Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2024 balandžio 20, Šeštadienis
Prieš užveriant mokyklos duris. Jurinta: ,,Stengiuosi iš kiekvienos dienos pasiimti viską, ką galiu“ Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2016 balandžio 15, penktadienis

Paskutiniai žingsniai Žiežmarių gimnazijoje. Abiturientė Jurinta Urbanavičiūtė čia paliks ryškius pėdsakus (Laimos Kmeliauskienės nuotr.)
Ir kaip ji viską suspėja?! Nors Žiežmarių gimnazijos abiturientė Jurinta URBANAVIČIŪTĖ – nepaprastai veikli įvairiose srityse, siekianti iš savęs išspausti maksimumą, kurios veiksmo pilnoje darbotvarkėje prieš mūsų susitikimą buvo ir anglų kalbos bandomasis egzaminas, o netrukus, kovo 21 dieną, ir anglų kalbos valstybinis brandos egzaminas (kalbėjimo dalis), tačiau mergina surado laiko susitikti ir su „Kaišiadorių aidų“ žurnaliste.
 
Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Lina Lukoševičienė tave apibūdino kaip šaunią mokinę. Jos teigimu, „Jurinta 2015 m. konkurse „Olimpis“ surinko 93 proc. iš 100 proc., ji yra respublikinio lietuvių kalbos konkurso „Švari kalba – švari galva“ du kartus laureatė, „Dainų dainelės“ laureatė, aktyvi mokinių savivaldos narė, 2015 m. vadovavo Žiežmarių gimnazijos mokinių jaukumo komitetui“. Apie šiuos, o galbūt ir kitus tavo nuopelnus, kurių nepaminėjo direktoriaus pavaduotoja, norėtųsi išgirsti plačiau...  Be to, apie mokyklos renginius tu dar rašai ir „Kaišiadorių aidams“...
Planšečių klasėje (Laimos Kmeliauskienės nuotr.)
Labai malonu girdėti, kai apie tave žmonės atsiliepia teigiamai, malonu, kai giria, tada norisi dar labiau stengtis, dar daugiau siekti, tobulėti – norisi pateisinti pagyrimus su kaupu. Būtent taip jaučiuosi, kai suprantu, kad man sekasi. O sekasi tie dalykai, kuriuos labiausiai mėgstu, – tai muzika ir literatūra. Meilę lietuvių kalbai, literatūrai, knygai pajutau baigusi keturias klases, kai penktoje klasėje lietuvių kalbos ėmiau mokytis mokytojos Astos Beliukevičiūtės globoje. Tai ypatinga mokytoja – jos užsidegimas, meilė savo darbui ir lietuvių kalbai užbūrė ir mane. Ėmiau rimčiau domėtis gimtąja kalba, jos ypatumais bei lietuvių rašytojų gyvenimu ir kūryba. Pastebėjau, kad lietuvių kalba yra labai graži, skambi ir maloniausiai – tokio grožio negalima teršti, reikia jį puoselėti, todėl stropiai kibau mokytis taisyklingos lietuvių kalbos rašybos, skyrybos, žodžių kirčiavimo. Mano užsidegimą pastebėjusi mokytoja Asta pasiūlė man dalyvauti respublikiniame lietuvių kalbos konkurse „Švari kalba – švari galva“ ir aš, žinoma, sutikau – juk tai puiki galimybė patikrinti, kaip stipriai pamilau  kalbą.
Su Prezidente Dalia Grybauskaite po apdovanojimo. Jurinta – konkurso ,,Švari kalba – švari galva“ trečiosios vietos laimėtoja, 2013 m.
Mokytoja labai stropiai ruošė mane šiam konkursui: mes likdavome po pamokų, sėdėdavome ir spręsdavome įvairias užduotis, skaitėme papildomą literatūrą – mokytoja negailėjo savo laisvo laiko, mokė mane po ilgos darbo dienos, kai abi nuvargdavome, vakare parveždavo namo, jei mano tėvai negalėdavo manęs pasiimti. Negalėjau jos nuvilti, mačiau, kaip ji stengiasi, kaip džiaugiasi mano mažais laimėjimais, gilėjančiomis žiniomis, buvo taip gera justi padrąsinantį mokytojos žvilgsnį. Todėl dėl savo pasiekimų lietuvių kalboje labiausiai esu dėkinga šiai nuostabiai mokytojai. Ji įžiebė meilę lietuvių kalbai. Ir ši meilė vis dar rusena, ir, žinau, dar ilgai rusens. Baigusi Mūro Strėvininkų pagrindinę mokyklą, pradėjau mokytis Žiežmarių gimnazijoje. Nežinau, ar tai likimas, bet ir čia patekau į savo dalyko specialistės, lietuvių kalbos mokytojos Daivos Maknienės auklėjamą klasę. Ši mokytoja lygiai kaip ir Asta Beliukevičiūtė mėgsta savo darbą, yra beprotiškai atsidavusi  mokiniams, todėl neįmanoma nemėgti jos dėstomo dalyko. D. Maknienė dar labiau įkurstė meilę kalbai, knygai, todėl mano pasiekimai dar labiau auga. Su mokytoja dalyvaujame įvairiuose rašinių konkursuose, olimpiadose, kuriose man sekasi tikrai gerai. Be to, prisidedu prie auklėtojos organizuojamo elektroninės žiniasklaidos būrelio veiklos, stebiu gimnazijos gyvenimą, mokinių savivaldos veiklą, laimėjimus ir apie visa tai rašau į gimnazijos svetainę. Mokytoja labai džiaugiasi, kad noriai to imuosi, džiaugiasi mano aistra rašyti, todėl geriausius mano straipsnius nusiunčia į Kaišiadorių rajono laikraščius – man tai didžiulis paskatinimas. Džiaugiuosi, kad galiu visapusiškai save atskleisti. Dėl to esu labai dėkinga savo mokytojoms, mano sėkmė –  tai jos!
Tuomet, kai dar mokėsi Mūro Strėvininkų pagrindinės mokyklos septintoje klasėje. Gitara akompanuoja Gabija Cvilikaitė. Akimirka iš renginio, skirto Motinos dienai
Dabar, kai kalbamės, tu jau turėjai būti gimnazijos choro repeticijoje... Ruošiatės moksleivių dainų šventei?
Taip, mes, choras, kuriam vadovauja mokytoja Renata Balčiūnienė, ruošiamės lietuvių moksleivių dainų šventės „Tu mums viena“ perklausai. Labai norime dalyvauti šiame renginyje ir šiais metais, nes tai tapo mūsų choro tradicija – kiekvieną vasarą dalyvaujame kokiame nors masiniame „dainuojančios Lietuvos“ renginyje, nesvarbu kur – Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ar kituose Lietuvos miestuose. Dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose yra labai smagu – gera atsistoti ir kartu su visu Lietuvos jaunimu užtraukti dainą apie mylimą tėvynę, toks vieningumo jausmas svaigina, iškelia aukštai virš visko, tada užmiršti visus  rūpesčius – jie išsisklaido ir nuaidi Lietuvos laukais kartu su mūsų dainomis. Galimybė su visa Lietuva padainuoti gražiausias dainas yra didžiulė dovana ir padėka už visų metų stropų darbą, repeticijas. Todėl ir šiais metais stipriai ruošiamės, repetuojame, siekiame geriausio rezultato, kad perklausoje sužibėtume, sužavėtume komisiją ir kartu su kitais moksleiviais liepos 4–9 dienomis galėtume savo balsais ir dainomis sudrebinti Lietuvą.
Su mylima mama
Nuo kada dainuoji? Kokie dar pasiekimai šioje srityje?
Dainuoju nuo pat mažens – kiek save prisimenu. Dar būdama maža mergytė svajojau tapti garsia dainininke, prisimenu, kaip staipydavausi prieš veidrodį, kaip traukdavau visa gerkle populiarias dainas, įsivaizduodavau, kad manęs klauso milijonai. Smagu prisiminti (juokiasi). Mokytis šio meno pradėjau jau pirmoje klasėje. Muzikos mokytoja Genutė Kučinskienė pakvietė mane ateiti pažiūrėti, kaip dainuoja jos merginų ansamblis. Atėjau, paklausiau, tada padainavau ir aš, dar ir dabar prisimenu – „Du gaidelius“. Mokytoja pagyrė mano klausą, tikslų intonavimą ir jau kitoje ansamblio repeticijoje dalyvavau ir aš. Su Mūro Strėvininkų pagrindinės mokyklos merginų ansambliu pradėjau dalyvauti „Dainų dainelės“ konkurse, rajono ir kituose renginiuose. Vėliau nusprendžiau, kad to man negana. Įstojau į Kaišiadorių muzikos ir meno mokyklą, kurioje su pagyrimu baigiau chorinio dainavimo klasę. Muzikos mokykla atvėrė dar didesnes galimybes: įvairūs fortepijono konkursai, „Dainų dainelė“, „Giesmių giesmelė“, „Sakralinis ruduo“ ir kiti konkursai suteikė man galimybę pasireikšti, išbandyti save. Vis dar noriu dainuoti – operoje –!, ir šiuose konkursuose užimtos prizinės vietos mane labai skatina. Muzika man yra didžiausias džiaugsmas, ji padeda nurimti, užsimiršti, atsipalaiduoti.
Smalsu pažiūrėti ir kaip filmuojama televizijos laida ,,Yra kaip yra“!
Žinoma, gerai dainuoti nėra lengva, netgi labai sunku, bet kai yra toks noras, viskas įmanoma. Nenutrauksiu savo muzikinio tobulėjimo net ir tuo atveju, jei nepasirinksiu profesionalios muzikantės kelio, nes ji visada išliks mano aistra, mano hobis.
Sakoma, kas dainuoja, tas mėgsta ir šokti...
Taip, tai tikra tiesa. Labai mėgstu šokti. Vaikystės maivymaisi prieš veidrodį neapsieidavo be šokių. O ir vėliau, kai pradėjau mokytis, pradinėse klasėse, kartu su draugėmis pertraukų metu susirinkdavome ir šokdavome, kurdavome, improvizuodavome. Su tais šokeliais pasirodydavome mokyklos renginiuose, džiaugdavomės sulaukusios pagyrimų. Dabar atrodo, kad tai labai juokinga, ir tos repeticijos koridoriuose atrodė keistai, bet nekeisčiau nieko, jei ir galėčiau. Smagu buvo, ir nors kiti mokiniai šaipėsi, juokėsi iš mūsų, bet mums buvo gera. Niekada neišskyriau šokių, man jie visi smagūs ir malonūs, visi gražūs ir unikalūs, todėl šokau viską. Kelerius metus mokiausi „pilvo šokių“, vėliau buvau užsidegusi gatvės šokių ritmu. Dabar šoku tautinius šokius Česlovo Kriščiūno klasėje. Ir kaip man tai patinka... Muzika kartu su šokio žingsneliais – kas gali būti gražiau? Dainų šventėje visada mėgstu pažiūrėti į šokėjus, ten, Vingio parko arenos viršuje, taip puikiai matosi įvairios tautinių šokių figūros, energija, sklindanti iš šokančio jaunimo, užburia, šypsenos jų veiduose parodo, kaip gera suktis muzikos ritmu. Todėl baigusi gimnaziją ir įstojusi į universitetą žadu įsilieti į šokių kolektyvą, galbūt tautinių šokių, o gal paieškosiu savęs pramoginių šokių aikštelėje...
Ar dar turi kokių nors laisvalaikio pomėgių? Ar tu apskritai turi laisvalaikio, kai nieko neveiki, pavyzdžiui, tik drybsai ant sofutės? Juk tu dar ir... dirbi?!
Laisvalaikis yra vienas iš mano tikslų – kol kas jo turiu labai nedaug. Mokykloje praleidžiu beveik visą dieną: po visų pamokų, būrelių, namo grįžtu tik vakare. Grįžusi negaliu sau leisti atsipūsti, skubu ruošti namų darbus, kurių nuolat yra neįtikėtinai daug. Ruošiu juos iki sutemų, dažnai iki paryčių. Tai neįtikėtina. Žinau. Bet krūvis, tenkantis šiuolaikiniam abiturientui, yra nepaprastai didelis. Kiekvienas mokytojas iš savo dalyko reikalauja maksimumo, todėl tenka rinktis – miegas ar patenkintos mokytojų viltys. Daug kas kritikuoja, bet visada į šalį nustumiu miegą. Vis viliuosi, kad kitą dieną nereikės taip vargti, kad galėsiu pamiegoti ilgiau nei keturias valandas per parą. Deja, bet ateina savaitgalis, kurio irgi negaliu praleisti drybsodama lovoje iki pietų. Lekiu aptarnauti žmonių – dirbu pokylių salėje, kur žmonės švenčia savo jubiliejus, rengia konferencijas, švenčia įvairias kalendorines ir valstybines šventes. Darbas ilgas, reikia dirbti per visą naktį, bet man tai nesunku – man patinka dirbti padavėja, nes tai švarus ir malonus darbas, man patinka bendrauti su žmonėmis, be to, salėje nuolat skamba muzika, aidi žmonių juokas – atmosfera tikrai gera. Vidurnaktį, kai randu laisvesnę nuo darbo minutėlę, užsiimu namų darbų ruošimu. Taip... Salėje šoka, dainuoja, linksminasi, o už sienos, virtuvėje, sėdžiu aš ir mokausi, mokausi, mokausi. Nieko, suspėju. Ir padirbu, ir pasimokau – mokslai tikrai nuo to nenukenčia.
Pramogos Kauno marių regioniniame parke 2015-ųjų metų vasarą
Džiaugiuosi, kad galiu dirbti, juk jaunam žmogui, būsimam vairuotojui, studentui, pinigai yra labai reikalingi. Kiek laisviau jaučiuosi vasarą. Žinoma, savaitgaliai lieka tokie patys užimti, bet darbo savaitė laisvesnė. Laiką praleidžiu labai įvairiai. Daugiausia laiko užimu skaitydama. Tikrai daug skaitau, labai tai mėgstu, nes knygose randu dalykų, kurie priverčia susimąstyti, pergalvoti savo gyvenimą, planuojamą ateitį, svajones. Jose sukaupta visa žmonijos patirtis, kurios noriai semiuosi. Kai neskaitau, sėdžiu savajame „rūtų darželyje“. Labai mėgstu krapštinėtis gėlių darželiuose – mūsų namuose jų yra daug, todėl turiu, kur išlieti savo fantaziją, – komponuoju gėles, derinu spalvas, aukštį, rūšis. Laikas, kai kuriu šį grožį, prabėga greitai, net nepajuntu, kad jau pusę dienos darbuojuosi saulėje, gryname ore. Ir šiaip aš labai mėgstu grožį, tvarką (galbūt net pedantiškai), todėl daug laiko praleidžiu tvarkydama namus, jų aplinką. Vasarą su šeima pakeliaujame po Lietuvą, susigalvojame įvairių pramogų. Skirtingai nei kiti mano bendraklasiai, nesimokiau vairuoti per mokslo metus, nenoriu trikdyti savo ruošimosi brandos egzaminams, todėl vairavimo pradėsiu mokytis tik sulaukusi vasaros. Taigi ši vasara bus kiek kitokia – laisvalaikį papildys nauja veikla.
Be margaspalvės veiklos, tu dar ir mokinė, kurios pažymių vidurkis peršokęs 9 balus... Akimirksnis – ir baigsi mokyklą... Egzaminai... Kokie jausmai apima įsigilinus į šio žodžio esmę? Kokius egzaminus pasirinkai laikyti? Ar jie tikrai tie, dėl kurių pasirinkimo neabejoji?
Egipte, faraonų šventykloje, praėjusių metų lapkritį (nuotr. iš asmeninio fotoarchyvo)
Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų... Kuo aiškiausiai save prisimenu rugsėjo 1-ąją, kai į mamos ranką įsikibusi žengiau pro mokyklos slenkstį į pirmąją savo klasę. O dabar aš jau finišo tiesiojoje. Dar truputis ir baigsiu tai, ką prieš dvylika metų pradėjau. Tad artėjantys egzaminai, pirmiausia, man primena, kaip greitai bėga laikas, lekia gyvenimas. Ši mintis yra pirmoji, kuri ateina į galvą, kai pagalvoju apie laukiančius egzaminus. Šiaip nebijau jų, esu rami, pasitikiu savo jėgomis ir atliktais darbais. Ko nespėjau išmokti – tam dar turiu šiek tiek laiko, ko neišmoksiu – atsispindės mano egzaminų rezultatuose, bet jei taip bus, labai neliūdėsiu. Lietuvių liaudies išmintis byloja „ko neprivalgei, to neprilaižysi“, taigi, jei negausiu aukščiausių balų, vadinasi, nesu jų verta. Ir pykti ant kažko, verkti tikrai nepradėsiu... Tai rimtas išbandymas, bet jo nebijau, nes žinau, kad vėliau, studijų metais, tokie egzaminai taps įprastu dalyku, todėl bandau juos priimti kaip natūralų dalyką. Svarbiau, manau, yra tinkamai išlaikyti gyvenimo egzaminus, jie bus sunkesni, painesni.
Abitūros egzaminai – tik pasiruošimas gyvenimiškiems. Štai tokia mano nuomonė apie artėjančius egzaminus. Pasirinkau keturis egzaminus – tris privalomus gauti valstybės finansuojamai studijų vietai ir istorijos egzaminą. Kodėl laikysiu matematikos, anglų ir lietuvių kalbos egzaminus jau pasakiau, o istoriją pasirinkau todėl, kad šis dalykas man labai įdomus, istorija intriguoja, supažindina, moko, be to, istorijos pamokose man puikiai sekasi. 
Ko šiandien palinkėtum sau ir visiems abiturientams, stovintiems ant egzaminų slenksčio, prie kurio gali būti ir duobė žarijų? Ar tiesa, kad tai pirmas rimtas išbandymas jauno žmogaus gyvenime?
Sutinku, kad abituriento egzaminai yra pirmas rimtas išbandymas jauno žmogaus gyvenime. Šie egzaminai daug ką nulemia: ar galėsi studijuoti ten, kur nori, ar turėsi galimybę studijuoti nemokamai, o gal dar teks padirbėti, kad užsidirbtumei pinigų studijoms, gali būti ir taip, kad egzaminus teks perlaikyti kitais metais, tada turi sugalvoti, ką veikti tuos metus, belaukiant kitų egzaminų. Taigi egzaminai yra tikrai svarbūs. Kad „neįkristumei į žarijų duobę“,  reikia tinkamai šiems egzaminams pasiruošti, reikia mokytis, dirbti, stengtis, kad rezultatai būtų tokie, kokių norisi. Tai pagrindas. Taip pat egzaminams reikia teigiamai nusiteikti. Manau, kad daugumai koją pakiša baimė ir jaudulys, kurių išvis neturėtų būti. Šaltas protas ir mąstymas, ramybė ir pasiryžimas – tai tikrieji pagalbininkai, kurie padeda pasiekti aukščiausių rezultatų. Taigi, manau, kad einant laikyti egzamino, reikia atsikratyti visų negatyvių jausmų, abejonių, jaudulio, reikia nusiteikti ramiai, drąsiai ir parodyti visas savo žinias, išspausti iš savęs viską, ką gali. Tai garantuoja 50 proc. sėkmės!
Jauniems žmonėms paprastai sunku apsispręsti, ko jie nori iš gyvenimo, tiksliau – patys iš savęs. Tačiau, kada, jei ne dabar, žinoti, kokį ateities kelią pasirinkti (omenyje turiu profesijos pasirinkimą). Tau tai dilema ar seniai viskas sudėliota į lentynas? O galbūt norėtum studijuoti užsienyje?
Jau minėjau, kad vaikystėje norėjau tapti operos soliste ar aktore. Šie mano norai gyvi ir dabar. Tačiau prie šių meniškų profesijų atsirado ir kitokių norų. Kadangi mėgstu rašyti, bendrauti su žmonėmis, galvoju apie žurnalistiką, norėčiau sukurti savo laikraštį ar žurnalą, kuris pritrauktų daugybę skaitytojų. Kadangi mėgstu būti matoma ir pastebima, esu sceniškas žmogus, norėčiau dirbti televizijoje – vesti žinias, galbūt netgi autorinę laidą. Kadangi man labai patinka istorija, kuri yra persunkta politikos, patinka kovoti už teisybę, todėl dar mąstau ir apie politologiją. Norėčiau būti visur: ir dainuoti, ir vaidinti, ir spręsti svarbius valstybės reikalus, ir turėti savo laidą ar laikraštį, bet žinau, kad visur būti negalėsiu, todėl stengsiuosi apie viską žinoti daug, o apie vieną kažkurį dalyką – viską. Bet kas tai per sritis, dar neišsirinkau. Taigi tikriausiai jau supratote, kad profesijos pasirinkimas man nėra lengvas ir aiškus dalykas. Prašymus įstoti siųsiu visur, apie ką mąstau, o apie pasirinkimą galvosiu tada, kai sulauksiu atsakymų. Galbūt tada jau būsiu tvirtai apsisprendusi, tiksliai žinosiu, ko noriu iš savęs. Kol kas mano norai yra beribiai, platūs, mane gelbsti tik tai, kad tvirtai žinau, jog noriu aktyviai įsitraukti į visuomenės gyvenimą, būti matoma ir žinoma, būti savo srities profesionalė. To sieksiu bet kurioje, savo pasirinktoje, specialybėje.
Nori kuo greičiau baigti mokyklą bei ją užmiršti ar čia pasilikti dar ir dar?..
Kai mąstau apie save mokykloje, pagalvoju, kad daug ką daryčiau kitaip, kad, jei galėčiau susigrąžinti laiką, tai nuo pat pirmų dienų mokykloje žiūrėčiau į mokslus rimčiau, ir nors visada buvau stropi mokinė, bet dabar būčiau dar stropesnė. Kai kuriuose dalykuose visgi turiu spragų, kurios mane labai erzina, taigi, jei galėčiau nugyventi tuos dvylika metų iš naujo, nugyvenčiau vien dėl to, kad galėčiau patobulinti save, savo gyvenimą, dėl to, kad tai būtų galimybė prailginti savo gyvenimą, kuris taip greitai bėga. Šiaip man mokytis labai patinka ir mokykloje aš jaučiuosi lyg namie, todėl noro kuo greičiau pabėgti nėra. Tačiau noro pasilikti – taip pat. Kad netektų vėliau gailėtis dėl gimnazijos metų, taip kaip dabar dėl pradinių klasių, gyvenu šia diena, stengiuosi iš kiekvienos dienos pasiimti viską, ką galiu. Kiekviena akimirka man yra dovana, o galimybė gyventi yra nepaprasta, todėl nėra ko skubėti gyventi, nėra nuo ko bėgti, bet nėra dėl ko ir stovėti vietoje, ar gyventi praeitimi. Praeis ir gimnazijos laikai, nelaikysiu jų – tegu. Liks kaip gražus prisiminimas. Nelaikysiu, nes stengsiuosi gyventi kitomis gražiomis akimirkomis, kurių gyvenime, tikiu, bus ne viena. Ir jos visos praeis, bet aš jas visas patirsiu, nes gyvensiu čia ir dabar, šia gražia akimirka.
Gyveni nedideliame kaime. Tai privalumas ar trūkumas? Galbūt norėtum į jį sugrįžti ir čia auginti savo vaikus, juolab kad tavo klaipėdiškė mama pasirinko gyvenimą Kaišiadorių krašto kaime? 
Manau, kad gyvenimas kaime nėra trūkumas ir kad gyvenamoji vieta visai neturi įtakos žmogaus mąstymo būdui, išsilavinimui. Todėl dažnai nesutinku su tais, kurie tamsų, neišsilavinusį žmogų vadina kaimiečiu. „Kaimietis“ – neišprusęs, nepraustaburnis, nemandagus – gali gimti ir mieste, o kaimo žmogus dažnai gali būti daug žmogiškesnis, protingesnis ir darbštesnis už tipinį miesto žmogų. Daugybė lietuvių klasikų, politikų, aktyvių visuomenės veikėjų yra kilę iš kaimo, todėl žinau, kad gyvenimas kaime netrukdo siekti karjeros aukštumų. Kas dar dėl gyvenimo kaime, tai man patinka čia gyventi dėl nuostabaus kraštovaizdžio – mano kaimą supa gražūs miškeliai ir miškai, jame driekiasi plačios pievos, dirbamų plotų laukai, čia ramu, tvyro gaivus oras. Visiškai kitaip mieste – ten triukšmas, smogas, mažai natūralios gamtos, aplink vien pastatai, mūras prie mūro. Tačiau kartu su tuo triukšmu vyksta ir aktyvus judėjimas, ten sudarytos galimybės lengvai ir nevaržomai užsiimti įvairia veikla, ten didžiulis pramogų pasirinkimas. Galbūt gyvendama mieste turėčiau daugiau galimybių užsiimti norima veikla, bet ir dabar, kai gyvenu kaime, man tai nėra problema. Kai šeimoje yra keli vairuotojai, o ir aš pati greitai tokia tapsiu, tai „pagauti“ tas miesto galimybes, pasiekti miestą nėra jokia problema. Gyvenamoji vieta man nėra tokia svarbi kaip galbūt kitiems žmonėms. Iki šiol neturėjau galimybės rinktis, kur gyventi, o ir vėliau, kai pati spręsiu, kur noriu gyventi su savąja šeima, manau, nesvarstysiu šio klausimo. Tikrai nėra svarbu kur, svarbu su kuo, svarbu kaip. Norėsiu gyventi patogiai, gražiai, tvarkingai, apsupta mylimų žmonių, laimingo vyro, nuostabių vaikų. Kur? Kaime? Mieste? Tik detalės...
Ką tau reiškia tavo šeima? Sakei, kad tradicinė... Tačiau kokia ji? Gal galėtum pristatyti jos narius, ką jie veikia? Ar ir jie tokie linksmi ir komunikabilūs kaip tu?
Mano šeima tradicinė – mama, tėtis, trys vaikai ( aš ir du broliai). Lengvajame automobilyje nebelieka daugiau laisvos vietos, kai susėda visa šeima, todėl juokdamasi sakau, kad penkių asmenų šeima yra pilna šeima. Labai myliu visus savo šeimos narius, bet svarbiausias žmogus mano gyvenime kol kas yra mama, todėl ją pristatysiu pirmą. Mano mama Lionė – labai šiltas, jaukus, jautrus ir atviras, geros širdies, atsidavęs, meniškas žmogus, ji labai darbšti ir talentinga. Labai myliu ją. Mūsų santykiai yra pavydėtini – ji ne tik mano mama, ji man tarsi sesuo, geriausia draugė ir pašnekovė. Ji visada viską žino apie mane, aš viską žinau apie ją – jokių paslapčių, nutylėjimų. Sceniškumą, meniškumą aš paveldėjau iš jos, todėl mūsų pomėgiai, laisvalaikio praleidimo būdai sutampa, daug laiko praleidžiame kartu. Jai esu dėkinga už visus savo pasiekimus, nes ji visada mane skatina, visada palaiko, ragina, stumia į priekį, aukoja save visaip, kaip tik gali, kad aš ir mano broliai būtume laimingi, kad mums sektųsi, kad tobulėtumėme. Ji dirba socialinės globos namuose, jos širdin-gumas ten labai reikalingas, todėl namų gyventojai ja labai džiaugiasi, labai myli. Manau, kad kitaip būti ir negali, nes ji yra išties nepaprastas žmogus. Mano tėtis Vidas yra kitoks, rimtesnis, griežtesnis, tikslesnis, jam svarbiau namų ūkis, nei pomėgiai, kaip, pavyzdžiui, mano su mama – dainuoti, šokti, koncertuoti. Mūsų nesieja tokie stiprūs ryšiai kaip su mama, nesieja taip, kaip jį sieja su mano broliais. Bet tai normalu, manau, kad taip ir turėtų būti – sūnūs labiau su tėčiu, dukros – su mama. Tai juk tradicinė šeima, neklydau? Mano mama visada svajojo turėti tris vaikus – du berniukus ir vieną mergaitę. Sako, kad kai stipriai nori, visada išsipildo. Vadinasi, mama stipriai norėjo. Ji turi mus tris. Arvidas, vyresnysis mano brolis, būdo ypatybes paveldėjo iš mamos, jis toks pats širdingas ir atsidavęs, jautrus ir geras, bet kartu veiklus ir energingas, užsispyręs ir siekiantis. Jis mokosi automechanikos, svajoja atsidaryti savo autoservisą. Meilę mašinoms perėmė iš tėčio, jie abu užmiršta valandas, kai pradeda krapštytis prie mašinų. Arvidas žada savo rankomis surinkti, sukonstruoti sau mašiną, jam sekasi, ši brolio svajonė po truputį realizuojasi! Jaunesnysis mano brolis Arnoldas kiek kitoks, kietą charakterį paveldėjo iš tėčio. Jis dažnai žmonėms neatrodo labai mielas, geras, jo draugystę reikia užsitarnauti. Tie, kuriems pavyksta tai padaryti, yra labai Arnoldo branginami, mylimi ir gerbiami. Su visais kitais Arnoldas bendrauja šaltokai, kartais netgi stačiokiškai. Tai nėra gerai, dėl to teko keisti net mokyklą, bet, manau, kad nėra ir labai blogai, nes jis tikrai moka pastovėti už save. Kur nepastovės, jeigu yra aukštas vaikinas, rajono krepšininkas, žaidžiantis KKSC sporto lygoje, kur nepastovės, jei žada tapti karininku, Lietuvos gynėju (įdomu, kad jis gimęs sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną). Be to, Arnoldas  jau kelerius metus mokosi muzikos mokykloje, groja akordeonu. Šis jo sprendimas man buvo labai netikėtas, bet labai džiugus. Mes visi esam individualūs, kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi, bet kartu laimingi!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 gegužės 21, Šeštadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024