Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 rugsėjo 21, Šeštadienis
Neringa, kuri moka prisišaukti svajonių lietų Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2017 kovo 16, ketvirtadienis
Paskutinė, kaip gimnazistės, kalba per išleistuves praėjusių metų liepą. Neringai Ašmenaitei Žiežmarių gimnazijoje teko sakyti daug kalbų. Teko išbandyti save ir skaitovės vaidmenyje. ,,Ir, sakyčiau, labai sėkmingai... Pasiilgstu to“, – prisipažįsta mergina. Mergina yra pelniusi ir ,,Šauniausio gimnazisto“ titulą – šis konkursas buvo paskelbtas mokyklos 95-ečio proga
Veikli, kūrybinga, palikusi ryškų pėdsaką Žiežmarių gimnazijoje. Tai – Neringa AŠMENAITĖ, praėjusiais metais baigusi šią mokyklą. Dvidešimtmetė mergina, kuriai, anot jos, priimtiniau  kalbėti ne apie save, o savo kūryboje paliesti temas, suprastas einant per gyvenimą... „Tas mintis galbūt sudėsiu į knygą, kurią svajoju parašyti, kai užaugsiu kaip žmogus...“ – sako Neringa.


– O kaip plačiau prisistatytum pati?

– Nemėgstu girtis ir pasakoti apie save, nes, mano manymu, nesu dar nusipelniusi to daryti. Man labiau patinka motyvuoti, įkvėpti, patarti savo sakomais žodžiais. Tačiau kartais yra akimirkų, kai reikia save pristatyti. Esu tiesiog Neringa. Šiuo metu studijuoju lietuvių filologiją ir reklamą Vilniaus universiteto Kauno fakultete, esu pirmo kurso studentė. Išties labai keista kone kasdien lankytis Kaune, sugrįžti į gimtą miestą, matyti tą pačią Laisvės alėją, tik jau beveik suaugusio žmogaus akimis, ne tos mergaitės, kuria buvau tą dešimtmetį, kai gyvenome Kaune. Buvo be galo keista vėl pažinti Kauną ir jo šurmulį. Greit sukaks dešimt metų, kai esu čia, Žoštautų kaimelyje. Gyvenu su mama, kuri pati gali ir namą pastatyti, ir medį pasodinti, ir vaikus – mane ir du brolius – užauginti. Iš vaikų esu vyriausia. Mažasis broliukas Deividas eina į pirmą klasę, vidurinysis Ovidijus mokosi Kaišiadorių technologijų ir verslo mokykloje. Mažasis yra mano geriausias draugas, mano didvyris, džiaugsmas, įkvėpimas ir... tarsi sūnus. Dėl to labai sunku suvokti, kad jis taip greitai auga. Rodos, dar tik pirmą kartą drebančiomis rankomis priglaudžiau prie savęs, o čia jis jau pirmokas, ir kalba protingai, ir viską kuo puikiausiai supranta, ir mane pamoko, kaip reikia gyventi…
Kai persikėlėme iš Kauno, pradėjau lankyti mokyklą Kalviuose bei Kaišiadorių meno mokyklą. Nuo devintos klasės mokiausi Žiežmarių gimnazijoje. Ją ir baigiau. Dvi mokyklos keitimo patirtys yra visai skirtingos. Atėjusi į Kalvių mokyklą, aš buvau „miesto mergaitė“, o į Žiežmarius atėjau iš kaimo. Žinojau, kad galiu tikėtis visko, tad nenustebau, kad pradžia nebuvo lengva. Juk visi žino, kad mokykloje, dar nespėjus apšilti, jau gali ir nudegti. Tačiau vėliau užsigrūdini.

–  Vienas, baigęs bendrojo lavinimo mokyklą, ją prisimena su nostalgija, kitas – nenori į ją nė žvilgtelėti. Ką davė tau Žiežmarių gimnazija?

–  Aš iš tų, kuri prisimena mokyklą su nostalgija. Žiežmarių gimnaziją laikau atradimų vieta. Ten aš atradau meilę lietuvių kalbai, meilę sau ir žmogui. Teko išbandyti save ir mokinių prezidentės vaidmenyje. Vis dar pamenu tas akimirkas. Aš ėjau į „rinkimus“ nieko nesitikėdama, labiau iš pagarbos skatinusiems mokytojams ir direktoriaus pavaduotojai. Tačiau nutiko kaip nutiko, ir ta patirtis man davė labai daug supratimo apie gyvenimą ir žmones jame. Vis juokais sakau, kad gal per savo „prezidentavimo” laiką ir  nepastačiau mokyklos iš naujo, tačiau jos ir nenugrioviau.
 
Su aktoriumi ir bardu Gediminu Storpirščiu. ,,Esu dainuojamosios poezijos gerbėja... Buvo nepakartojama stovėti šalia tokio žmogaus... “, – sako Neringa
Juk niekuomet ir nenorėjau nugriauti, nes mokykloje jaučiausi gerai.  Nuo pradinių klasių buvau mokslo vaikas, tad tokia išlikau ir iki mokyklos baigimo. Nors dažniausiai buvau tarp geriausių, sukaupiau visokių pažymių. Prisimenu, kai gavau pirmąjį 5-etą iš lietuvių kalbos. Mhm, labai daug juokiausi. Tuomet dar lankiau Kalvių mokyklą. Paradoksalu, bet joje aš buvau grynakraujė matematikė, rašinius nurašinėjanti iš interneto ir daranti aibes klaidų diktantuose ir visur kitur... Nepamirštu ir 3-eto iš kūno kultūros. Na, nebuvau gabi sporte, tikrai nebuvau. Nebuvau ir ta, kuri panikuoja dėl pažymio. Tai tik skaičius. O nuo kada skaičius atspindi tai, ką turi galvoje? Kiti baiminasi dėl pažymių, nes bijo tėvų kritikos. Mano mama žinojo, kad aš suprantu, jog mokausi sau ir dėl savęs, dėl to, kad galėčiau ateityje nevaržomai mokytis valstybės finansuojamoje vietoje. Ir šiaip... kai matydavau, kad galiu pakeisti pažymį, keisdavau jį tik dėl grožio. Trumpai tariant, Žiežmarių gimnazijoje aš užaugau, pamečiau rožinius akinius, iškeičiau meilę matematikai į jausmus lietuvių kalbai, atradau save skaitovės, renginių vedėjos bei dar aibėje vaidmenų. Ten aš buvau be galo laiminga.

– Kokius pasirinkai laikyti brandos egzaminus? Ar jie – didelis stresas jaunam žmogui? Ko palinkėtum šiandieniniams abiturientams, kuriems netrukus prasidės egzaminų maratonas?

– Dvyliktoje klasėje laikiau 5 brandos egzaminus: informatiką, lietuvių kalbą, matematiką, anglų kalbą ir istoriją, kurią be galo mėgstu.
Akimirka sustabdyta vedant Rugsėjo 1-osios šventę Žiežmarių gimnazijoje
Egzaminai negąsdino, nepanikavau. Juk tai tik išbandymas, kuris praeina. O ir praeina labai greitai! Žinoma, ruoštis reikia, tačiau negalima persistengti ir siekti mokėti visko. Ar tai realu? Neturėjau auksinių pažymių ir egzaminų rezultatai neblizgėjo, bet ir nesistengiau apsiriboti vien mokslais. Aš jaučiuosi nepilnavertė, jei tik mokausi. Dėl to, šalia mokslo iš vadovėlių, mokiausi bei mokausi ir kaip žmogus. Aš visada mamai sakiau, kad nebūtina mokytis megzti, gaminti valgyti, siūti ir taip toliau, nes visa tai galėsiu nusipirkti, juk dėl to mokausi (pabrėždavau!). Tačiau, ko gero, suaugau. Išmokau megzti, panorau įsigyti siuvimo mašiną, pamėgau gaminti maistą… Ką tuo noriu pasakyti? Abituriente, brandos egzaminas tėra kalnelis, kurį turi peršokti, kad galėtum bėgti tolyn. Todėl labai svarbu, kad bėgdamas mokėtum daugiau nei radai vadovėliuose. Gyvenimas tau duos aibę galimybių, o ką pasiūlysi jam tu? Galvodamas apie egzaminus žinok, ko ten eini, ir pagal savo norus atitinkamai pasiruošk. Atmink, kad rezultatai nenulems skaičiaus vaikų, kuriuos turėsi, ar amžiaus, iki kurio gyvensi. Kviečiu žvelgti paprasčiau. Juk dvylika metų to laukei.

– Kodėl tu, dievindama istoriją, pasirinkai studijuoti ne ją?


– Taip, aš dievinu istoriją. Ypatingai mėgstu skaityti ir domėtis apie partizanus, naršyti jų dienoraščiuose, taip pat imponuoja tremtinių prisiminimai... Tai tie DIDELI žmonės, kurie mums vienaip ar kitaip dovanojo laisvę, priartino mus prie jos, ja tikėjo… Tačiau studijuoti istorijos net nekilo mintis. Lygiai taip pat kaip ir informatikos, nors ir ji savo laiku mane „vežė“. Atvirai pasakius, mintis, ką studijuoti, kilo netikėtai. Niekada nemaniau, kad būsiu filologe. Šį variantą pridėjau likus dviem savaitėms iki prašymų pildymo pabaigos ir džiaugiuosi, nes jaučiu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti. Taip, aš suvokiu realybę ir žinau, kad darbais humanitarams nelyja. Bet galbūt aš moku iškviesti tą lietų? Jau dabar šiek tiek užsidirbu rašydama tostus, sveikinimus ir kitus proginius tekstukus žmonėms, kuriems nesiseka žaisti žodžiais, redaguodama, taisydama bei rašydama įvairius rašto darbus. Suprasdama, kad manęs nelauks išskėstomis rankomis, taip bandau įgyti patirties. Rašau straipsnius į jaunimo informavimo puslapį zinauviska.lt bei seku kitus panašius pasiūlymus ir jais naudojuosi. Žinoma, daugiausiai savęs esu sudėjusi į savo internetinį dienoraštį. Vis dar stebiuosi, kad žmonės jį skaito, giria ir atranda kažką, kas jiems padeda džiaugtis gyvenimu.

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kur konkrečiai visa tai galima rasti, kad ir kitiems susidomėjusiems padėtum džiaugtis gyvenimu?

– Savo rašomas mintis laikyčiau savo vidinio pasaulio veidrodžiu. Dėl to jos įvairios, neapsiribojančios viena tema. Čia tai eilėraštis, čia tai nukrypimas į praeitį, čia jau kokios nors problemos sprendimo paieškos…
Pastaruoju metu savęs žodžiu neišreiškiu, tačiau senesnius įrašus galima surasti adresu linkejimai.blogspot.lt. Greitu metu turėtų pasirodyti ir kitas internetinis dienoraštis, kuriame kviesiu mintimis dalintis kitus žmones. Kokius? Lai tai dabar lieka paslaptimi.

– Taigi kūryba. Nemažai kūrybos, pasirašytos Ner. vardu.  Ar dar kažkam be jos lieka laisvalaikio valandėlių?

– Galiu prisipažinti, kad esu tinginė, todėl tarp mokymosi universitete ir ruošimosi paskaitoms laisvalaikio valandėlių ir net dienelių susikuriu užtektinai. Mėgstu fotografuoti gamtą, todėl dažnai pasileidžiu per laukus su fotoaparatu. Taip pat mano dėmesio laukia broliukas, vaikinas ir katinas, namai bei virtuvė. Dabar neretai į rankas paimu ir vąšelį, neriu žaisliukus.
Džiaugiuosi, kai surandu pusvalandį ir sportui. Tačiau tikrasis laisvas laikas ir yra toji kūryba. Tikriausias malonumas yra pagauti įkvėpimą ir sudėlioti žodžius į sakinius, kuriuose gali tilpti ir daug, ir mažai (keletą Neringos kūrinių pateikiame žemiau– redakcijos pastaba). Priklausomai nuo to, kas juos skaitys ir kiek norės surasti.

– Metai kiti ir baigsi studijas. Liksi Lietuvoje ar keliausi laimės ieškoti svetur? Apskritai ar tave, kaip jauną žmogų, tenkina gyvenimas šiandienos Lietuvoje?

– Per dvi dešimtis metų aš net sapnuose nesu pagalvojusi apie emigraciją. Kitiems čia blogai, o man –  gerai. Gali atrodyti, kad dabar, kai mane vis dar išlaiko mama, galiu lengvai taip kalbėti. Galbūt, tačiau, jei prabilčiau apie savo vertybes, šalia šeimos, kurią turiu, ir tos, kurią sukursiu, būtų Lietuva. Todėl su ja ir sieju savo laimę dabar ir ateityje. Juk laimės nereikia ieškoti. Laimę reikia kurti. Lietuvoje žmogus irgi galėtų būti laimingas, jei tik pats to norėtų. O aš noriu ir linkiu to norėti visiems.

Aš mokėjau skraidyti
 
ANTRADIENIS, kovo 22, 2016
 
Pakilau nuo lovos ir, rodos, po šimto metų, užvertusi knygas, pastūmusi popierius, po grindis išbarsčiusi žymeklius, išėjau ten, kur buvau surandama saulei tekant ir leidžiantis, – ant sūpynių. Rytais ten klausydavau paukščių, popietėmis dainavau b’Avarijos dainas, o vakarais... Saulei leidžiantis ant mūrinės sienos vakaras nupiešdavo mergaitės, sėdinčios sūpynėse, svyruojantį šešėlį. Jis buvo tamsus, tačiau toks nepriklausomas ir laisvas, kad kas vakarą juo žavėjausi vis labiau. Bandžiau būti panaši į jį. Basomis kojomis atsispirdavau į žolę, įsisupdavau kaip tik galėjau stipriau ir užsimerkdavau. Aš skraidžiau!..
 
Nuėjusi prie sūpynių, radau beskraidančią ją.  
– Maniau, niekada daugiau tavęs čia nepamatysiu, – netikėtai pasakė ji, net neatmerkusi akių.
Man akimirką pasidarė gėda. Tiesa, į vakaro dangų aš dabar tik pažvelgdavau pro langą, tačiau neleisdavau jam nupiešti mano šešėlio ir nebandžiau būti į jį panaši. Galbūt ne tik į jį, bet ir į save.
– Dideli žmonės visuomet neturi laiko tam, ką labiausiai mėgsta, – suburbėjo.
Norėjau prieštarauti, tačiau jos lūpomis kalbėjo tiesa, ir ji tai suprato.
– Cha! – nusijuokė vis dar užsimerkusi ir besisupdama. – Kada paskutinį kartą įlipai į balą? O kada išlipai iš jos šlapia, tačiau laiminga? Kada gaudei drugelį? Basa bėgai per rasotą žolę? Įlipai į medį? O kada žaidei tuku-tuku? Pritukinai už visus? O braškę žaliu šonu kada įsidėjai į burną, sakydama, jog ji pati raudoniausia? – žėrė kaip greitakalbę. – Matai. Dideli žmonės vis kartoja tą patį: reikia, būtina, nespėsiu, neturiu laiko, negaliu, bet pamiršta tai, ko nori.
– Lengva tau kalbėti.
– Cha! – vėl nusijuokė. – Nori pasakyti, kad man lengva, nes aš maža? Tada noriu būti maža visada.
Prisiminiau, kad norėjau ir aš. Tačiau vieną gimimo dieną man jau nebelinkėjo šilto vaikystės vėjo ir spalvingų drugelių. Sakė, kad turiu surasti savo žmogų, savo kelią. Kalbėjo apie sėkmę, tikrus draugus, gerus egzaminų rezultatus. O aš pūčiau žvakutes ir linkėjau sau to šilto vėjo ir drugelių. Bet jie negrįžo.
– Tu pasikeitei, – rimtai tarė, kojomis sustabdžiusi sūpynes. – Tapai tokia, kokia sakei niekuomet nebūsi.
– Neringa...
– Taip, aš Neringa, – atsakė, neleidusi man pabaigti. – Ir tu Neringa, tačiau tai užmiršai.
Jaučiau, ji žiūrėjo į manę savo rudomis akimis. Aš nedrįsau pakelti savųjų. Norėjau eiti, bet baiminausi, jog daugiau galiu nesugrįžti arba sugrįžti dar labiau nutolusi nuo savęs. O kuo tada būčiau?..
– Galbūt galime pasikeisti vietomis? – tariau.
Ji be žodžių pakilo nuo sūpynių.
Atsisėdau.
Užsimerkiau.
Pasirengiau skrydžiui.
 
Prabudau.
Ner.

Paskutinioji


TREČIADIENIS, rugsėjo 2, 2015
 
Tądien dėvėjau mėlyną palaidinę su drugeliais ir segėjau trumpą sijonuką, kurio juodumas išryškėjo baltų pėdkelnių fone. Šiandien perbraukiau ranka per sijonuko klostes ir atgijo prisiminimai. Kažkur pasislėpė prabėgę dvylika metų ir pasirodė, jog tai buvo dar vakar. Taip, tai buvo ir vakar. Tos pačios baltos pėdkelnės, juodi sijonukai, visa galva aukštesnės,  mažų delnų vos nulaikomos gėlės, pirmasis pėdsakas take link mokyklos... Tik jau ne man, o tiems būgštaujantiems pirmokams, kurių delnai buvo dvyliktokų rankose.
Tarsi didelis žmogus laikiau mergaitės ranką. Jos akyse šoko vaikystė, o manosiose – prabėgusių metų akimirkos. Jos kiekvienas žingsnis link mokyklos reiškė pradžią, o manieji – artėjančią pabaigą. Ir štai, kai jos pirmoji dar nežymi pėda įsispaudė ant grindinio priešais paradines mokyklos duris, kai mano dvylikos metų pamokos įsirėžė į plyteles, aš pakėliau akis ir pamačiau veidus, kuriuose radau tiek daug savęs. Tiek daug, kiek kada nors, pakėlę akis, ras kiekvienas.
Aš irgi mačiau, kai pirmokų delnus spaudė kitų dvyliktokų rankos, kai jie visi būriu vedė juos link mokyklos, kai jie žvelgdavo į visus susirinkusius tarytum kažko ieškodami. Gal savęs? Gal savęs tada, kai ir jie stovėjo ir stebėjo kitus, manydami, jog jiems atvesti kažką (tarytum vietoj savęs) reiks dar negreit?
Tiesa ta, kad metai bėga labai greit. Ir tai supranti tik tada, kai patiri jausmą, kurio lig šiol nesi patyręs. Abiturientišką jausmą, turbūt taip reiktų jį pavadinti.
 
Saugokit metus, saugokit rytus, kai sunku keltis, saugokit savaites, kai kasdien po atsiskaitymą, saugokit pamokas, iš kurių bėgat kolektyviai, visi kartu, saugokit pirmadienius, saugokit tvarkaraščius, saugokit valgyklos maistą, triukšmą pertraukų metu, skambutį į pamoką ir iš jos. Nes kada nors, net jei ir atrodo „dar negreit“, teks suprasti, kad atėjo paskutinioji. Paskutinė Rugsėjo 1-oji tarp sienų, su kuriomis užaugai. Ir tada beliks žiūrėti į pirmokus, kurie šventės metu įsidrąsina ir ima žaisti žaidimą „Mano mamos vardas...“ ir net spėja susiginčyti, kai vardai sutampa, ir nostalgiškai prisiminti, kai tai darei pats.
Ner.

Nuotr. iš asmeninio fotoarchyvo

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 3819

Komentarai (4)
2019-09-14 01:54
KAIP ATSINAUJINU MANO VYKDYTOJO ATGAL, ATSAKYDAMAS TIKRAI IR VEIKSMINGAM NUORODAI DR. Sunny Maniau, kad daugiau jo nematysiu, kol nesutikau ponios, vadinamos Maria, kuri papasakojo apie burtininką, vadinamą Dr.Sunny, ji man pateikė savo el. Pašto adresą ir mobiliojo telefono numerį. Aš susisiekiau su juo ir jis mane patikino, kad per 48 valandos mano vyras grįš pas mane. Per mažiau nei 48 valandas mano vyras grįžo prašydamas atleidimo sakydamas, kad tai velnių darbas, todėl iki šiol stebiuosi šiuo stebuklu, negalėjau įsivaizduoti, bet kai tik burtai buvo išduoti, aš pastojau ir pagimdžiau savo trečiąjį vaiką. Jei jums reikia pagalbos iš jo, galite susisiekti su juo el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą Arba „WhatsApp“ arba paskambinkite jam dabar: +2349030731985 

Dr.Sunny taip pat gydo: 
1. ŽIV / AIDS 
2. HERPES 1/2 
3. VĖŽYS 
4. ALS (Lou Gehrig liga) 
5. Hepatitas B? 
6.Jei norite pastoti
Lydia
2017-04-07 13:11
Su Velykomis visus draugus sveikinu
Karolina
2017-04-07 13:11
Su Velykomis visus draugus sveikinu
Karolina
2017-03-23 18:18
Šaunuolė Neringa!
Pažįstantis
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 balandžio 26, trečiadienis )