Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2023 rugsėjo 25, pirmadienis
Simonui Sokolinskui gyvenime viskas įdomu Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2016 rugpjūčio 23, antradienis

Vytauto Didžiojo universiteto magistrantas Simonas Sokolinskas
Ir tai –  ne tušti Vytauto Didžiojo universiteto magistranto, studijuojančio žurnalistiką ir medijų analizę, žodžiai. Jaunas ir apsiskaitęs vaikinas neilgai svarstė baigęs universitete bakalauro studijas, kur studijavo viešosios komunikacijos mokslus, ką toliau veikti. Jis nusprendė siekti magistro laipsnio.

 
Kaišiadoriškis, gyvenantis Gudienoje su tėveliais Raimondu ir Edita Sokolinskais bei jaunesniuoju broliuku Dominyku.
Ir žurnalistas. Būtent jis universiteto siuntimu liepos mėnesį darbavosi mūsų laikraščio redakcijoje, kur atliko praktiką. Malonus ir viskuo besidominantis vaikinas pelnė visų mūsų redakcijos darbuotojų simpatijas ne tik noru dirbti, bet ir originaliomis mintimis, siekiu jam pavestas užduotis atlikti kuo geriau. Tad nelepinome jo, nesiūlėme lengvesnių užduočių, o išleidome dirbti, kaip sakoma, į pirmąsias „fronto linijas“: ruošti reportažus iš įvykių vietos, kultūros renginių, švenčių. Juolab kad žinojome, jog Simonas jau ragavęs žurnalisto duonos: bakalauro studijų metu atliko viešųjų ryšių praktiką radijo stotyje „Kelyje”, o taip pat ir Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento Visuomenės analizės skyriuje, kur teikė medžiagą laikraščiui „Ugniagesys”. Rengė interviu, pasakojimus apie žmones, reportažus.
Simonas su tėveliais Raimondas ir Edita Sokolinskais, kai baigė bakalauro studijas universitete
Neabejojome, kad mūsų laikraščio skaitytojai įsidėmėjo Simono Sokolinsko pavardę. Vaikinas su užsidegimu ėmėsi jam pavesto darbo, stengėsi ne tik fiksuoti įvykius ir juos aprašyti, bet ir susipažinti su žmonėmis, įsigilinti į jų siekius, žodžiu, iškapstyti tai, kas pa-darytų rašinius įdomesnius, įtaigesnius bei sudomintų skaitytojus.

„Augau kaimiškoje aplinkoje tarp daugybės gyvūnėlių, – sako Simonas, –  tad man nesvetimi kaimo darbai, technika. Įdomu man buvo Artojų varžybų šventėje bendrauti su žmonėmis, juos kalbinti. Straipsnį apie šią šventę taip pat stengiausi parašyti kuo greičiau, kad jis patektų į artimiausią laikraščio numerį.“
Viskas pavyko Simonui –  išėjo ir kokybiškos nuotraukos, ir įdomus reportažas. Smagu buvo matyti jo entuziazmą rašyti, kaip ir siūlymus imtis vienos ar kitos naujos temos.
* * *
Į klausimą, kas paskatino imtis viešosios komunikacijos studijų, Simonas atsakė gana paprastai: „Viešoji komunikacija atrodė įdomus ir plataus pobūdžio pasirinkimas. Studijų metais pasisėmiau žinių iš tikrai gerų ekspertų, tokių kaip R. Zemkausko, R. Sakadolskio, kurio, gaila, tarp mūsų jau nebėra, A. Nugaraitės, L. Bielinio ir daugelio kitų, įskaitant ir profesorius iš kitų šalių.
Įgijus bakalauro laipsnį, norėjosi tęsti mokslus, todėl ir pasirinkau artimiausią magistro šaką buvusioms studijoms –  žurnalistiką ir medijų analizę. Įtakos turėjo ir bakalauro studijų metu sėkminga žurnalistinė praktika. Antra vertus, ir pati profesija man prie širdies. Patinka rašyti, diskutuoti, analizuoti, bendrauti su įvairiais žmonėmis. Tai man labai įdomu.”
* * *
Svarbu ir tai, kad Simonas puikiai moka anglų kalbą. Juolab kad ir didesnė jo paskaitų dalis vyksta anglų kalba. Ta kalba reikia ne tik diskutuoti, bet ir rašyti įvairias užduotis, daug skaityti.
Keista vaikinui dabar prisiminti, kad pradinėse klasėse viena iš nemėgsta-miausių pamokų buvo anglų kalba.  „Vaikų tarpe, –  prisimena Simonas, –  tuo metu ypač populiaru buvo kolekcionuoti įvairias korteles (Pokemon, Digimon, Yu–Gi–Oh ir kt.). Jos visos  buvo anglų kalba, dėl ko dažnai sėdėdavau su dideliu ir senu anglų kalbos žodynu bandydamas išsiversti nežinomus žodžius, kurie buvo tose kortelėse parašyti.“
Dešimt klasių Simonas Sokolinskas baigė tuometinėje Kaišiadorių Vaclovo Giržado vidurinėje mokykloje (dabar progimnazija – aut.), o 11 – 12 klases baigė Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje,  BM  2 klasėje. „Nesigailiu,–  prisipažįsta, –  kad pagal metinius įvertinimų vidurkius atsiradau BM 2 (biologija/medicina) klasėje. Papildomos sustiprintos žinios biologijos srityje ir su šia sritimi susijusiuose kursuose – dalykuose universitete pravertė. O ir mokytis lotynų kalbos patiko.“
Simonas neslepia, kad paauglystėje rašė eilėraščius.
„Kas to nėra daręs?”– šypsosi jis. Todėl su rašymu ir universitete nebuvo sunku. Ypač, kai tai –  kūrybinės temos.
Prisimena jis vieną egzamino universitete profesoriaus iš JAV užduotį –  pa-rengti  interviu. Taip jau išėjo, kad jam  teko kalbėtis su tatuiruočių  meistru. Įdomi tai buvo patirtis, jį nustebino meistro požiūris į savo darbą: piešinių ant kūno jis nelaikė menu.
Simonas neturi nė vienos tatuiruotės. „Neturiu nieko prieš jas, –  prisipažįsta, –  tačiau nemanau, kad jų reiktų dėl pasipuikavimo... Nebent toks kokio nors ženklo  įamžinimas ant kūno žmogui ką nors reikštų.“
Vaikinas nėra, kaip sakoma, „pasidavęs madai” –  jis neturi savo Facebook.  „Neturiu kaip ir jokių kitų soc. tinklų dar ir dėl to, – sako jis, – kad susitikus su draugais ar pažįstamais pasikalbėti bei pasidalinti mintimis apie vienas kito gyvenimą bei įvykius yra daug smagiau.”
„Nemėgstu tokiu būdu viešinti savo asmeninio gyvenimo,“ – tai tokia jo nuostata. Jam svarbiau kas kita. Itin domisi žmogaus psichologija, savianalize. Rengdamas interviu, bendraudamas su žmonėmis pastebi daugybę kitiems gal į akis nekrentančių dalykų: ar žmogus meluoja, nori ką nors nuslėpti, pagaliau ir asmens sėdėsena daug ką pasako...
Jis pasikliauja savo intuicija – tuo, kaip pats sako,  paslaptingu dalyku. Tai ypač svarbu jo specialybės žmonėms.
* * *
„Laisvalaikį  mėgstu leisti su draugais, – atvirauja jis. – Nors dažnai būnu vienas „paniręs“ į kompiuterį, nes mėgstu sužinoti, ką nors naujo apie įvairius dalykus. Iš dalies tai labai praverčia studijoms, žurnalistikos specialybei. Internetas tam padeda ypač kai tiek daug straipsnių, knygų, interviu su garsiais žmonėmis.
Galiu prisipažinti, jog esu melomanas: man reikia muzikos rašant, skaitant, naršant internete ar ką nors planuojant...“
Simonas myli savo jaunesnįjį brolį  Dominyką bei  abu  tėvus.
„Tėvelis yra labai darbštus, griežtas, bet teisingas, – sako jis, – o mama – rūpestinga, atlaidi.“
Gal dėl to, kad jam šeimoje jauku ir gera, jis iki šiol namų nepaliko. Į studijas universitete važiuoja traukiniu... Po paskaitų – vėl atgal į namus. Nesiveržia ištrūkti iš gimto lizdo. O ir reikalo tam nėra.
„Pas mus, universitete, galima taip tvarkaraštį susidėlioti, kad laiko užtenka viskam. Neprivaloma lankyti paskaitų – visa informacija, skaidrės ir visa, ko mums gali prireikti  –  mūsų interneto puslapyje. Kurse – daugybė užsieniečių. Yra iš Ukrainos, kitų šalių. Diskutuojame labai daug ir apie žurnalistiką  JAV ir Didžiojoje Britanijoje, lyginame tarpusavyje. Įdomios  tos  diskusijos, aptarimai.”
Turi Simonas planų, idėjų, sumanymų. O ateitis? „Apie tai nėra taip lengva kalbėti, – sutinka jis. – Ne viskas kartais taip išeina, kaip planuojame. Žinoma, norėčiau dirbti pagal savo specialybę Lietuvoje, nors užsienyje perspektyvos atrodo geresnės.  Aišku, svajoju sukurti savo šeimą. O juk mano svajonės panašios kaip ir daugelio jaunų žmonių. Gyvenimas įdomus...”

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 rugsėjo 09, penktadienis )