Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Prasmingų dienų kaleidoskopas. Jono Katkevičiaus pokalbis su mokytoju ekspertu, Lietuvos saviveiklos žymūnu Stanislovu Barzinsku Spausdinti
2016 rugpjūčio 10, trečiadienis
Kalbėdamasis su Stanislovu Barzinsku mąsčiau, kaip parašyti apie žmogų, kurio biografija nepaprastai įdomi!?.. Mano pašnekovas žodžių kišenėje niekada neieško. Papasakojo  daug. Prašė rašyti sausai ir trumpai. Lengva pasakyti, bet kai sužinai tokių įdomių faktų, išlaikyti santūrumą sunku. Medžiagos užtektų ir J. Baltušio  „Parduotom vasarom“, ir Tarkovskio „Ivano vaikystei“, ir „Ir su kuo valgyta druska“, ir R. Rolano „Užburtai sielai“.
Nesakau, kad mano pašnekovas identiškas visiems šiems personažams, bet išgyvenimai tikrai panašūs...
Manyčiau, kad gerbiamas mano buvęs mokytojas Stanislovas Barzinskas atleis man už švelnų humorą. Kas jau kas, bet maestro visuomet mokėjo pajuokauti: jeigu iškrėsdavai kokią nors šunybę, visuomet galėjai laukti  taiklios pastabos, kuri sukeldavo bendraklasių juoką. Ironija – nuostabus ginklas, kurį mokytojas mokėjo valdyti meistriškai, be fanatizmo. Visi būdavo patenkinti, netgi tas, kurio adresu buvo pasakyta pastaba, nes prajuokino visą  klasę. Tai buvo švelnus auklėjamasis humoras.  Besimokydamas Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, kiek prisimenu, muzikos teorija aš per daug savo galvos neapsunkindavau. Kai į klasę įžengė naujas mokytojas, pagalvojau: „Štai vėl ant lentos bus braižoma penklinė ar kas nors panašaus“. Neprisimenu, ar jis (tai buvo naujasis muzikos mokytojas Stanislovas Barzinskas) paėmė kreidos gabaliuką. Jis paprasčiausiai pradėjo pasakoti apie Frederiką Šopeną. Gal tai buvo jo idealas?.. Gal jis norėjo kažką mums perteikti, pasidalinti tuo, kas patį jaudino?.. Jis tiesiog kalbėjo apie žmogų, kaip jis kūrė muziką ir tai buvo taip įtaigu, taip talentinga, kad aš net šiandien prisimenu tą pamoką. Tai buvo ne pamoka, bet naujas, netikėtas susitikimas su kitu pasauliu. Norėjosi išgirsti, kaip skamba tie etiudai, valsai, noktiurnai, polonezai. Žinau, mokytojas galėjo ir pagroti, tačiau keistas jausmas – ta muzika, atrodo, jau skambėjo mūsų sąmonėje. Ne man vertinti, bet  pasakyčiau, tai buvo pats aukščiausias pedagoginis pilotažas. Mokytojui visai nerūpėjo, ar mes klausomės, ar ne. Jis pasakojo.
Buvo aimanuojančių, kad mokytojas juos versdavo dainuoti chore. Nežinau, aš dainuodavau su malonumu ir dar dainuočiau. Ir ačiū mokytojui, kad nors šiek tiek pramokė dainuoti. Žinoma, Marijošius  iš manęs neišėjo, bet kartais sublizgėdavau linksmoje kompanijoje.
Ar yra žmonių, kurie moka viską? Tokių, ko gero, nėra, bet yra tokių, kurie moka labai daug. Aš kartais bandau įsivaizduoti ar išgyvenčiau negyvenamoje saloje, netgi su Robinzono Kruzo ekipiruote. Ko gero, būtų  sunku, arba neįmanoma. Na, o štai mokytojas Stanislovas Barzinskas, manau, išgyventų. Tokia mintis kilo apsilankius jo personalinėje parodoje. Kiekvienas eksponatas liudijo, žmogus per visą savo netrumpą gyvenimą nuosekliai dirbo, mokėsi, kūrė...
* * *
Grįžkime prie parodos eksponatų. Žiūri į juos ir spėlioji, iš kur tai? Jau net nuotraukos stebina. Pavyzdžiui, biustas V. Rekašiui. Kabantis ore neskaitant kelių vamzdelių, betono luitas.  Vien už tą betono gabalo padarymą, kaip statybininkui dailidei – betonuotojui, galima suteikti aukščiausią kategoriją. Tiek specialybių ir sugebėjimų turėdavo tik didieji Renesanso meistrai.  Todėl aš manau, kad mokytojas būtų galėjęs išgyventi ir negyvenamoje saloje, nes jis moka visus ūkio darbus. Reikia pastatyti namą, nupjauti žolę, padaryti mokyklos modelį, atitinkantį jos visus parametrus, ir dar elektrifikuoti – prašau! Reikia darbuotis kirviu, kastuvu, teptuku, kreidelėmis, kaltu ar dirigento lazdele, suderinti, sutaisyti, bet kokį instrumentą ir juo pagroti – vėl maestro viską sugeba!  Taip ir neišgavau iš mokytojo atsakymo, kuri mūza yra jo mylimiausia. Manau, visiems aišku – muzika.
 * * *
Kažkada Kaišiadorių muzikinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo Stanislovo Barzinsko. Prisimenu, senuose barakinės išvaizdos kultūros namuose koks nors pranešėjas iš sąsiuvinio skaitydavo apie darbo žmones ir partijos pranešimus. Salė pilnutėlė, reikėdavo anksčiau ateiti, norint atsisėsti. Visi laukdavo, kada pakils scenos uždanga ir pasirodys choras, o į sceną nusilenkdamas publikai išeis maestro. Neprisimenu, kad kokie nors gastrolieriai būtų mus linksminę. Patys dainavome, šokome, o salė būdavo pilnutėlė, nežiūrint  iškilmingos dalies kančių.
Kaip aš  dabar norėčiau dar kartą  patekti į tą salę ir pasiklausyti dviejų klarnetistų Barzinsko ir chirurgo Baliutavičiaus grojimo...  
* * *
Stanislovas gimė 1932 metais Šiauliuose. Mokėsi „Saulės“ mokykloje. Anksti pradėjo dirbti, kad užsidirbtų pinigų mokslui.  Visą II pasaulinio karo laikotarpį gyveno Šiauliuose. Ko gero, tai daugiausiai per karą nukentėjęs Lietuvos miestas. Buvo sugriauta ir sudeginta apie 90 procentų gyvenamųjų namų. Barzinskų namas išliko, bet bombos sprogimas visiškai sunaikino slėptuvę, kurioje turėjo slėptis jų šeima. Gerai, kad ten ir nesislėpė. Namas nenukentėjo, nors sienos nuo smūgio bangos  išsikraipė. Vėliau jas reikėjo atstatinėti, tiesinti. Prie viso to dar reikėtų pridurti, kad Stanislovui buvo peršauta koja. Kai dabar bandai įsivaizduoti, ką pergyveno vyresniosios kartos žmonės –  romantikos nebelieka. Badas, skurdas ir įvairiausi pavojai. Gal todėl ir nesinori viso to siaubo prisiminti. Ir, ko gero, net sunkiausiais momentais gelbėjo muzika. Barzinskų šeima buvo muzikali.
– Mūsų mama, – pasakoja maestro, – mėgo dainuoti, muzikuoti, turėjome kelis instrumentus: trimitą, gitarą, akordeoną, mamos gamybos būgną. Grodavome laisvu nuo darbų metu, vakarais. Taip ir prasidėjo mano, kaip muzikanto, karjera. Vyresnis brolis kartą pasakė: „Reikia, kad mūsų šeimoje būtų raštingas muzikoje žmogus“. Buvo nuspręsta leisti mane mokytis į Šiaulių muzikos mokyklą. Mokiausi muzikos mokykloje ir tuo pačiu pas žinomą to meto Lietuvos grafiką skulptūros bei piešimo...
Pokario studentiško gyvenimo metai: už mokslą reikėjo mokėti po 500 rublių (čia prieš 1961 metų pinigų reformą), o stipendija – jeigu gaudavai buvo 250 rublių. Teko suktis, groti vakarais ir naktimis restoranuose, paskui naktimis (tada gatvės kažin ar būdavo apšviestos?) grįžti į mokymo įstaigą  ir gultis miegoti ant rojalio – auditorijoje. Vieną rytą mūsų studentą Stanislovą miegantį rado valytoja ir nuvedė pas direktorių. Direktorius buvo šokiruotas ir ėmėsi žygių organizuoti studentams bendrabutį. Stanislovas buvo pirmas to bendrabučio gyventojas. Tuo pačiu metu, kartu su juo, ten  mokėsi  ir Vytautas Landsbergis, Dainius Trinkūnas,  bei kitos visiems žinomos asmenybės.
Baigęs Talat-Kelpšos muzikos mokyklą S. Barzinskas įstojo į Vilniaus konservatoriją. Pasimokė metus ir nuvyko mokytis į Rygos konservatoriją. Tais laikais ši Latvijos mokymo įstaiga turėjo gerokai didesnį autoritetą. Gerai, kai gali pasirinkti, arba kai sugebėjimai leidžia tai padaryti...
Neteko Stanislovui išvengti ir karinės tarnybos. Dar besimokant jam buvo suteiktas karininko laipsnis ir teko vilktis uniformą.  Jokia kariuomenė be muzikos neapseina. Reikia maršų, reikia fleitų, būgnų ir trimitų. Taip ir teko trejus metus jam atpilti karinės dalies dūdų orkestro kapelmeisteriu. Gal todėl pučiamiesiems instrumentams maestro jaučia tokią ypatingą simpatiją. Su tokia muzika norisi eiti, žygiuoti, dainuoti, ji didina energiją ir adrenaliną kraujuje, kelia entuziazmą ir nuotaiką. Kaip nemylėti to paradinio žingsniavimo miesto gatvėmis, juk net gražuolės gėles mėtydavo?!
Nors mokytojas S. Barzinskas Kaišiadoryse gyveno  nuo 1960 metų, sukūrė šeimą, tačiau neturėjo gyvenamojo ploto. Specialistams buvo lengviau, bet ir tie, kurie atvykdavo gyventi į Kaišiadoris dar turėdavo pagyventi nuomojamose patalpose.  Prieš atvykstant į Kaišiadoris, S. Barzinskui teko padirbėti Molėtuose, Pasvalyje ir Kupiškyje. Visur kartu su muzika, su mokiniais ir saviveiklininkais.
Kai tik mokytojas įsikūrė Kaišiadoryse, tuoj užvirė visai kitoks, kokybiškai aukštesnis muzikinis gyvenimas. Vien tik dūdų orkestrų buvo trys, o kur dar kaimo kapelos, kolektyvai ne tik Kaišiadoryse, Antakalnyje ir Mūro Strėvininkuose?! Be jau minėtų – buvo dar keli chorai, kuriuose – dešimtys, gal net keli šimtai saviveiklininkų. Suvaldyti ir išmokyti tokius būrius, ką ten būrius – kuopas vaikų, paauglių ir žalio jaunimo – nelengva.
S. Barzinskas su Kaišiadorių vidurinės mokyklos choristais 6 kartus dalyvavo respublikinėse dainų šventėse. Nė viena šventė, kaip jau minėjau, neapseidavo be Stanislovo Barzinsko, dar ir dabar man prieš akis ta nuotrauka, kur maestro trijų dūdų orkestrų priešakyje iškilmingai žengia mūsų miestelio gatvėmis.
Mokytojas niekada neslėpė savo politinių pažiūrų, nors per daug jų ir neafišavo. Neslepia jų ir  dabar.  Kad ir kaip ten būtų iš Kaišiadorių muzikos mokyklos direktoriaus pareigų jį atleido tik todėl, kad jis buvo nepartinis. Sąjūdžio laikais, kai mokyklos orkestras vadovo iniciatyva pradėjo repetuoti  tautinę giesmę, niekas iš pradžių nesuprato, kas čia darosi. Tik mokyklos stalius – tremtinys – savo dirbtuvėse, rūsyje, išgirdęs tautinės giesmės  gar-sus, atėjo salę  ir, paspaudęs mokytojui ranką, padėkojo. Nežiūrint į tai, kad mokyklos vadovybė neleido  dalyvauti ir net užrakino instrumentus, mokytojo vadovaujami orkestrantai vis tiek atžygiavo į pirmąjį Sąjūdžio susirinkimą Kaišiadoryse ir himnas įgavo visai kitokį skambėjimą...
*  *  *
Vėl ir vėl apžiūriu mokytojo eksperto, Lietuvos saviveiklos žymūno, pirmojo Kaišiadorių vaikų muzikos mokyklos direktoriaus, skulptoriaus, grafiko–dailininko Stanislovo Barzinsko parodą. Viskas įdomu iki pačių mažiausių eksponatų. Net ir  nuotraukos suvirpina širdį, ir atgena būrį jaudinančių prisiminimų. Žvelgdamas į  parodos eksponatus, matau nueitą jo gyvenimo kelią, imu suvokti, kaip žmogus gyveno: visas laikas suplanuotas, nė minutė veltui nenubyrės. Laikas maestro – didžiausia brangenybė, kurio nevalia švaistyti be darbo, be kūrybos. Jeigu tarp pamokų yra langas, laisvas laikas, jis ką nors kuria, piešia, drožia, braižo, planuoja. Ko gero, sunkiausia tokiais atvejais būdavo, kai reikėdavo palikti vieną darbą ir skubėti prie kito.
Viskas turi prasmę, viskas reikšminga. Ir taip diena po dienos iki šiol.
Dar daug planų ir sumanymų turi mokytojas, nors atrodytų jog daug ir nu-veikta. Tikram  žmogui, kūrėjui to niekuomet negana.
Sėkmės Jums darbe, kūryboje, Mokytojau. Tegul niekuomet nenutyla jūsų muzikiniai instrumentai ir nepavargsta ranka, laikantį įrankį...

Nuotraukos iš asmeninio albumo


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 5118

Komentarai (1)
2016-08-30 18:44
Šiame pasakojime trūksta vieno štricho... 1989 metų spalio 1 d.Kaišiadorių stadijone Sąjūdžio mitingas. Reikai groti Lietuvos himną, reikia ir dūdorių psirodymo intarpo. Tai ruošiasi padaryti mok. Stanislovas Barzinskas su savo mokiniais. Deja, I vidurinės mokyklos, kur jis mokytojavo, valdžia priešinasi, slepia instrumenhtus, draudžia... Vis tik dūdos grojo... Apskritai, Stanislovas buvo vienas iš Sąjūdžio renginių organizatorių, taip ir likęs mokytoju. Gi jo veiklos draudėjai tapo politikais, socialdemokratais, ėmė kaišiadoriečius valdyti. Tokios tokelės buvo (o gal ir yra) Kaišiadorių padangėje...O Jonui už rašinį ačiū.
S.A.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 spalio 21, penktadienis )