Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Švenčiaus ežero krašto dainų atlydėta. Pasakojimas apie Kaišiadorių kultūros centro jaunimo folkloro ansamblio ,,Žilvita” vadovę Laimą Morkūnienę Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2016 liepos 22, penktadienis
Laima Morkūnienė
Laima Morkūnienė gimė tolimame mūsų rajono kampelyje – Nemaitonyse. Ko gero, aš pažinojau jos mamą, senelę ir artimiausius kaimynus, nes teko tame krašte dirbti ir gyventi kelerius metus. Jų sodyba – prie pat Švenčiaus ežero. Daug erdvės tame kalvotame krašte, gero, tyro oro plaučiams išvėdinti – todėl ir dainuodavo visi su malonumu ir dažnai. Pasakyčiau, ten daina geriau skamba, susidainuoti lengviau. Mane stebino nemaitoniečių balsingumas, jų energija, tvirtas charakteris. Nemažai teko išgyventi tiems, mano pažįstamiems žmonėms, tačiau niekas negalėjo pakeisti jų pasaulėžiūros, požiūrio į gyvenimo vertybes. 
– Reikia dėkoti tam kaimo žmonių konservatizmui, –  sako  Laima. – Jie gali žavėtis
visokia muzika, bet savo krašto dainų neužmirš. Kosmopolitui jos atrodo per daug paprastos, netgi banaliai primityvios, bet juose skamba tautos siela, ir būtent iš šių ištakų viskas, kas mūsų tautoje geriausia. Liaudies dainose – užkoduota tautos dvasia.
Žilvitiškius ir jų energingąją vadovę dažnokai gali išvysti rajone vykstančiuose renginiuose. Smagiai ne kartą šokta trypta ir miesto centre, ir Kaišiadorių geležinkelio stotyje...
Žmogaus gali jau ir nebūti. Jis Anapilyje – mūsų protėvis, bet jo sielos muzika mus pasiekia iš amžių glūdumos, lyg antkapis atsivertų nušvisdamas. Tai kaip lobis, kuris stebuklingomis ugnelėmis – žaltvykslėmis – keliauja  per  mūsų žemę. Mes visada su juo, jis nesislepia nuo mūsų, mes nebijome, kad jį pasisavins.  Mes norime, kad šį lobį savintųsi kuo daugiau žmonių ir dosniai jį dalijame, kaip tik galime.
Dievo keliai dažnai būna nežinomi... Niekas iš mūsų neatspės, kokius gyvenimo vingius jam narplioja likimas. Būk tu labiausiai pragmatikas, nuoseklus savo gyvenimo planuotojas ir užsispyrusiai siek išsvajoto tikslo... Tu gali jį net ir pasiekti, bet gyvenimas vis vien įneš savo pataisymus. Juk nežinai, žmogau, kas tavęs laukia tiesiog už kito gatvės kampo ar kelio vingio. 
– Mokiausi Užuguosčio vidurinėje mokykloje. Visi mūsų krašto vaikai ten mokėsi, nors tas miestelis – jau Prienų rajone. Mano vyras irgi vietinis – kaimynas. Vienas kitą nuo
Su Kaišiadorių kultūros centro jaunimo folkloro ansamblio „Žilvita“ kolektyvu po repeticijos, 2015 m.
vaikystės vos ne kasdieną matydavome. Taip ir atsitiko, kad vaikystės žaidimų draugas tapo gyvenimo draugu. Turime tris vaikus. Visi – šiek tiek artistai, mažoji važinėja su manimi, koncertuoja. Vyras  ūkininkauja. Gyvename  Žiežmariuose. Nesiruošiau kultūros darbuotojos karjerai, net meno mokyklą, ko gero, nebuvo įmanoma lankyti, juk neprivažinėsi iš tolimo nuošalaus kaimo kasdien į rajono centrą. Svajojau apie kažką panašaus, bet baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus kolegiją, įgijau maitinimo įmonių vadybininkės specialybę. Atrodo, nesiruošiau tapti kultūros darbuotoja, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Ir nė minutės nesigailiu. 
2015 metais Laimai Morkūnienei, Kaišiadorių kultūros centro jaunimo folkloro ansamblio „Žilvita“ vadovei, už vietos bendruomenės narių įtraukimą į kultūrinę ir meninę veiklą rajono savivaldybė paskyrė Kultūros premiją. Tokių, kibirkščiuojančių energija žmonių sutikau ne tiek ir daug per savo gyvenimą. Juk palyginti dar visai nesenai Laima ėmėsi vadovauti „Žilvitos“ kolektyvui, ir štai – kokie rezultatai!..  Teko prabėgomis stebėti šio kolektyvo repeticijas. Viskas verda, kunkuliuoja, kiekvienas dalyvis – kūrėjas, turi savo nuomonę, jam čia – antroji šeima...
– Mano pirmasis instrumentas – armonika. Devyneri metai buvo, kai pradėjau čirpinti. Dažnai grodavau, bet iš klausos. Žinia, dabar mano gimtinėje vis mažiau žmonių pasilieka
Šventėje ,,Skambėkit, Kaišiadorys!”, 2015 m.
gyventi. Kai baigiau mokslus, grįžau namo, kaip jau sakiau, ištekėjau ir nuėjau dirbti į Ringailių kultūros namus vaikų dramos būrelio vadove. Persikraustėme gyventi į Stasiūnus, Žiežmarius, teko padirbėti ir parduotuvės vedėja, dirbau ir Žiežmarių kultūros centre – renginių organizatore. Kaišiadorių kultūros centre pradėjau dirbti  2010 metais su vaikų dramos būreliu. Iš pradžių tame būrelyje tebuvo tik penki vaikai, šiuo metu repeticijas lanko jau 45, net negaliu pasakyti „vaikai“, nes yra ir studentų, kurie niekaip nepamiršta mūsų kolektyvo... Esu nepaprastai dėkinga Kaišiadorių meno mokyklos mokytojai Reginai Girčienei. Pas ją ketverius metus individualiai mokiausi muzikos teorijos, groti pianinu iš natų. Be šių žinių dirbti dabartinį darbą, kurį mėgstu, būtų nepalyginamai sunkiau.
Ne dažnai saviveiklinio kolektyvo veikloje galime pastebėti tokį kūrybinį šuolį.
Svarbu  atrasti savo pašaukimą. Ir tada lauki tos minutės, kada vėl prasidės darbo šventė, kūrybinė popietė, ims varstytis durys, rinktis tavo artistai, draugai, dainos ir šokio fanatikai, ką ten ir sakyti – sielos giminės. Jeigu žmogui darbas – didžiausias malonumas – jis laimingas, jam pasisekė šiame gyvenime!.. O jeigu po darbo malonu grįžti namo,
Kaišiadorių kultūros centro jaunimo folkloro ansamblio ,,Žilvita” vadovė Laima Morkūnienė smagaus šokio sūkuryje Tarptautinei kultūros dienai skirtame renginyje, 2015 m.
pasidalinti su artimaisiais savo džiaugsmais – net komentuoti nereikia. Gal čia ir slypi sėkmės šaknys? Jaunimo folkloro ansamblio „Žilvita” repertuaras nuolat auga – kaip tešla kubile. Nustebę klausomės vis naujų dainų, gėrimės naujais šokiais... Ko tik neištraukiama iš kūrybinės kraičio skrynelės?! Dainos, šokiai, mįslės, patarlės, greitakalbės, reprizos – viskas tinka ir dar nežinai, ko ir belaukti. Viskas liaudiška ir net kaišiadorietiška. Kyla klausimas, iš kur tai semiama? Pasirodo – iš knygų, iš pasakojimų, iš bendravimo su žmonėmis, kurie dar saugo liaudies kūrybos lobius savo atmintyje. Daug  padėjo  Antanas Bernatonis, didelis folkloro entuziastas ir šių lobių saugotojas.
Žmogui, kurio sielą pakerėjo liaudies menas, nedarbo minučių nėra. Netgi naktį gali kas nors netikėtai prisisapnuoti ir ima skambėti muzika... Ir jau neužmigsi, prasidės kūryba. O visa tai, jeigu ne šiandien, tai rytoj išsilies garsais, dainomis, šokiais ir pašmaikštavimais. Vėl nekantriai savo kabinete lauksi  – štai koridoriuje pasigirsta žingsniai, linksmi pažįstami balsai ir atsiveria durys... Pagaliau – įgyvendinsime viską, ką sumanėme, ir dar daugiau, ką čia kartu sumanysime! Po tokių susitikimų nesinori skirstytis.
– Koncertuojame daug. Norime visur pasirodyti, visur, kur mus kviečia. Turime daug draugų visoje Lietuvoje, – sako Laima Morkūnienė.– Manau, ateityje jų dar daugiau
Šalia Laimos Morkūnienės nuo mažens scenoje ir jos dukra Evita, kuriai dabar devyneri metai
turėsime. Įveikiame visas kliūtis. Nei aš, nei mano kolektyvo nariai nemokame vaikščioti ir prašinėti, kad mūsų kelionės būtų finansuojamos iš įstaigos biudžeto, ar ieškoti rėmėjų. Geriausi rėmėjai ir mecenatai mūsų artistai, jų tėvai ir artimieji. Reikia kur nors nuvažiuoti – nesukame sau per daug galvos, daug kas turi savo transportą, žmonės nori koncertuoti, važiuoti, pasirodyti. Mes visada realizuojame savo planus. Kas be ko, mūsų kolektyvui trūksta dar kai kurių muzikos instrumentų, bet apskritai esame patenkinti.
,,Žilvita”– vaikų ir jaunimo folkloro šventėje ,,Žilvitis žaliuoja”, 2015 m.
Labai gražiai ir, svarbiausia, autentiškai kaišiadorietiškai mus aprengė, esame sotūs, laimingi ir visada pasiruošę šokti ir dainuoti, visiems žarstyti lietuviško folkloro perlus. Ką atiduodame – viskas dešimteriopai dauginasi ir kaupiasi mūsų kūrybinėje kraitelėje...
Taip, Laimos Morkūnienės kolektyvo kraitelė –  pasakiškai talpi. Vien tik liaudiškų šokių išmokę apie 40. Fantastiška. Kaip reikia mylėti savo darbą ir kolektyvą, kad pasiektum tokių rezultatų per keletą metų!
Štai pats nustebau: kai praėjusiais me-tais šventėme Mindaugo karūnavimo dieną, ką tik Vilmanto Kratavičiaus kapela grojo, tą Laimos  Morkūnienės kolektyvas mokėjo pašokti.
Mano pasakojimas, be abejo, per menkai atspindi visą šio kolektyvo jaunatvišką jėgą, polėkį ir grožį. Reikėtų parašyti ir apie kitus ansamblio žmones... Jie jauni ir viskas jiems prieš akis.

Nuotraukos iš asmeninio albumo


Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 5422

Komentarai (2)
2016-08-08 15:49
Teko bendrauti ir su Laimute ir su jos vadovaujamo kolektyvo Žilvita šokėjėliais,muzikantais.Mane sužavėjo jų paprastumas, nuoširdumas,mokėjimas bendrauti.Kada jauni vyrukai grįžę savaitgaliui iš mokslų skuba į repeticijas ,ar koncertą,tai sveikintina.Šiam kolektyvui ir vadovei linkiu dideles sėkmės.
meile
2016-07-27 08:54
neitiketina kad vienas zmogus gali tiek daug padaryti, na saunuole vadove, puikus darbas
smagu
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 rugsėjo 09, penktadienis )