Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 balandžio 19, penktadienis
Dailininkus Jakševičius prisimenant Spausdinti
Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas   
2016 rugpjūčio 18, ketvirtadienis

Aleksandras Jakševičius (1844 –1934)
„Sakoma, kad išmintingas ir doras žmogus šeimoje turi kalbėti apie savo tėvus, protėvius su didžiausia pagarba, nes šeima yra ta vieta, kur išlieka giminės istorija. Man dalia skyrė, kad apie savo artimuosius galiu kalbėti  didžiuodamasi, matyti ir gėrėtis jų sukurtais kūriniais, kurių nereikia eksponuoti parodose. Jie stovi miestų aikštėse, bažnyčiose, parkuose ir turi didelę prasmę ir reikšmę Lietuvos kultūriniame gyvenime, – apie architektų, skulptorių, dailininkų Jakševičių šeimos kūrybinę grupę kalbėjo jų giminaitė Rema Bartkienė. – Beveik visi Jakševičių kūriniai yra įtraukti į Lietuvos kultūros paveldą. Tačiau šiandien dar negalime tvirtinti, kad visas šių menininkų kūrybinis pa-likimas atrastas, sukomplektuotas ir įvertintas“.
Adomas ir Vincentas Jakševičiai
2016 m. liepos 19 d. Kaišiadorių kultūros centre įvyko Violetos  Astrauskienės fotografijų parodos „Skulptorių Jakševičių kūrybos palikimas”, skirtos Vincento Jakševičiaus 80-osioms mirties metinėms, atidarymas. Renginyje dalyvavo menotyrininkė prof. Laima Šinkūnaitė, knygos „Kaišiadorių Kristaus  Atsimainymo katedra“ autorė Renata Drulienė, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras dr. Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Parodos atidarymą papuošė Kaišiadorių meno mokyklos smuikininkės Rimos Lukoševičienės ir pianistės Laimos Mažuolytės nuostabiai atlikta klasikinė muzika. Renginyje dalyvavo ir Jakševičių giminaitė Rema Bartkienė, kuri išsamiai pristatė Vincento, Silvano ir Adomo Jakševičių biografijas ir svarbiausius darbus. Šie menininkai ypač išsiskiria darbais Švėkšnos (Šilutės r.) dvaro parke, o Kaišiadorių krašte – Kaišiadorių katedros interjero puošyba bei Žiežmarių Laisvės paminklu.
* * *
Jakševičiai – tėvas Aleksandras, jo sūnūs Vincentas ir Benjaminas bei vaikaičiai Silvinas ir Adomas – apkeliavo ne vieną Lietuvos vietovę, palikdami daug nuostabių kūrinių ir dalelę savo širdies bei talento.
Pirmojo šios giminės menininko  Aleksandro Jakševičiaus (1844–1934) žymiausias darbas – Naujamiesčio (Panevėžio r.) bažnyčios šventoriaus vartai. Vartai neogotikiniai, puošti angelų ir Marijos skulptūromis, pastatyti 1917  m.
Aleksandro sūnaus Vincento Jakševičiaus (1873–1936) kūrinių yra daugelyje Lietuvos vietovių. Žymiausi jo darbai: Švėkšnos, Alantos, Kaišiadorių, Gegužinės bažnyčių altoriai, skulptūros A. Pliaterio dvaro parke Švėkšnoje, vyskupo sostas ir krėslai Kaišiadorių katedroje.
Vincentas Jakševičius su žmona Marija užaugino keturis vaikus: Silvaną, Heleną, Romaną ir  Adomą. Du jų – Silvanas ir Adomas – pasekė tėvo ir senelio pramintu keliu į kūrybos pasaulį.

Vincentas Jakševičius  (1873 –1936)

Vincentas Jakševičius gimė Aukštaitijoje, netoli Panevėžio, Naujamiesčio apylinkėse, skulptoriaus  Aleksandro Jakševičiaus šeimoje. Vincentas jau nuo mažens buvo gabus dailei. Šeima gyveno sunkokai. Dar būdamas mažas jis iš medžio ką nors išdroždavo ir nunešdavo ponams. Ponai jam duodavo pinigų ar dar ką nors. Kai Vincentui buvo
Deivės Dianos statula Švėkšnos dvaro parke (V. Astrauskienės nuotr.)
penkiolika metų, jis išdrožė caro portretą. Šis buvęs toks gražus, kad ponas dvarininkas nusiuntė portretą į Peterburgą. Caras neliko abejingas jauno provincijos vaiko talentui –  netrukus iš Peterburgo atėjęs raštas – taip Vincentas įgijo teisę nemokamai baigti mokslus. Būdamas itin gabus ir imlus mokslui, jis greičiau negu įprasta baigė gimnaziją ir nutarė tęsti studijas Vilniaus dailės institute. Ten išmoko labai tiksliai braižyti planus, projektuoti, gavo drožybos, liejimo iš gipso, skulptūros lipdymo, įrankių ir medžiagų paruošimo, technologijos pagrindus. Vėliau V. Jakševičius žinias gilino ir Peterburgo meno akademijoje.
Studijuojant susiformavo ir V. Jakševičiaus erdvinio mąstymo bei formos pajautimo įgūdžiai. Jis išmoko tiksliai kopijuoti šventųjų figūras, suprasti ir išreikšti judesio momentą, atrinkti esmingiausius modelių bruožus. Visa tai buvo itin svarbu kuriant religinės tematikos siužetus.
V. Jakševičius pasižymėjo įgimta lakia vaizduote. Dirbdamas jis greitai išmoko išgauti reikiamas kuriamų objektų proporcijas, perteikti kūrinių tarpusavio santykius, pasiekti dekoro elementų  harrmoniją. Visų šių dalykų vėliau jis išmokė ir savo sūnus Silvaną bei  Adomą, kurie, išskyrus bendrojo lavinimo mokyklas, niekur kitur daugiau dailės oficialiai nesimokė. Jų akademija tapo bendras darbas su tėvu ir jo pamokos.
Vincento sūnūs iš tėvo paveldėjo menininkų talentą. Ir nuo paauglystės talkino tėvui, taip įgydami žinių ir profesionalaus darbo patirties. Dirbdami vienoje komandoje, tėvas ir sūnūs galėdavo imtis didelių darbų – jie vieni pajėgdavo įrengti visos bažnyčios vidų: suprojektuoti ir pastatyti altorius, nulipdyti šventųjų skulptūras, nupiešti paveikslus ir išdekoruoti sienas, atlikti ir visus reikalingus medžio drožybos darbus. Jie pagamindavo ne atskirus baldus, o jų komplektus, kuriuos sudarydavo dekoratyviniai bažnyčios apdailos elementai, sakyklos, vyskupo sostai, suolai ir daugelis kitų interjero puošybos detalių.
Šeimos atsiminimuose liudijama, kad Vincentas susirgęs sunkia plaučių liga ir turėjo nutraukti mokslą. Tačiau pradėjo daug mankštintis, sportuoti, grūdintis. Grįžęs iš mokslų
Laisvės paminklo statyba Žiežmariuose. Apie 1932 m.
dirbo kartu su tėvu – sportas ir gimtinės klimatas padėjo ligai pasitraukti. 1893 m. vedė Mariją Juchnevičiūtę, bajoraitę iš Panevėžio parapijos. Jų šeimyninis gyvenimas buvo ištisa kelionė iš vienos vietos į kitą: baigiant darbus vienoje bažnyčioje, tekdavo keltis į kitą miestelį, kur vėl reikėjo nuostabių kūrinių. 1899–1903 m. skulptorius darbavosi Joniškio bažnyčioje. Joniškyje gimė sūnus Silvanas ir duktė Helena. Be Silvano ir Helenos šeimoje dar užaugo sūnūs Romanas ir  Adomas.
Iki šiol nežinoma, kur menininkai dirbo iki lemtingo pakvietimo į Švėkšną. Tačiau žinoma, kad Švėkšnos klebonas Julius Maciejauskas naujai statomai bažnyčiai ieškojo geriausių to meto meistrų. Tikėtina, kad dar dirbdamas Panevėžyje jis sužinojo apie V. Jakševičiaus talentą ir darbus, susipažino su juo. Tokiu būdu XX a. pradžioje Aleksandras ir Vincentas Jakševičiai buvo pakviesti Švėkšnos bažnyčios interjero darbams. Gabių, pripažintų meistrų jau nepaleido ir grafas Jurgis Pliateris, kuris skyrė V. Jakševičiui žemės sklypą, medienos namo statybai. Vincento ir Marijos Jakševičių šeima labai bendravo su grafais Pliateriais, jiems ir dirbo. Taip Švėkšnos miestelis pasipuošė Jakševičių kūriniais: 1912–1914 m. pastatytas Šv. Florijono paminklas, Švėkšnos dvaro parko tvenkinio salelėje – deivės Dianos skulptūra. Šie paminklai išliko iki šių dienų.
Netoli Švėkšnos, prie kelio Švėkšna-Saugos, Aleksandras ir Vincentas Jakševičiai įrengė vadinamąją Lurdo grotą. Menininkai yra įrengę ir daugiau tokių grotų kitose Lietuvos vietovėse, kur yra apsireiškusi Švč. Mergelė Marija: Dembavoje (Panevėžio r.), Gardame (Šilutės r.), Veiviržėnuose ir Ablingoje (Klaipėdos r.).
Helena Jakševičiūtė Švėkšnos dvaro parke. Apie 1928 m.
Vincentas buvo kviečiamas dirbti ir į kitus dvarus. Taip menininkų Jakševičių darbai liko Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos ir kitų dvarų parkuose, rūmuose, miestų aikštėse. Pirmojo pasaulinio karo metais Jakševičiai buvo pasitraukę į Gudiją.
Paskutinius savo gyvenimo metus skulptorius praleido Kaišiadoryse, gyveno kapitono Gudyno (dabartinėje Gedimino) gatvėje Nr. 16.  1936 m. liepos 19 d., statant Gegužinės bažnyčios centrinį altorių,  V. Jakševičių ištiko širdies smūgis ir jis netrukus mirė. Palaidotas Kaišiadorių kapinėse.

Silvanas Eugenijus Jakševičius (1900–1933)

V. Jakševičius, matydamas savo vaikų polinkį į meną, parinko mokymo kryptį, turinčią aiškų tikslą ir neapsiriko. Tėvas perdavė jauniesiems kūrėjams žinias, įgytas gimnazijoje ir meno akademijose. Sūnūs Silvanas ir Adomas, nuo vaikystės talkindami vyresniesiems Jakševičiams, išaugo kaip atskiri savo srities specialistai. Tėvo Vincento ir senelio Aleksandro patirties bagažo perdavimas jauniesiems menininkams atvėrė kelią į kūrybinį įvairumą, pasirinkimą, visuomenės pripažinimą ir pagarbą. Šiandien menotyrininkams sunku nustatyti, kuris iš komandos narių pradėjo ar baigė kūrinį. Kūrybinio proceso metu jaunieji Jakševičiukai buvo lygiaverčiai kūrėjai komandos senbuviams, žaismingai stengėsi įdiegti naujovių į bendrą darbą, ir kuriant suprato vienas kitą tiesiog be žodžių. Silvanas buvo vyriausias Vincento sūnus. Jaunas, energingas, gabus vaikinas buvo komandos ašis, bet kada galėjęs pakeisti tėvą, šiam sunegalavus ar išvykus.
Silvanas Jakševičius buvo įvaldęs sudėtingą, daug žinių ir kruopštumo reikalaujančią tapybos sritį – auksavimą, sidabravimą, polichromiją. Buvo drąsus, pasitikėjo savo talento
Adomas Jakševičius su žmona Sofija
ir patirties jėga, mėgo eksperimentuoti, taikė įvairias tapybos ir dekoravimo technologijas, ieškojo naujovių. Silvano lipdytos Jėzaus bei šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros puošia Ukmergės bažnyčios frontoną. 1926 m. jis įrenginėjo Girdiškės (Šilalės r.) bažnyčios interjerą. Centriniame Valstybės archyve surasta 1930 m. surašyta  sutartis, kurioje Statybos inspekcija prie Vidaus reikalų ministerijos patiki skulptoriui Silvanui Jakševičiui pagal  L. Truikio projektą Ukmergės miesto centrinėje aikštėje pastatyti Laisvės paminklą „Lituania Restituta“. Nemažai šio dailininko darbų galima rasti Balnininkų bažnyčioje. S. Jakševičius buvo įvaldęs sudėtingą dažų ruošimo technologiją, pats pirko dažus, medžiagas, kadangi šventovių puošybos ir dekoro darbų atlikimui buvo taikomos specialios medžiagos ir priemonės. 1931 m. Kaišiadorių katedros klebonas Alfonsas Varnas pasirašė su dailininku sutartį, kuria pastarasis įsipareigojo išdažyti visos katedros sienas, lubų skliautus, zakrastijas, chorą, šventorių ir kitas bažnyčios patalpas. 
Silvanas gražiai grojo smuiku, mėgo plaukioti. Tragiška mirtis jauną, perspektyvų menininką pakirto 1933 m., kuomet susilažinęs nuskendo. Palaidotas Balnininkuose (Molėtų r.), kur tuo metu su šeima buvo apsistojęs. Ši tragiška, netikėta mirtis sudrebino menininkų komandos pagrindus, kadangi Silvanas, kartu su tėvu Vincentu, buvo komandos vedlys ir organizatorius.

Adomas Jakševičius (1908–1967)

Jaunėlis Adomas nuo kūdikystės dalyvavo vyresniųjų Jakševičių šeimos narių kūrybiniame procese, girdėjo kalbas ir istorijas apie lipdomų skulptūrų ir paveikslų tapymo ypatumus. Vyresnieji   juokaudami erzino mažąjį Adomėlį, kuris bandė mėgdžioti jų veiklą. Galbūt  patyrusių meistrų bandymai intriguoti mažąjį menininką ir subrandino ankstyvą jo polinkį į meną. Adomas dirbo kartu su tėvu, broliu ir kitais komandos nariais: lipdė skulptūras, piešė paveikslus ir vis dažniau buvo samdomas atskirų darbų sukūrimui. Dar devyniolikmetis   Adomas Jakševičius suprojektavo ir pastatė sudėtingos kompozicijos Laisvės paminklą Švėkšnoje. O peržengęs vos dvidešimt metų suprojektavo ir pastatė vieną iš gražiausių Lietuvoje Laisvės simbolių – nuostabią angelo statulą Žiežmariuose, kuri buvo iškilmingai atidengta 1932 m. (atstatyta 1991 m.).
Jaunieji menininkai Silvanas ir Adomas pasižymėjo savitomis kūrybinėmis idėjomis,
Laisvės paminklas Švėkšnoje. 2010 m. (V. Budvyčio nuotr.)
neįprastais ieškojimais, impulsyvus bendravimas atsiverdavo vidiniu intelektu bei auklėjimo kultūra. Jų kūriniai rodo, kad menininkai kruopščiai ir atsakingai gilinosi į savo pasirinktą meno sritį, surasdavo gerų sprendimų, autentiškų minčių ir interpretacijų, kurių nesugebėdavo paneigti ir patys geriausi religijos istorijos žinovai (pvz.: Adomo lipdyta šv. Petro skulptūra – be raktų!).
Po vyriausiojo brolio mirties 1933 m. vasarą Adomas nusiraminimo ieškojo kūryboje. Tėvas Adomą buvo puikiai išmokęs projektuoti, vadovauti organizaciniams darbams, todėl  menininkas nepabijojo 1934 m. apsiimti sukurti visą, naujai pastatytos Kužių (Šiaulių r.) bažnyčios interjerą. Nors bažnyčią karo metais sugriovė nukritusi bomba, tačiau čia buvusius Adomo darbus – altorius, šventųjų skulptūras, paveikslus – primena šeimos albume išlikusios nuotraukos. Maždaug tuo metu į Adomo gyvenimą atėjo ir meilė, suteikusi sparnus kūryboje. Žmona Sofija mokytojavo Skuode, Adomas toliau keliavo po įvairias Lietuvos vietoves, palikdamas savo kūrinius ir dalelę savęs. Jaunieji mokėjo džiaugtis trumpomis susitikimų valandėlėmis. Sofija buvo graži moteris ir turėjo labai išraiškingas, giliai dvasingas akis. Adomas yra nutapęs ne vieną žmonos portretą, kuriuose ji labai graži, paslaptinga ir visuose portretuose – tos ypatingos Sofijos akys.
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sujaukė A. Jakševičius gyvenimą. Pirmomis karo dienomis už antitarybinę veiklą buvo sušaudyta žmona. Ir pats dailininkas buvo persekiojamas sovietinės valdžios, neteko galimybės laisvai kurti. Tėvo auklėjimo įtaka neleido menininkui pasiduoti spaudimui kurti komunistinius simbolius, išsižadėti savo pažiūrų, kryptingumo kūryboje. Žinodamas savo talento vertę, nesiekė iškilti, praturtėti, padaryti karjerą. Kova už laisvės siekimą kūryboje ir gyvenime rodo Adomo žmogiškos asmenybės turtingumą, vidinį stiprumą. Tačiau ir tuo metu A. Jakševičius nebuvo pamirštas. Dvasininkai slapčia kvietėsi dailininką smulkiems darbams į savo bažnyčias, o Adomui sugrįžus į namus Švėkšnoje – vietiniai gyventojai už nedidelę kainą, kartais ir maisto produktus, samdėsi dailininką pastatyti paminklus ant jų artimųjų kapų. Ir šiandien Švėkšnos kapinėse stovi Balsių giminės mauzoliejus, liūdintis  Angelas ant Jucių šeimos kapo ir kiti A. Jakševičiaus kurti antkapiniai paminklai. 1967 m. spalio 14 d. dailininkas žuvo partrenktas mašinos: į amžinybę išėjo laisvas, neįbaugintas, nepalaužtas nepalankių gyvenimo ir kūrybos aplinkybių. Palaidotas Švėkšnos kapinėse šalia savo mamos Marijos.

* * *
„Yra gyvenimų, kurie išlieka, išsilaiko iki tol, kol gyvena jų vaikai, mylimi žmonės. Yra gyvenimų, kurie peržengia savo fizinę būklę, jubiliejus, pereina į kitus šimtmečius, ima augti, skleistis, nenustoja šviesti kitiems savo paliktos energijos dalelėmis, kurias savo talento, dvasios stiprybės ir meilės pynėmis įliejo į kūrinius. Tai žmonės, turėję savo didįjį gyvenimo pašaukimą ir su didžiausia pagarba jam tarnavusieji. Jie buvo pažinę gyvenimą, kaip besitęsiančią prasmę ir turėjo galimybę tai išreikšti kūryboje.  Kas šiandien pasakys, kelinta karta prie jų sukurtų altorių, šventųjų skulptūrų, paveikslų ieško atramų, kurių nematyti realybėje, gyvenime. Talentas menui, neleido pa-klusti ir gyventi tik savo norams, gyveno ir kūrė esantiems šalia, tiems, kurie yra už juos silpnesni, šaukiasi globos, gebėjo padaryti darbą taip, kad jis kažką reikštų, padėtų, atneštų ramybę. Jų kūryboje į visumą jungiasi mintis, grožis, harmonija ir širdį džiuginančios, sielą virpinančios spalvos“ – dailininkų Jakševičių parodos atidarymą apibendrino Rema Bartkienė.

* * *

Straipsnis parengtas remiantis Remos Bartkienės, Jūratės Gaidelienės, Violetos Astrauskienės spaudoje ir internete publikuotais tekstais bei dailininkų Jakševičių archyvine medžiaga, saugoma Kaišiadorių muziejaus moksliniame archyve  (KšM MA B. 255).
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 spalio 21, penktadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024