Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2020 sausio 27, pirmadienis
Atsiverskime ,,Senųjų Žiežmarių albumą“ su Olijardu Lukoševičiumi... Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2017 vasario 22, trečiadienis

Knygą ,,Senųjų Žiežmarių albumas” pristatė jos autorius Olijardas Lukoševičius
„Žiežmarių centrinė aikštė, Laisvės paminklas. Čia yra Žiežmarių pagrindinis taškas, iš kurio žvelgiant galima matyti miestelio praeitį ir dabartį. Laisvės paminklo statymo iniciatoriai 1928 metais tikėjo, kad paminklas sulenkėjusį miestelį pavers lietuvišku. „Lietuviško“ stiliaus buvo statoma ir naujoji mūrinė Žiežmarių bažnyčia, kurios bokštas iškilo 1928 metais ir tapo miestelio panoramos dominante, užfiksuota senosiose fotografijose ir atvirukuose“, – rašoma praėjusių metų pabaigoje išleistos knygos „Senųjų Žiežmarių albumas“ įžangoje.

Knygoje aprašoma Žiežmarių miestelio istorija iki 1940 metų, daugiausia vietos skiriant tarpukario laikotarpiui. Leidinyje panaudota Lietuvos valstybės istorijos archyve
Pirmiausia buvo parašytas projektas ,,Senųjų Žiežmarių albumas“. Projekto autorė – Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Taukinaitienė su knygos autoriumi Olijardu Lukoševičiumi
saugoma dokumentinė ir iliustracinė medžiaga, senosios periodinės spaudos publikacijos, Kaišiadorių muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, taip pat Giedriaus Naudžiūno kolekcijoje saugomos fotografijos.

„Senųjų Žiežmarių albumo“ autorius – istorikas Olijardas Lukoševičius, Kaišiadorių muziejaus direktorius. Leidinio redaktorė – Jūratė Lakštauskienė, maketuotojas – Saulius Jankauskas. Knyga išleista pagal Žiežmarių kultūros centro parengtą projektą „Senųjų Žiežmarių albumas“.
*   *   * 
Knygos redaktorė – Jūratė Lakštauskienė, Žaslių pagrindinės mokyklos mokytoja, pasidžiaugė, kad žiežmariečiai turi ilgą ir turtingą miestelio istoriją
Vasario 9 dieną Žiežmarių kultūros centre įvyko šios knygos pristatymas, kuriame dalyvavo projekto autorė Irena Taukinaitienė, minėto kultūros centro direktorė, leidinio autorius Olijardas Lukoševičius ir redaktorė Jūratė Lakštauskienė.

Kaip sakė I. Taukinaitienė, dar prieš keletą metų buvo šovusi ši idėja: „Ką norėčiau išsaugoti?“ Buvo lankomasi pas žiežmariečius, tikintis, kad „žmonės turės visko prisikaupę“ iš senesniųjų laikų. Deja, pasak Irenos, tas projektas nelabai pavyko. Pasirodo, kad senoliai prieš mirtį ar po žmogaus mirties artimieji tiesiog sudegino asmenines nuotraukas – taip sudegino ir miestelio istorijos akimirkas, užfiksuotas jose. Ir tik vienintelis Giedrius Naudžiūnas turėjo senų ikikarinių negatyvų – tokių stiklo plokštelių, iš kurių vėliau bendradarbiaujant su projekto partneriu – Kaišiadorių muziejumi – buvo padarytos nuotraukos, kurios ir sudėtos į knygą.
Kaip sakė O. Lukoševičius, pristatydamas „Senųjų Žiežmarių albumą“, tai galėtų būti įžanga į mūsų valstybės paminėjimo šimtmetį.
Knygos autoriaus autografas – žiežmarietei Reginai Pūrienei
Kas jau kas, tačiau Olijardas Lukoševičius moka klausytojui įteigti tai, ką pasakoja, parinkti itin įdomių faktų, kurie visiems įsimenami. Tad ir susirinkusiems žiežmariečiams buvo nenuobodu klausytis tarpukarinės Žiežmarių istorijos, iliustruotos senomis fotografijomis knygoje bei ant sienų – čia vėl buvo eksponuojama fotoparoda „Senųjų Žiežmarių albumas“ (pirmą kartą – 2015 metais).

Knygos redaktorė Jūratė Lakštauskienė pasidžiaugė, kad žiežmariečiai turi ilgą ir turtingą miestelio istoriją, kad susirinkusieji „taip gražiai papildė Olijardą“. Jūratė,
Į renginį susirinko tikri Žiežmarių patriotai. Visi buvo maloniai nustebinti dovanų gavę naująją Olijardo Lukoševičiaus knygą
redaguodama šį leidinį, susidarė nuomonę, kad „anuomet buvo daug stipresnis bendruomeniškumas“.

Beje, tą vakarą visi žiežmariečiai, atėję į knygos pristatymą, kiekvienas „Senųjų Žiežmarių albumą“ gavo dovanų. Leidinį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija.
Dar kartą atsiverskime naująją knygą, kuri – neįkainojama informacija ir ateities kartoms. Leidinyje pateikiama trumpa Žiežmarių istorija, plačiau prisistatant 1918–1940
Tokiuose renginiuose susitinka ne tik pažįstami, bet ir giminės. Kaišiadorietė Giedrė Streikauskaitė (antra iš kairės), Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė, knygos pristatyme susitiko savo žiežmariečius giminaičius – mamos pusseserę Janiną Lekavičienę ir jos sūnų Augį su žmona Daiva
metus, straipsniai spaudoje apie Žiežmarius, Žiežmarių miestelio vietovardžiai, o skyreliai „Centrinė aikštė“, „Vilniaus gatvė“, „Žaslių gatvė“, „Vytauto Didžiojo (Dvaro) gatvė“, „Kauno gatvė“ ir „Post Scriptum“  kalba vien fotografijomis. Miestelėnai dėkingi projekto sumanytojai Irenai Taukinaitienei ir kūrybingajai komandai, parengusiai vertingą leidinį apie senuosius Žiežmarius. Tai tokių šviesuolių dėka neleidžiame savo krašto istorijai, savo šaknims užpelkėti.

 
Iš „Senųjų Žiežmarių albumo“:

„1940-ųjų metų Žiežmariai sulaukė būdami valsčiaus centru su kas mėnesį posėdžiaujančia valsčiaus taryba, kurią sudarė atstovai nuo seniūnijų ir prie Strėvos upės įsikūrusia valsčiaus savivaldybės raštine su aukščiausia valsčiaus valdžia – viršaičiu. Žiežmariečiai į valsčiaus tarybą siuntė net du atstovus, nes miestelis buvo dalijamas į dvi seniūnijas.
Šalia valsčiaus savivaldybės kitoje gatvės pusėje – parapijos salė, klebonija, bažnyčia. Priešais bažnyčią esančioje aikštėje kiekvieną ketvirtadienį šimtai apylinkės ūkininkų suvažiuodavo su vežimais į turgų, norėdami ką nors parduoti arba pirkti, sutvarkyti reikalus valsčiaus raštinėje, pašte ar klebonijoje, apeiti parduotuves ar amatininkus, po to – arbatines, restoranus, užeigas... O prekymečių, atlaidų (ypač šv. Jokūbo dieną) ar valstybinių švenčių dienomis čia susirinkdavo tūkstančiai, nes visame valsčiuje gyveno daugiau nei 13 000 gyventojų, o miestelyje – apie 2000. Be valstybinių, religinių ir kitų tradicinių švenčių, didžiausios pramogos buvo savaitgaliais kino teatre „Aušra“ rodomas kinas, retsykiais pravažiuojantis keliaujantis cirkas ar su armonika eiliuotai Žiežmarius apdainuojantis Pupų Dėdė. Dažnai Žiežmarius išjudindavo vietinės organizacijos – skautai, pavasarininkai, šauliai, ugniagesiai. Neskambant ugniagesių pavojaus varpams miestelį per šventes užliedavo šaulių dūdų orkestro šventiški maršai, mokyklose vyko organizacijų suruošti vaidinimai ir vakaronės.“
 
„Miestelio ir apylinkių vaikai ėjo į vieną iš dviejų pradžios mokyklų, pradžioje jausdamiesi beveik privilegijuotieji, o nuo 1931 metų, kai mokslas Žiežmarių valsčiuje tapo privalomas, jau su mažesniu džiaugsmu. Vienoje iš jų dėstė lietuvių, o kitoje žydų kalba, nes žydų kalba miestelyje skambėjo jau ne vieną amžių, o lietuvių kalba po kelių šimtmečių nebūties vėl iš lėto įsitvirtino tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais.
Baigusieji pradžios mokyklas galėjo mokytis progimnazijoje (iki 1929 metų) arba žiemos sezono metu veikusioje žemės ūkio mokykloje.“
 
„Tvarką miestelyje ir valsčiuje už-tikrino Žiežmarių policijos nuovada, savo priežiūroje turėjusi ir areštinę, veikė teismas. Nelaimės atveju žiežmariečiai galėjo prisišaukti gydytoją ar felčerį, kreiptis pagalbos į dantų gydytoją ar vaistininką ir tik blogiausiu atveju guldomi į Kaišiadorių ligoninę. Pagalba artimui – pagrindinis ir ugniagesių devizas.“
 
„Žiežmariuose rezidavo Žiežmarių girininkas, buvo paštas, taupomoji kasa, liaudies bankas, kino teatras, „auto punktas“. 1940 metais buvo apie 100 verslo įstaigų, daugiausia krautuvėlių, daug batsiuvių ir siuvėjų, veikė bene aštuoni restoranai ir kelios smuklės, kepyklos, keturios odų dirbtuvės, limonado dirbtuvė, pora fotografų, malūne malė miltus, o vakarais gamino elektrą, kurios užteko kelių valandų namų apšvietimui.“

Laimos Kmeliauskienės nuotr.


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 4544

Komentarai (1)
2017-02-22 16:57
Nežinau, ar knygoje paminėtas dar vienas įdomus Žiežmarių istorijos faktas: kai grindė miestlio aikštę lauko akmenimis (gal 1928-1930 metais), tai pagrindinis akmenskaldys ir bruko klojėjas buvo Motiejus Smetona, Prezidento Antano Smetonos brolis. Apie tai net buvo Pupų Dėdės ar pan. šmaikštuolio dainuojami kupletai: "Vienas akmenis skaldo, kitas Lietuvą valdo ...".
S.A.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 kovo 06, pirmadienis )