Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 kovo 29, penktadienis
Maži šviesuliukai kasdieniame gyvenime, iš kurių galima pasimokyti gerumo ir bendrystės Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2016 gruodžio 21, trečiadienis

Trys kaišiadorietės seserys. Iš kairės: Leonora Liutkevičienė, Stanislava Malašauskienė, Aldona Dzedulionienė
Tartum Kalėdų stebuklas – penkios seserys, buvusios Kacevičiūtės, o dabar Kaišiadoryse gyvenančios Stanislava Malašauskienė, Aldona Dzedulionienė, Leonora Liutkevičienė, Paparčiuose gyvenanti vyriausioji sesuo Anelė Gumbrevičienė ir Žasliuose gyvenanti jauniausioji iš seserų Marytė Krilavičienė. Jos nuėjo ilgą gyvenimo kelią, viena kitą paremdamos, viena kitą stiprindamos, draugiškos ir atviros ne tik saviems, bet ir aplinkiniams. Gerbia jas kaimynai, pažįstami už jų gerumą, šviesias ir jautrias širdis, darbštumą.
Kilusios jos iš gausios – dešimties – vaikų šeimos Vaidžionyse, Žaslių seniūnijoje, kur jų tėvai – Kotryna ir Jonas – buvo paprasti, darbštūs kaimo žmonės, plušo, dirbo žemę, augino vaikus. Deja, atsėlino nelaimė – mirė tėtis, kai jauniausiajai Marytei tebuvo pusantrų metų. Motina, jauna likusi našle, antrąkart netekėjo, nors ir labai vargo. Iš dešimties vaikų užaugo aštuoni. Dabar per gyvenimą jos liko penkios seserys ir vienas brolis.
Gyvenimas nelepino nei mamos Kotrynos, nei vaikų. Buvo pokaris, kamavo nepritekliai. Vaikai, vos ūgtelėję ėjo tarnauti pas žmones.

Leonora

Leonora, kuriai dabar  86-eri, nuo 15 metų tarnavo pas ūkininkus. Prisimena,  negeri jai buvo tie žmonės. Vėliau Leonora tarnavo pas  Alfonsą Liutkevičių. Likimas taip sudėstė, kad  vėliau, Alfonsui tapus našliu, ji už jo ištekėjo: po gimdymo, kurio metu buvo atliktas Cezario pjūvis ir išsivystė uždegimas, Alfonso žmona mirė. Prieš mirtį prašė Leonoros tekėti už Alfonso, užauginti jos dar visai mažus vaikus Lionginą ir Reginą. Leonora buvo jiems gera pamotė. Atstojo motiną. Leonorai Alfonso vaikai buvo kaip savi, mylėjo juos ir globojo. Moteris liūdi, kad prieš trejus metus sūnus Lionginas mirė. „Labai geras žmogus buvo“, – atsidūsta ji.
Nuoširdžius šeimos santykius akivaizdžiai įrodo tai, kad  po Alfonso mirties Leonora gyvena Kaišiadoryse pas podukrą Reginą, kuri ją meiliai  vadina mamule. Močiute ją vadina anūkai.

Aldona

Leonoros sesuo Aldona Dzedulionienė (84 m.), taip pat dabar kaišiadoriškė, prisimena tolimus jaunystės metus: „Prie mamos buvau, kai prasidėjo kolūkiai. Įstojom, nes pagąsdino ir nebuvo kas daryt.“
Nepilnametė dirbo Žasliuose „susitvėrusiam“ „Pirmyn“ kolūkyje. Dirbo sunkiai, o atlygio gaudavo grašius. „Metus dirbi, o gale metų už darbadienius gauni maišelį grūdų“, – pasakoja Aldona. Tie metai jai regisi tolimi ir skaudūs. Sako, tik vėliau, kai už darbadienius imta atsiskaityti pinigais, tapo kiek lengviau. Bet iš kolūkio mokamų pinigų ne ką prasiversi, todėl sodybiniame sklype sodino daržus, laikė karvę, paršelių. Taip ir vertėsi.  Kolūkyje dirbo ilgus metus. Buvo gerbiama už darbštumą. Prisimena, jos nuotrauka buvo išspausdinta ir laikraštyje. Vėliau, norėdama „pasididinti“ pensiją, vienuolika metų dirbo statybose. „Dirbau sunkiai, o pensija – kaip visų“, – linguoja galvą Aldona. Ji džiaugiasi, kad po abiejų klubų operacijų dabar gali  sėkmingai vaikščioti. Ir greitai. Kojos tapo eiklios. Jaučiasi stipri ir energinga. Nenori sėdėti namie be veiklos, todėl dalyvauja prie Kaišiadorių bažnyčios įsteigtame Maldininkų legione. Lanko  namuose ligonius, o kai Kaišiadorių ligoninės koplyčioje kunigas laiko pamaldas, šio būrelio moterys keliauja per palatas, praneša ligoniams, kada vyks pamaldos, stipresnius kviečia ateiti, užrašo tuos, kurie norėtų atlikti išpažintį. „Kol galiu, tol judu”, – šypsosi Aldona.

Stanislava

Stanislava Malašauskienė (80 m.) jauna taip pat tarnavo  pas žmones – tokius Urbelius Kaišiadoryse. Sako, labai tvarkingi buvę žmonės, gyvenę ūkiškai ir dar kažkur dirbę, tad namuose reikėjo papildomų rankų. Pas Urbelius tarnaudama Stanislava ištekėjo ir kai dukrai Vitai buvo  vieneri metai  pradėjo dirbti sanitare Kaišiadorių ligoninėje. Ten dirbo penkerius metus ir paskui įsidarbino Kaišiadorių spaustuvėje. Ten dirbo 25-erius metus.  Ji labai puikiai žino, kaip primityviai buvo laužomas laikraštis, kokiomis mašinomis spausdinamas.  Spaustuvės darbininkai  laikraštį laužė rankomis, vėliau spausdino linotipais. Darbas buvo teplus. Darbininkų chalatai, rankos, buvo juodi nuo dažų. Stanislava dirbo prie spausdinimo mašinos. Laikraštį spausdindavo naktį. Tad dirbdavo iki trijų valandų nakties, pareidavo namo kone paryčiais. Geru žodžiu mini buvusį spaustuvės direktorių šviesaus atminimo Zigmą Kniukštą.

Anelė

Papartiškė Anelė Gumbrevičienė
Anelė Gumbrevičienė, kuriai kovą bus 93-eji – pati vyriausia iš penkių seserų. Gyvena viena tuoj už Paparčių. Dar eina be lazdžiukės, pavasarį pasisodina dar-žus. Tiesa, gyvuliukų jau nebelaiko. Po vyro  mirties pardavė karvę, nebelaiko nė vištų, nes ne vienąkart jas išpjovė lapė. Visas jos ūkis – šuo ir kelios katės, kurias ji priglaudė, kai jas iš automobilių išmetė ir prie jos namų paliko negeri žmonės.  Energinga, sukasi namuose, tvarkosi. Jos namai tvarkingi, jaukūs. Anksčiau, kai buvo jaunesnė, verpdavo, ausdavo. Dabar jau nebe. Prieš devynerius metus  mirė jos vyras Jonas, kuris buvo už ją vyresnis devyneriais metais.  Jos žmogų ištiko insultas, vėliau ilgai sirgo, buvo kiek atsigavęs. Anelė jį globojo, ligino. Bet nuo mirties nepabėgsi. Sako, Jonas mirė lengvai – atsiduso ir išėjo... Jau apsiprato su vyro netektimi, su vienatve. Visą gyvenimą čia pragyvenusi tos vienatvės nė nejaučia, juo labiau kad ja nuolat rūpinasi dukra Genutė su žentu Valdu. Anot Anelės, jis labai geras, nuveža kur reikia, visko atveža. Ji turi tris šaunius anūkus.
Prisiminusi jaunystę,  Anelė pasakoja, kaip su mama eidavo dirbti į dvarą dar visai paauglė. „Cukrinius runkelius nuiminėdavome, bulves kasdavome. Vaikui tai buvo nelengvi darbai, bet tėvai vertėsi sunkiai. Prisimena, baigė keturis mokyklos skyrius, mokytojas pasikvietė tėvus, prašydamas, kad Anelę leistų  į mokslus, nes buvo gabi, žadėjo duoti nemokamai ir knygų. Tačiau vietoje to tėtis nupirko verpimo ratelį ir pristatė Anelę verpti. Leisti į mokslus nebuvo už ką.
Kai tėtis mirė ir mama liko našle, Anelė augino jauniausiąją seserį Marytę, buvo dešinioji mamos ranka.
„Mama našle liko 41-erių, o aš ištekėjau 40-ties metų, – šypsosi Anelė. – Pagimdžiau sūnų Antaną ir dukrą Genutę.
Per savo ilgą gyvenimą Anelė patyrė daug netekčių: pačioje jaunystėje mirė tėtis, prieš devynerius metus – vyras, Anelė palaidojo brolį, seserį ir du  vyro Jono brolius, prieš porą metų mirė sūnus Antanas, geras, darbštus, tvarkingas ir ramus žmogus.
Gyvenimas jos nelepino – pergyveno karą, pokarį. Prisimena, kaip vokiečiai bombardavo Žaslius. Gyveno tada su tėvais Vaidžionyse. Tėtis  griovyje padarė bunkerį, kuriame tilpo mama su mažesniais vaikais, o Anelė su tėčiu prisiglaudė šalia. Išgyveno. Karo metais pradėjo dirbti Vaidžionių durpyne, ten dirbo daugiau kaip 13 metų, paskui dirbo geležinkelyje, vėliau – vietos kolūkio fermoje dešimtį metų augino kiaules. Dviese pašerdavo du tvartus kiaulių. Fermoje dirbo iki  šešiasdešimties metų.

Marytė

Žasliškė Marytė Krilavičienė
Jeigu Anelė Gumbrevičienė vyriausia iš Kacevičiūčių, tai Marytė Krilavičienė – jauniausia. Jai 74-eri. Skirtumas tarp jos ir Anelės didžiulis, tačiau už Marytės pečių taip pat jau netrumpas gyvenimo kelias. Gyvena ji Žasliuose. Vienintelė iš seserų – ne našlė. Kai lankėmės pas Marytę, jos darbštusis vyras Boleslovas su sūnumi darinėjo kiaulę. Pa-prastas Marytės gyvenimas, kaip ir jos seserų, kaip daugelio žmonių, kuriuos susitinki gatvėje, matai dirbančius laukuose. Paprastas ir nelengvas.
Pirmas jos darbas buvo Černiachovskio kolūkyje, Žasliuose. Rasavos fermoje šėrė kiaules. Dabar ten nieko nebėra. Kai  grįžo nepriklausomybė, kolūkį išdalino, susikūrė bendrovė. „Fermos vedėja buvo Stasė Ratkevičienė, – prisimena Marytė, – labai  maloni ir gera moteris.“ Prisimena kai kuriuos  buvusio kolūkio buvusius pirmininkus – Veličką, Subačių, a.a. Baubonį, kurį mini geru žodžiu.
Paskui  ir bendrovė išsidalino. Žmonės atsiėmė savo nuosavas žemes. Savo žemę atsiėmė ir Krilavičiai. Turi jos vienuolika hektarų. Laiko dvi karves, arklį. Patenkinti, kad dirba savo žemę ir sako, kad dabar geriau gyvent nei kad kolūky. „Jau nesame jauni, bet dar dirbame“, – sako ji. Marytė džiaugiasi dviem puikiais sūnumis, trimis anūkais, kurių vieno žmona Jurgita dirba policijoje, ir dviem proanūkiais, iš kurių vienas jau lanko pirmąją klasę. Marytė – močiutė  ir dar labai jauna promočiutė...
***
Penkios seserys ir visos ilgaamžės. Kaip pačios sako, „nusidavę“ į savo motiną Kotryną, kuri, nors ir labai vargdama, augindama būrį vaikų, gyvenusi karą ir pokarį, išgyveno iki 91-erių metų. Jos dukra Anelė jau pergyveno motiną, dar stipri, dar darbšti, dar savarankiška. Ir tokios visos seserys. Tarsi švyturiukai pilkoje kasdienybėje. Iš jų galima pasimokyti  tarpusavio bendravimo šviesos, gražaus sutarimo, gerumo aplinkiniams ir saviškiams, atjautos. Penkios seserys   kaip kumštis. Viena kita godojančios, mylinčios ir tausojančios. Jos džiaugiasi ne tik viena kita, bet ir tuo, kad  dar turi vieną brolį Jurgį, kuriam dabar 72-eji. Ir nepyksta ant gyvenimo, kad buvo nelengvas.

Autorės nuotr.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017 vasario 13, pirmadienis )