių ir Kaišiadorių laikraščiuose, Vievio ir Kaišiadorių rajonų radijo redakcijose, kolega Jonas išėjo didelę gyvenimo mokyklą, sutiko daug žurnalistų, kurie ir tapo šios knygos herojais. Tai Daugų rajono laikraščio redaktorius Visvaldas Brigitas Miklaševičius, varėniškiai Stasys Čižas ir Aloyzas Tendzegolskis, šalčininkiečiai Juozas Girdzijauskas ir Michailas Volosevičius, mažeikiečiai Antanas Barauskas, Jonas Stankus, Jonas Strazdauskas, Sigitas Skabeikis ir visa plejada  kaišiadoriškių: Zenonas Lapinskas, Nijolė  Blaževičiūtė, Jonas Raudeliūnas, Vacys Bukauskas, Pranas Grabijolas, kiti – visų  neišvardysi.
Įdomu tai, kad autorius neapsiriboja vien tik bendravimo aprašymu. Jis įdėmia akimi lydi savo knygos herojus, kurie, kaip ir įprasta žurnalistams, dažniausiai eina gana vingiuotais keliais, vedančiais juos, ir kartu knygos autorių, į Kauną, Vilnių, į respublikinių laikraščių ir žurnalų redakcijas, į televiziją, radiją, kitur.
Žurnalistai tampa redaktoriais, poetais, rašytojais, profesoriais, politikais. Taip knygos turinys organiškai išsiveržia iš regioninių rėmų, tampa visos šalies žurnalistikos savastimi.
Akivaizdu, kad knygos autorius įsimylėjęs savo profesiją, nes knygoje teigia: „Žurnalistika – tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesni horizontai, vis toliau matyti. O tai gražu, kilnu, prasminga. Tai sudaro būties esmę.“
1972 m. kolega Jonas įstoja į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Rekomendacijas jam parašė Romualdas Ozolas, Zenonas Lapinskas ir Stasys Čižas. Profesinėje sąjungoje jis reiškėsi aktyviai, 2009 m. buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. Kūrybą skelbia LŽS internetiniame laikraštyje www.lzs.lt, 2014 m. išleistoje žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule“. Domėjosi žurnalistikos istorija. 2008–2014 m. išleidžia net septynias knygas „Iš žurnalisto archyvo“.
Beje, pradėjęs nuo žinučių, straipsnių, interviu, kolega Jonas greitai pajunta, kad netelpa tradicinių žurnalistikos žanrų rėmuose. Jis sėkmingai pereina į grožinės literatūros lankas, pradeda kurti esė, eilėraščius, noveles, padavimus, legendas, aforizmus, sentencijas. Jo ranka profesionalėja, rašymo stilius tobulėja, kalba grynėja ir sudėtingi tekstai pasidaro lengvai skaitomi. Tai netrunki pajusti ir skaitydamas šią knygą.
Kolega Jonas didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdamas Kaišiadoryse. Šį kraštą, jo garsius žmones jis aprašė plačiai, su meile ir gabaus kraštotyrininko  profesionalumu. Apie jį rašė savo laikraštyje, respublikinėje spaudoje. Parašė kraštotyros knygas „Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams“ (1991),
„Kaišiadorių miesto kronika” (2006, 2011), „Knygnešių dalia“ (2014), „Tremtiniai“ (2014). Jo plunksnai priklauso ir knygos: „Jonas Aistis ir Rumšiškės“ (1992, 2009), „Stasys Tijūnaitis“ (1995), „Ramūnas Šiškauskas. XXVII olimpinių žaidynių prizininkas“ (2000), „Kaišiadorių krašto žmonės. 100
Biografijų“ (2002),  „Kazimieras Brazauskas“ (su G. Ilgūnu, apie  A. M. Brazausko tėvą, 2006), „Atvira širdimi“ (apie Kaišiadorių vyskupijos hierarchus, 2011), „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys“ (2014). 1987 m. jis tikrai pelnytai buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“, o 2013 m. tapo Kaišiadorių rajono garbės piliečiu. Ši knyga – dar vienas rašytinis paminklas kaišiadoriškiams.
Daug eilučių kolega Jonas yra paskyręs ir savo gimtajam Pajautų kaimui. „Mano tėvų sodybos seniausiai nebėra, nebėra ir kaimynų, o jei yra – tai tuščios trobos, vien šabakštynai. Glaudžiuos prie medžių, kurie irgi tiek pat paseno, kiek ir aš, rankas suvilgau kūdroje, kuri jau baigia užželti, bandau prasibrauti pro krūmus, kuriais užaugo mano takai, vedę į pradinę mokyklą, stengiuos prisiminti žmones, kurie čia vargo, bet niekuo per daug nesiskundė, girdi, tokia Dievo valia. Taip greit prabėgo metai, dešimtmečiai...“ Autorius jautriai ieško sąsajų su gimtine, bando surišti laiko ir žmonių sutraukytus saitus. O vėliau atsiras ir tokios eilutės:

O tėviške!
Tu toks tylus atodūsis
Ir ašara, nuo skruosto
Tyliai nubraukta...

Kolega Jonas laikraščio redaktoriumi tapo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Daug metų jam teko redakcijose dirbti sovietmečiu, kurį pavadinčiau kreivų veidrodžių laikotarpiu. Valdžia iš tribūnų kalbėjo viena, darė kita, o žmonės kartojo iš tribūnos išgirstus žodžius, bet jais netikėjo. Žurnalistui tokioje situacijoje išlikti garbingam buvo labai nelengva. Galima tik pasidžiaugti, kad kolega Jonas šį laiką aprašo be jokių padailinimų, piešia tikrovišką žurnalistų darbo atmosferą ir kartu suteikia galimybę jaunesniems skaitytojams geriau suprasti, kaip tuo metu dirbo plunksnos broliai.
Knygos istorinę, pažintinę, kraštotyrinę vertę didina ir pluoštas niekur neskelbtų nuotraukų, kuriose ir žurnalistų šiokiadieniai, šventės, ir jau į Anapilį išėjusių kolegų paveikslai, ir buvusių redakcijų, spaustuvių pastatų vaizdai.
Žinomas žurnalistas, rašytojas, redaktorius ir leidėjas Jonas Laurinavičius išleido naują, įdomią ir reikalingą knygą. Manau, ji bus naudinga istorikams, literatūrologams, žurnalistams, literatūros darbuotojams. Širdingai sveikinu  kolegą Joną ir linkiu jam neblėstančios kūrybinės ugnies.

Nuotr. iš redakcijos fotoarchyvo.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 liepos 05, trečiadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024