Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 balandžio 19, penktadienis
Visuomeniškumas ir pilietiškumas – Juozo Nasevičiaus pagrindiniai bruožai Spausdinti
2016 vasario 29, pirmadienis

Gimnazistas Juozas Nasevičius
Suaugęs, rimtas ir brandus, mylįs Tėvynę, norintis nuveikti jai kuo daugiau vertų darbų – toks jaunosios Lietuvos  atstovas – Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos IV hs1 (dvyliktos) klasės gimnazistas Juozas Nasevičius. Vienas iš tų, kurie žydi mūsų visuomenėje it tautos žiedas, yra pavyzdys kitiems. Jais galime didžiuotis ir džiaugtis. Vykdydami projektą „Bendraamžiai“, tokių šaunių jaunuolių sutinkame ne vieną ir pažintis su jais palieka malonių prisiminimų. Jie teikia vilties, kad Lietuva klestės ir stiprės.
Juozas Nasevičius dabar gyvena artėjančių abitūros egzaminų nuotaikomis. Pavasaris jau čia pat, juo labiau, kad besniegis ir šiltas vasaris sustiprina tą įspūdį. Tačiau artėjantys egzaminai vaikinui  ne baubas, o  savęs patikrinimas ir išbandymas. Juozas dabar – apsisprendimo kelyje: jį domina istorija. Tai dėl jos pasirinko  hs1 klasę. Taip pat jį traukia tarptautiniai santykiai ir politikos mokslai, politika. Jis norėtų išbandyti  savo jėgas politikoje. Čia, savame rajone. Norėtų daug ką pakeisti, pertvarkyti, turi ir minčių. „Pakeisčiau įsisenėjusią tvarką, – sako  jaunuolis, – į politiką įtraukčiau daugiau jaunimo, reikia ugdyti ir jaunimo pilietiškumą“.
Juozas Pilietiškumo mokyklos renginyje 2014 metais
Vaikinas jau dabar politikoje – dalyvauja Jaunųjų konservatorių lygos veikloje. Jam patinka dalyvauti politikoje, domėtis tuo, kas vyko Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dienomis, susitikti su visuomenininkais, politikais. Ypač daug jis bendrauja su Seimo nariu Mantu Adomėnu. Vaikinas atsimena: jaunieji konservatoriai surengė „Neužmirštuolės“ akciją Sausio 13-osios paminėjimui Žaslių pagrindinėje, Kaišiadorių Algirdo Brazausko, Kruonio, Žiežmarių gimnazijose, Vaclovo Giržado progimnazijoje. Anot Juozo, akcija šiose mokyklose surengta  dėl to, kad Sausio 13-osios įvykiai nepranyktų mokykliniuose vadovėliuose, bet išliktų jaunimo širdyse ir dvasioje, kad prie jų būtų galima nuolat prisiliesti mintimis.
Vasario 16-ąją jaunuoliai žygiavo procesijoje nuo Kruonio bažnyčios į Kruonio mišką, kur palaidoti partizanai ir kur  Vasario 16-osios  minėjimai vyksta kiek-vienais metais. Dabar ten pastatytas paminklas kritusiems partizanams atminti. „Mums tai svarbu,– sako Juozas Nasevičius. – Ten dalyvauja  daug skautų, šaulių...“
Pilietiškumas labai ryškus Juozo gyvenime, todėl, baigęs gimnaziją ir planuodamas savo ateitį, vaikinas kone pirmoje vietoje įrašo savanorišką karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Jo nuomone, tikro vyro pareiga – tarnauti kariuomenėje. Ir jis nori šią pareigą atlikti. „Gal tarnausiu ilgiau nei devynis mėnesius“, – mąsto Juozas. O po to liks daug gražaus laiko savo planams įgyvendinti.
Ruginė duona – Seimo nariui Mantui Adomėnui
Vaikinas sportiškas ir visuomeniškas, visur spėjantis. Žaidžia krepšinį  tarp-klasinėse varžybose. Su mažuoju broliuku Sauliumi patarnauja šv. Mišioms Žaslių bažnyčioje. Baigė Kaišiadorių meno mokyklą – aštuonerius metus mokėsi trimito klasėje (mokyt. Robertas Ramunis), šešerius grojo akordeonu (mokyt. Vilmantas Kratavičius). Nors su muzika gyvenimo sieti nežada, tačiau tai, ko išmoko mokykloje, jam visada pravers. Be to, jo žodžiais tariant, mokymasis Meno mokykloje praplėtė muzikos žinias, patiko dalyvauti koncertuose, kur susirado draugų, prisimena  neblėstančius įspūdžius kai dalyvavo Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje – grojo pučiamųjų orkestre.
Vaikinas aktyvus, daug keliauja, dalyvauja projektuose. Juozas Nasevičius net penkis kartus pabuvojo Italijoje. Praėjusį lapkritį su A. Brazausko gimnazijos atstovais pagal Erasmus programą dalyvavo tarptautiniame projekte  „High 5“ („Duok penkis“). Projekte dalyvavo devyni gimnazistai ir trys pedagogai (vadovė. mokyt. Daiva Malinauskienė). Tada jie aplankė  Romą, nuvažiavo į Paryžių. Tiesa, pastarajame lankėsi tuojau po  teroro išpuolių, todėl mieste jautėsi įtampa, buvo labai daug apsaugos.
Juozas pabuvojo Vokietijoje, nedideliame Riede miestelyje, keltu keliavo iki Kylio uosto, lankėsi Lenkijos pietryčiuose...
Užtat kone skersai ir išilgai išvažinėta gražioji mūsų šalis Lietuva: aplankyti visi regioniniai parkai, pabūta Dzūkijos miškuose, prie Platelių ežero, kitur...
...Apie dar vieną vaikino hobi, šeimos verslą būtina papasakoti atskirai: parvažiavęs iš mokyklos – Juozas gyvena Žuvų kaime, Žaslių seniūnijoje – vaikinas pasiraitoja rankoves ir ima ... kepti duoną. Sako, duonos kepimas  atpalaiduoja, išvalo galvą po mokyklos, atgaivina dvasiškai.
Duoną kepa jiedu su tėčiu Mindaugu. Sertifikuotą, tautiniam paveldui priskirtą. Sertifikatą Mindaugui Nasevičiui išdavė Žemės ūkio ministerijoje pernai prieš Kalėdas. Tai paprasta rauginta ruginė duona, labai gardi ir sveika, tradicinis gaminys – nemasinės  gamybos, pagamintas iš tradicinių ekologinių žaliavų, naudojant senąsias ar jas  atitinkančias naująsias technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį.
Duoną abu Nasevičiai kepa jau trečius metus. Juozas  sako nebuvę paprasta: kol „atmušė“ receptą, įgudo, praėjo pusantrų metų. Per vieną kepimą iškepama 8 – 9 kepalai duonos, o tų kepimų būna keli. Kartais duoną kepa 6 – 7 kartus per savaitę.
Rugius kolega ūkininkas  augina šalimais, miltus Nasevičiai mala  Danijoje pagamintu ketaus girnų malūnu. Kol kas tėtis Mindaugas ir Juozas – pagrindiniai kepėjai. Tačiau auga ir mažieji – Saulius ir Alma, kurie jau po truputį padeda – pabarsto gaminį kmynais. Kai namo savaitgaliais grįžta vyriausioji – Ieva, kuri Vilniuje baigė tarptautinius mokslus ir jau dirba, taip pat padeda duoną kepti.
Juozas šauna duoną į duonkepį
Visa gausi Nasevičių šeima kepa duoną, prisidėdami, kas kiek galėdamas. Jei Juozas jau „specas“, tai mažieji – Saulius su Alma – nepastebimai mokosi duonos kepimo paslapčių.
Nasevičių duona jau nukeliavo į Gruziją, Norvegiją, Angliją, ją mielai valgo Lietuvoje ir Kaišiadoryse. Į senovinę duonkepę krosnį liže pašauta lietuviška rugio duonelė kvepia gardžiai ir primena mūsų protėvių keptą duoną.
„Duonos kepimas ne tik atpalaiduoja, – sako Juozas Nasevičius, – bet  ir suteikia nepriklausomybę – kiek jos aš parduodu, tiek man lieka.“ Jis sako, kad geriausia reklama duonai – iš lūpų į lūpas. Paragavę Nasevičių duonos, nori jos vėl ir vėl, pagiria kitiems. Taip tinklas plečiasi.
Toks įdomus ir prasmingas dvyliktoko Juozo Nasevičiaus gyvenimas, vertybes kuriam išugdė tėvai Daiva ir Mindaugas Nasevičiai. Ypač pastarasis, meilę tėvynei ir patriotiškumą paveldėjęs iš savo tėvo Vlado Nasevičiaus, penkiolika metų iškalėjusio lageriuos, tremtinio ir kankinio. Juozas savo senelio nepamatė. Gimė kur kas vėliau, nei anas vaikščiojo Lietuvos žeme. Senelis Vladas iš lagerių ir tremties grįžo jau garbaus amžiaus, mirė dar sovietmety ir buvo palaidotas aprengtas savanorio uniforma. Juozukas gimė jau nepriklausomos Lietuvos laikais, apie kurią svajojo senelis. Su juo Juozas  ir kiti trys Nasevičių vaikai susipažino neakivaizdžiai – iš tėčio pasakojimų, žino apie jo gyvenimą ir darbus, stengiasi eiti senelio nubrėžtu keliu.

Autorės ir Juozo Nasevičiaus archyvo nuotraukos
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 gegužės 02, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024