Kaišiadorietė Renata Sausaitienė, mylima vaikų pradinių klasių mokytoja, moksleivių dramos būrelio vadovė, internetinės, literatūrinės svetainės administratorė, daugelio projektų autorė, aktyvi visuomenininkė. Tai, ką ji nuveikė visos bendruomenės labui, mato ir girdi visi, tačiau retas kaišiadorietis gali pasigirti, kad skaitė jos geriausius eilėraščius.
Renata Sausaitienė (nuotr. iš asmeninio albumo)
Noriu pasidalinti savo jausmais, kurie aplanko skaitant Renatos Sausaitienės eilėraščius. Įdomūs, jaudinantys sielą, artimi kaip vaikystės prisiminimai. Dar daugiau – juose jauku, jie visuomet priims tavo sielą pagyventi... Juos paskaityti gali visi – tik reikia žinoti, kur ieškoti. Su jos eilėmis galime susipažinti internetinėje svetainėje www.rasyk.lt, susiradę autorių – Febi slapyvardžiu.
Niekas kol kas Renatos oficialiai poete nepripažino, bet tiems, kurie perskaitys jos eilėraščius – abejonių neliks. Kiekvienam poetui reikalingas pripažinimas, kad skatintų jo norą kuo daugiau kurti. Galiu drąsiai tvirtinti: mūsų bendruomenė skolinga šiai talentingai moteriai, reikėtų padėti jai išleisti poezijos knygutę. Kai kas gali pasakyti, kad dabar, kas netingi, tas leidžia savo knygutes. Taip, tai tiesa, bet ne kiekvieno žmogaus kūryba – garbė bendruomenei.
Skaitai Renatos eilėraščius ir patenki į kitą pasaulį. Tas pasaulis pasakiškas. Jis žavi todėl, kad žmonės ir jo lyrinis herojus, vaikšto po jį be kaukės. Tu atsiduri jausmų sūkuryje, jaudiniesi lyg vėl mylėtum tarsi pirmąjį kartą. Tai tarsi sugrįžimas į vaikystę – visiems, kuriems ji brangi, kurie ne kaimo vaikai. Sugrįžimas į seną buitį, į tėvų papročius. Skaitydamas tokius eilėraščius, pasijunti tarsi vėl įbridęs į upę, kurios gaivūs vandenys seniai nutekėjo... Yra eilėraščių, kurie įstringa atmintin. Prisimeni juos, jie tau padeda suprasti, kad gyvenimas ne toks vienareikšmiškas ir kad tos jo aplinkybės, kurios dabar tave slegia, ne amžinos...
Skaitytojams siūlau pabraidyti po poetės gimtosios upės seklumas, kai pirmieji saulės spinduliai peršviečia viską, kai pajunti matęs, apie ką kalba poetė, vyniodama savo prisiminimų kamuolį...
* * *Susprogusio veidrodžio šukės Įsminga giliom vertikalėm Į alpstantį geiduliu šulinį Vidurnaktį skilus ekstazei Sinkopėmis kūnai alsuoja Susisuka formomis rėmai Ir klojasi vasaros guolį Ant pradalgio balto pjovėjai Aštriuosius dalgius išgalandę Išpjovė Visatoje skylę Ir Rytas ištrūkęs pro langą Geltonom avietėm pabyra* * *Susisuko vargonuose tyla, Išdžiaustė rūpesčių paklodes vėjai. Aš pamiršau, kokia saldi kava, Kai gomuriu išplaukia sėliai. Namo sugrįžo batai purvini –Prie durų kilimėlis ašaroja. Tu kirvio pentim sukalei vinis Į panages – po rimtą paranoją. Aš nesvarumo būklėj pakibau Virš subjektyvų objektyviai tylint, Auksinėm žnyplėm lūpas sugnybau Ir tyruliais plaukiu nurimus.* * *Paskui iškrypusias Senas vežėčias Takažolėm užžėlusia bryde Sau kelią pažymėdami Purienų blykstėm Išsineriam voratinkliais Kas rytą Raštuotos bobų Kojos vežime Užklimpę sietuvoj Upėtakiais išneršiam Nerasdami brastos Prisiplakam Prie kranto Riešutų duonos Trupiniais išmintam Žvynuotom lūpom Sukalbam maldas Užkliūva ratas už akmens Vėl riedam Paskui iškrypusias Senas vežėčias Takažolėm užžėlusiom pėdom
