Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Prajuokinti sunkiau negu pravirkdyti... Spausdinti
Kalbėjosi Aušra Kavaliauskaitė   
2017 balandžio 11, antradienis
Scena iš Kruonio kultūros centro suaugusiųjų dramos kolektyvo „Brasta“ spektaklio
Kruonio kultūros centro suaugusiųjų dramos kolektyvas „Brasta“ Kaišiadorių kultūros centre suvaidino spektaklį „Gyvanašlės“ pagal Jono Katkevičiaus pjesę „Provincijos aistros“.
Apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, kaip gimė sumanymas parašyti pjesę, kalbamės su šios pjesės autoriumi Jonu KATKEVIČIMI.

– Mintis tapti dramaturgu manęs niekada nepersekiojo. Daugiausia, apie ką aš svajojau, tai, kad mano humoreskos būtų vaidinamos, rodomos arba įgarsinamos kaip estradinės miniatiūros, humoristiniai monologai, pagaliau – tiesiog perskaitomos žmonių, kurie tai sugeba padaryti išraiškingai. Kažkada aš  gana aktyviai bendradarbiavau su Žiežmarių kultūros centro direktore Irena  Taukinaitienė, kuri yra didelė poezijos mylėtoja. Kartu  su literatų klubu „Gija“ tuomet pravedėme kelis pavykusius poezijos renginius. Tuomet direktorė Irena ir pasiūlė man parašyti pjesę mažam mėgėjų dramos būreliui. Pageidauta, kad moterų galėtų būti net aštuonios, o vyrų galėtų  ir neatsirasti. Kadangi be pastarųjų neįmanoma apsieiti – tai tegul bus vienas – visų geidžiamas. 2005 metais aš tą pjesę ir parašiau. Pasakyčiau, parašiau nerūpestingai greitai, taip, kaip įsivaizdavau, nes, suprantama,  jokios teorijos, ar praktikos bei supratimo apie režisūrą aš neturėjau.
 
– Jeigu pjesė buvo parašyta prieš dvyliką metų, tai kodėl žiūrovai ją pamatė tik dabar?

– Parašęs šią pjesę, aš ją atidaviau perskaityti Žiežmarių kultūros centro direktorei Irenai Taukinaitienei ir Kaišiadorių kultūros centre
Nuotaikinga spektaklio akimirka
dirbusiai režisierei Irenai Kazakevičienei. Abi, kaip parodė gyvenimas,  į mano kūrinį neatkreipė dėmesio. Gal tikėjosi subtilesnio, intelektualesnio humoro, rinktiniams, ypatingą supratimą turintiems žmonėms? Turiu galvoje Žiežmarių kultūros centrą, kur ir šiandien randa užuovėją pats intelektualiausias menas. Buvusios Kaišiadorių kultūros centro režisierės, nors mano pjesė atitiko jos stilių ir bendraliaudinius standartus, taipogi kažkodėl ne-sužavėjo. Tiesa, kai kurie gabaliukai iš tos pjesės ir mano humoreskų  buvo naudojami estrados teatro „Vilties žibintai“ repertuare, neminint autoriaus pavardės.

– Jūs norite pasakyti, kad tik šiais metais po daugybės  laiko, kai pjesė buvo parašyta, įvyko jos premjera?

–  Taip. Kelis metus aktyviai dalyvavau internetinės svetainės „Rašyk“ veikloje. Susiformavo draugiški ryšiai, kurie ir dabar dar nėra
Pjesės autorius Jonas Katkevičius po spektaklio su Kruonio kultūros centro suaugusiųjų dramos kolektyvo „Brasta” (vad. J. Bernotienė) aktoriais
nutrūkę. Paskelbiau aš tą savo pjesę scenarijų skyriuje. Kai kas susidomėjo. Šiuo metu  šį kūrinį internete yra perskaitę apie 4 tūkstančiai žmonių. Pasirodo, tą tinklapį peržiūri ir mūsų tautiečiai už Atlanto. Šis kūrinys buvo suvaidintas būtent ten. Mėgėjų dramos būrelis „Provincija“ iš Floridos valstijos ją pirmą kartą suvaidino 2008 metais. Tais pačiais metais ši pjesė buvo rodama Čikagoje vykusiame mėgėjų teatro festivalyje.  Tą informaciją aš netyčia radau internete. Paieškojęs nuosekliau, radau, kad pagal mano pjesę buvo rodomi spektakliai Kretingos, Jurbarko, Skaudvilės ir Vilkaviškio rajonuose, klojimo teatrų festivalyje. Nė karto niekur nebuvau pakviestas. Ko gero, tokių atvejų buvo ir daugiau.

– Kaip sekėsi kurti savo personažus, ar jie turi prototipų realiame gyvenime?

–  Gal ir sunkoka bus patikėti, bet visi personažai tikrai vaikšto po Kaišiadoris ir rajoną. Su kai kuriais esu pažįstamas tik iš pasakojimų. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas nebūtinai turi būti vokietis.  Gal dabar šiek tiek pasikeitė ir mūsų gyvenimo realijos, sumažėjo socialinių problemų, pats jau senokai esu pensininkas, tačiau netgi tas personažas, kurį papildomai įvedė į pjesę režisierė Janina Bernotienė, sako gyvenąs Kaišiadoryse... Pasakojama, kad gyveno du vyrai, iš kurių vienas rengėsi kaip moteris. 

– Kaip manote, ar ši jūsų pjesė atitinka intelektualaus kūrinio standartus?

– Sunkus klausimas. Tai geriausiai įrodo laikas. Gal kam ir kyla noras sumenkinti, pavyzdžiui, knygą  „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, pavadinus šią knygą lėkšta, netgi – nepadoria. Ji išlaikė laiko išbandymus. Praėjo šimtmetis, o mes ją skaitome ir juokiamės. Aš už intelektualų humorą, bet jeigu jis nejuokingas – tai koks čia humoras. Parašyti humoristinį kūrinį nėra lengva.  Prajuokinti sunkiau negu pravirkdyti.
Tiesą sakant, nesu patenkintas viskuo, ką esu parašęs. Manau, kad ruošiant spektaklį, režisierius su scenaristu turėtų glaudžiau bendradarbiauti ir jeigu iš pradinio varianto nieko neliks, daug kas bus perdaryta,  tai gal ir nėra taip blogai. Juk svarbu abipusis supratimas, pagarba vienas kitam. Šiais laikais, atrodo, daug kas nori viską daryti vieni, ne-nori dalintis pripažinimu, gal dėl tos priežasties  niekas ir nenorėjo su manimi gaišti laiko.

– Kaip čia išėjo, kad jūsų kūrinį realizavo būtent Kruonio kultūros ir meno centras?

– Man džiugu, kad Kruonio kultūros ir meno centras nutarė suruošti mano kūrybos vakarą. Buvo nugabenti mano tapyti paveikslai, beliko tik nuvažiuoti ir pasirodyti. Visi žino, jog tarp autorių nedaug gerų skaitovų, todėl aš pasiūliau savo pjesę režisierei J. Bernotienei, kad kokį nors pjesės fragmentą suvaidintų.
Buvo nemažas siurprizas, kai kūrybos vakaro metu buvo suvaidintas spektaklis pagal mano pjesę. Labai džiaugiuosi, kad susipažinau su šiais žmonėmis. Atrodo, visą gyvenimą buvome pažįstami. Labai šilti ir geri žmonės, visada malonu su jais bendrauti, atrodo, kad iš vieno kaimo esame, kartu vaikystę praleidę. Keista, nes mano gimtinė yra visai kitoje rajono pusėje.
Aš džiaugiuosi kiekvienu susitikimu su šiais žmonėmis, noriu visiems padėkoti. Pirmiausia režisierei Janinai Bernotienei, jos artistėms ir artistams: Danguolei Lagūnavičienei, Jurgitai Kaluževičienei, Irutei Maciulevičienei, Indrei Radvilaitei, Aušrai Černiauskienei, Lilijai Naginevičienei, vyrams, kurių atsirado net cieli du, tai – profesionalusis komikas Vidimantas  Šmulkštys ir Augis Kochanskas. Negalima nepaminėti ir Živilės Grigonytės, visur nuoširdžiai padėjusios.  Esu dėkingas  žiūrovams, savo seniems ir naujiems draugams, kurie pagerbė savo atsilankymu į šį renginį,  pasveikino režisierę, artistus ir mane.

– Dėkojame už pokalbį.

Nikolajaus Surinino nuotr.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 5548

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 gegužės 05, penktadienis )