Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2024 kovo 29, penktadienis
Buvusios gimnazistės Indrė ir Monika jau – Vilniaus universiteto studentės Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2016 rugsėjo 08, ketvirtadienis

Indrė Juodytė ir Monika Kunigonytė šiandien kaip niekad laimingos: abi jos sėkmingai įstojo mokytis į seniausią ir garbingiausią mokslo šventovę – Vilniaus universitetą, kur studijuos Medicinos fakultete.

Tai iš tiesų didelis pasiekimas šių jaunų ir tyrų tarsi ašara savo mintimis, dvasiniu pasauliu merginų gyvenime. Pasiekimas, kuris nenukrito iš dangaus tarsi likimo dovana. Abi gimnazistės labai daug dirbo, mokėsi ir stengėsi gilintis į savo mėgstamus dalykus niekieno neverčiamos ir
Indrė Juodytė ir Monika Kunigonytė šiandien kaip niekad laimingos: abi jos sėkmingai įstojo mokytis į seniausią ir garbingiausią mokslo šventovę – Vilniaus universitetą, kur studijuos Medicinos fakultete (Angelės Rabačiauskienės nuotr.)
nespaudžiamos. Tad ir rezultatai akivaizdūs: Indrė Juodytė – mokslo pirmūnė – gimnaziją baigė su pagyrimu, o Monika Kunigonytė gimnazijos baigimo proga už pasiekimus buvo apdovanota Garbės raštu.

Monika Kunigonytė  prisipažįsta, jog nors ji ir nebuvo mokslo pirmūnė, tačiau jos susidomėjimas ir pasiekimai – ryškūs.  Vienuoliktoje klasėje respublikiniame akademiko Jono Janickio chemijos konkurse laimėjo trečiąją vietą (būtent dėl šio laimėjimo mokyklos baigimo proga  buvo apdovanota Garbės raštu. Taip pat ir 11 ir 12 klasėje tapo rajono chemijos  olimpiados nugalėtoja, 12 klasėje dalyvavo Lietuvos mokinių respublikinėje chemijos olimpiadoje, o biologijos rajono olimpiadoje laimėjo II vietą.
Indrė Juodytė besimokydama 12 klasėje laimėjo I vietą rajono biologijos olimpiadoje, III vietą – lietuvių kalbos olimpiadoje.
Mergina prisipažįsta, jog nesiverždavo dalyvauti konkursuose. „Vienintelis dalykas, ko nesimokiau, – šypsosi ji, – tai anglų kalba. Daugybę laiko praleidau prie kompiuterio. Būtent tai man ir padėjo gerai išmokti anglų kalbą“.
Monika ir Indrė su draugėmis abiturientų išleistuvėse
Didelis potraukis fotografuoti neliko artimųjų nepastebėtas. Indrei buvo nupirktas naujas fotoaparatas, tad, kaip ji pati sako, laisvalaikį skirdavo fotosesijoms, fotografavimui.

Bet tai dar ne viskas: abi merginos baigė Kaišiadorių meno mokyklą, besimokydamos gimnazijoje dainavo Česlovo Kriščiūno  ansamblyje. Monika taip susižavėjo muzika, kad  net išmoko skambinti gitara. Ji taip pat muzikinių rudens, pavasario kanonų dalyvė.
Taigi talentų nei Indrei, nei Monikai netrūko. O jų pasirinkimas – tikrai kietas: medicinos studijos.
Kodėl?
Indrės  Juodytės mama – medikė. Dirba Kaišiadorių poliklinikoje bei Greitosios medicinos pagalbos skyriuje. Gal tai nulėmė jos pasirinkimą? Į tai mergina atsako gana paprastai: „Aš mediko darbo neidealizuoju, realiai žiūriu į gyvenimą. Nuo vaikystės neturėjau jokių konkrečių svajonių, man viskas patiko. Kuo noriu būti, apsisprendžiau paskutiniu metu. Žodžiu, noriu būti medike. Kruopščiai ir rimtai  gilinsiuos į medicinos studijas universitete. Laukia nauji iššūkiai, potyriai. Juk mūsų gyvenimas kardinaliai pasikeis.“
Monika Kunigonytė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete
O štai Monika Kunigonytė, giminėj neturinti medikų profesijos žmonių, prisipažino, jog nuo mažų dienų svajojo būti gydytoja. „Norėjau studijuoti mediciną ir mano svajonė išsipildė, – sako ji.– Aš tikrai daug mokiausi ir dirbau, kad ką pasiekčiau. Nebuvo taip, kad vis-kas tarsi iš dangaus nukristų... Noriu būti gera gydytoja, padėti žmonėms. Žinau, kad ne viskas pasauly taip gerai, kaip mes, jauni,  galvojam. Manau, kad jei galėčiau išgelbėti žmogaus gyvybę,  jausčiausi laiminga. Aišku, negali viso pasaulio išgelbėti, tačiau ar ne  mūsų visų jėgoms padaryti jį geresnį, kad žmonės būtų sveiki ir laimingi.“

Indrė ir Monika sutinka, kad šalia šviesių spalvų pasauly egzistuoja ir  juodos. Kaip ir pyktis, blogis, nelaimės. Tačiau ar ne jų, kiekvieno iš mūsų, pastangos siekti gėrio, nėra reikšmingos ir vertos dėmesio?
Taip. Negali nesižavėti šiomis nuoširdžiomis ir realiai į gyvenimą žvelgiančiomis merginomis. Kol kas jų negąsdina ilgi medicinos studijų metai: juk mokytis reiks ilgus šešerius metus, vėliau, joms tapus rezidentėmis, teks pasirinkti kokią nors medicinos sritį.
Chirurgiją?  Monika šypteli prisiminusi išgąstingus močiutės žodžius: „Tik nesirink chirurgijos...“ „Manęs tai negąsdina, – prisipažįsta ji. – Aš įsivaizduoju chirurgą kaip  daktarų daktarą... Daug kas galvoja, kad moterims tai netinka. Manau ateitis parodys, kaip mums seksis.“
O štai iš pirmo žvilgsnio, paslaptinga ir, atrodo, turinti tvirtą charakterį, Indrė Juodytė neskuba  atverti savo  širdies. Nepaprastai graži mergina kažkodėl įsitikinusi, kad dėl savo rimto veido nelabai ji būtų gera pacientų guodėja... Tačiau klasės  draugę  geriau pažįstanti Monika, džiaugiasi Indrės nuoširdumu ir jautria širdimi. „Linksmuolė  ji“,– sako Monika.– Ji turi tikrai gerą humoro
Atminty dar – paskutiniojo skambučio šventės akimirkos...
jausmą, supranta visas humoro formas (tiek sarkazmą, ironiją ir panašiai).  Ji labai domisi tuo, kas vyksta pasaulyje, niekad nepraleidžia  interneto sensacijų, jeigu būna, kad visi juokiasi iš to, kad internete plinta kažkoks vaizdo įrašas, ji būtinai tai žinos (šioje vietoje aš pati kartais būnu šiek tiek atsilikusi...). Indrė drąsi, mėgsta iššūkius ir yra tikrai gera fotografė. Rengia fotosesijas merginoms, fotografuoja vestuves, krikštynas ir jos nuotraukos tikrai labai gražios. Ji yra puiki draugė.  Indrė mokykloje mėgo Maironį, juo galėdavo pasiremti per kiekvieną rašinį. Visad ji buvo geriausia, klasės pirmūnė, kaip ir minėjo, jai sekėsi visi dalykai. Svarstydama, kur studijuoti rinkosi tarp medicinos ir teisės, bet galiausiai pasirinko  mediciną. Manau, ji bus puiki gydytoja, aš matau ją kaip gerą kardiologę ar neurologę. Man patiktų pas ją lankytis, nes ji nedaugžodžiautų – iš karto eitų prie reikalo.”

Ir iš tiesų,  neįmanoma atsispirti  Indrės  šypsenai. Ypač kai ji valiūkiškai  prasitaria dar apie vieną savo pomėgį – krepšinį. „Visą kambario  sieną buvau nukabinėjusi plakatais,– prisipažįsta mergina. – Paauglystėje buvau susižavėjusi krepšininku Mantu Kalniečiu. Tik šešerius metus laukiau, kol jis bus įvertintas...“
Indrė Juodytė Kroatijos kalnuose
Surimtėjusi Indrė prasitaria, jog mėgsta teisingumą ir taisykles. Viena iš taisyklių: elkis su kitais taip, kaip nori, kad  kiti su tavimi elgtųsi...

Ji visai neprimena moksliukės, užsisklendusios tarp keturių kambario sienų.  Žavisi ne tik kelionėmis, bet ir gamta. Labai myli savo senelius Martyną ir Marytę Juodžius, su kuriais  praleisdavo labai daug laiko.
O štai švytinti ir, atrodo, iš laimės ne-nustygstanti vietoje Monika  apie savo pasiekimus ir pomėgius negali kalbėti be jaudulio. Ji itin vertina  chemijos mokytoją Laimą Sabaliauskienę, nes ji, pasak Monikos, buvo ne tik mokytoja, bet ir žmogus, visada galintis patarti, padėti ir ne tik išspręsti sunkų uždavinį, bet ir kitais klausimais. Visada liepdavo pavalgyti, išsimiegoti, po sunkios dienos, netgi išvirdavo kavos ar arbatos, visada padėdavo ir patardavo. „Visada būsiu dėkinga už jos nuoširdumą bei už tai, kad įvairiomis istorijomis pralinks-mindavo, paskatindavo judėti į priekį, – sako Monika. – Tai geriausia mano kada nors buvusi mokytoja. Net neabejoju, kad jeigu ne ji, tikrai neturėčiau tokių pasiekimų mokykloje.  Ji visada bus tas žmogus, dėl kurio vis užbėgsiu į  mokyklą.”
Indrė taip pat geru žodžiu mini ir yra dėkinga  mokytojoms  Adelei Celiešiūtei ir Onai Jodonytei, daug kuo   padėjusioms.
Taigi po dienos kitos Rugsėjo 1-oji pažadins Lietuvą iš vasaros snaudulio. Tai bus ypatinga diena ir Indrei bei Monikai. Merginos Vilniaus universitete įsilies į studentų būrį. Juolab kad jos, pirmakursės, jau  prisiekė  ir „gavo”  pirmąjį  krikštą Vilniaus universiteto Medicinos  fakulteto  trijų dienų  stovykloje  Ignalinos rajone, kur ne tik spėjo susipažinti su kurso draugais, bet ir pajusti  studentiško gyvenimo skonį... 

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 spalio 27, ketvirtadienis )