Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


2019 lapkričio 17, sekmadienis
Baltos gėlės, kurios sausio prieblandoj švyti... Minint Prano Grabijolo 85-ąsias gimimo metines Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2016 sausio 28, ketvirtadienis

Pranas Grabijolas (nuotr. iš asmeninio albumo)
Mes, redakcijos žurnalistai, nebuvome mėgėjai švęsti profesinių švenčių, gimtadienių ar ko nors kito miesto restorane. Buvo įprasta susirinkti didžiausiame kabinete, išdėlioti ant stalų kuklias vaišes, kokį butelaitį – na, ir po darbo linksmai pabendrauti. Triukšmo, dainų, šokių nebūdavo. Net ir norėdamas taip pokyliauti negalėjai, nes redakcijos patalpos buvo Tarybų (dabar – Savivaldybės) rūmuose, valdžios įstaigoje. Tačiau tą kartą – tai buvo 1991 m. sausio 4-ąją, kai mūsų redaktoriui Pranui Grabijolui sukako 60 metų – visi sugužėjome į „Girelės“ restoraną, užsidarėme pokylių salėje ir davėme tai davėme – išėjome paskutiniai, jau po vidurnakčio, kai restorane nebeliko nė vieno lankytojo. Per daug įkaušusių nebuvo, bet ir abstinencija niekas pasigirti negalėjo. Buvo gausybė nuoširdžių žodžių pasakyta, gėlių įteikta, padėkų, tostų, kol pagaliau turbūt visi tapo kalbantys, bet mažai kas klausantys. Nes visiems buvo linksma, visi atsipalaidavę, kažkur palikę savo kasdienius rūpesčius, puslapių maketus, korektūros klaidas... Netgi senjora, taip redaktorius vadino savo žmoną Danutę Zakarevičiūtę-Grabijolienę, šypsodamasi žiūrėjo, kad jos Pranas nebeapsiribojo vienos taurelės mauktelėjimu.
Jubiliejinio gimtadienio proga kolegos man, kaip ilgiausiai dirbančiam su P. Grabijolu, patikėjo parašyti apie jį straipsnį „Kaišiadorių aidams“. Mielu noru sutikau. Rašinys „Redaktoriui Pranui Grabijolui – 60“ pasirodė sausio 10 d. numeryje. Didžiąją dalį šios publikacijos čia ir pateikiu.
Redaktoriui  Pranui Grabijolui – 60
Mūsų Redaktoriui – šešiasdešimt!
Mūsų Redaktoriui gražus, garbingas jubiliejus.
Keturiasdešimt metų P. Grabijolas atidavė spaudai.
Dirbo tame pačiame rajone. Savo gimtajame rajone.
Keitėsi laikraščio pavadinimai – „Bolševikiniu keliu“, „Komunistiniu keliu“, „Į komunizmą“, „Kaišiadorių aidai“. Keitėsi redakcijos darbuotojai. Tik niekada redakcija nebuvo be P. Grabijolo.
Nelengvi buvo Redaktoriaus darbo metai. Kad ir kokį laikraštį leistum, vistiek visiems – ir rajono vadovams, ir eiliniams skaitytojams – niekada neįtiksi. Kažkas bus nepatenkintas. Kažkas priekaištaus. Pagaliau laikraštis toks dalykas, kurio be apsirikimų, klaidų beveik neįmanoma išleisti. Vis per tą skubėjimą, per faktų, skaičių, įvykių gausumą kažką praleidi, kažką ne taip padarai. Kiek nervų Redaktoriui atima tie visokie mūsų neapsižiūrėjimai!
Aš su P. Grabijolu (tuo metu Jis buvo redaktoriaus pavaduotojas) pradėjau dirbti prieš dvidešimt šešerius metus ir iš kūrybinių redakcijos darbuotojų dabar esu seniausias Jo bendraplunksnis, tad turbūt ir geriausiai žinantis Jo būdą, Jo gerumą. Tai nuostabios širdies žmogus. Aš per šitiek metų nesu girdėjęs jo pakelto balso, nesu matęs jo irzlaus. Tik esu matęs Jo veide susirūpinimą, kurį Jis ramiu tonu išdėstydavo.
Toli gražu redakcija ne visada turėjo tokius kūrybingus, gabius žurnalistus, kokie, pavyzdžiui, buvo šešiasdešimtaisiais metais: P. Grabijolas, Z. Lapinskas, B. Uždravis, V. Bukauskas, J. Raudeliūnas, V. Lukenskaitė. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad ir tada buvo mažiau rūpesčių negu bet kuriuo kitu metu. Kiekvienas žurnalistas – su savo charakteriu (ir ne visada auksiniu), su savo silpnybėm, su savo nuoširdžia šypsena ir su savo „ožiais“. Visa tai užguldavo Redaktoriaus pečius. Su neapsakoma kantrybe Jis ėjo su mumis.
„Aš per daug liberalus“ – ne sykį girdėjau iš Redaktoriaus lūpų, O liberalus Jis atrodė todėl, kad niekada nesistengė būti viršesnis už kitą redakcijos darbuotoją. Jis visada buvo redakcijos darbuotojų draugas, patarėjas. Jis niekada nekomandavo. Ne toks jo būdas. Ką čia slėpti – kitą kartą kai kas iš redakcijos žurnalistų ir papiktnaudžiaudavo tuo Jo demokratiškumu.
P. Grabijolas – kaimo žmogus, iš Turloviškių atėjęs laikraščiui vadovauti. Tad visada Jo mėgstamiausia tema žurnalistikoje – žemės ūkis. Negalima sakyti, kad Redaktorius būtų vienas produktyviausių žurnalistų, tačiau niekas nenuneigs, kad Jo publikacijos – vienos svariausių. Visada Redaktorius kruopščiai renka medžiagą, įsi-klausydamas ir į eilinio žemdirbio, ir į žemės ūkio specialisto nuomonę. Jei Redaktorius davė spausdinti kokią nors savo apybraižą ar straipsnį, tai jau žinok, kad tai giliai apmąstyta, pasvertas kiekvienas žodis. Tenka pasakyti be jokių išlygų – Kaišiadorių rajono žurnalistikoje ilgiausią ir giliausią vagą yra išvaręs gerbiamas Jubiliatas. Pripažinimas ir nusilenkimas Jam už tai!
Šitiek metų beveik po kiekvienu laikraščio numeriu skaitytojai randa pa-rašą „Redaktorius P. Grabijolas“. Tas laikraštis buvo ir yra Jo didžiausias rūpestis, Jo šventa kasdienybė. Į tuos dešimtis rajono laikraščio komplektų, saugomų reakcijoje ir bibliotekose, sudėta visa Jo širdis. Jautri, gera, dosni širdis, nieko neužgavusi, nieko neįskaudinusi.
Džiaugiuos ir didžiuojuos, kad pirmieji mano žingsniai redakcijoje buvo greta P. Grabijolo. Džiaugiuos ir didžiuojuos, kad ir dabar mano rašinių redaktoriumi yra P. Grabijolas. Tą patį, manau, pasakytų ir visi Kaišiadorių žurnalistai, kurie su Juo dirbo arba ir šiandien dirba.
Mūsų Redaktoriui – didelė šventė, didelis jubiliejus. Šventė ji ir mums, jo vadovaujamo kolektyvo nariams. Šventė ir visiems neetatiniams korespondentams. Šventė visiems skaitytojams.
Kaip ir įprasta tokiais atvejais, publikacijos tonas pakilus, iškilmingas, su aiškiu patosu. Tačiau ar visa tai išspaustumei iš savęs, jeigu tas žmogus tau būtų nemielas, atžarus, svetimas?! O  P. Grabijolas visada buvo žmogiškas žmogus.
Nežinia ką tuo metu iš tikrųjų jautė P. Grabijolas, linksmai su visais besišnekučiuodamas prie gausiai apkrauto vaišių stalo, ką jam kuždėjo vidinis balsas. Gal kas ir nujautė, kad jau nedaug liko laiko redaktoriauti, o kitą kartą į tą pačią pokylių salę visa redakcija – ir ne tik ji, bet ir būrys giminių, kaimynų, pažįstamų – susirinks beveik lygiai po... 21-erių metų – 2012 m. sausio 16-ąją – gedulinių pietų, grįžę iš Kaišiadorių kapinių, kur jis atgulė amžinam poilsiui greta prieš keletą metų mirusios žmonos.
Lietuvos gyvenime vyko sudėtingi procesai. Gorbačiovinė perestroika, glasnostj, Sąjūdis, Atgimimas... „Į komunizmą“ laikraštis, buvęs LKP Kaišiadorių rajono komiteto ir rajono vykdomojo komiteto organas, neteko savo šeimininko. P. Grabijolas turbūt pasijuto kaip žuvis, išmesta ant kranto. Jis demonstratyviai nedėjo savo partinio bilieto, bet ir nesididžiavo juo. Vyko įnirtinga kova, kas taps naujojo laikraščio šeimininku. Redakcijos darbuotojai norėjo būti laisvi, nuo niekieno nepriklausomi. Tačiau redakcija visiškai neturėjo pinigų. Nori nenori aplinkybės vertė priklausyti naujajai rajono tarybai ir prašyti jos finansinės paramos. Rajono tarybą sudarė dvi deputatų grupės: tie, kurie buvo palaikomi Sąjūdžio, ir tie, kurie nebuvo jo palaikomi. Vyko įnirtinga kova, kurios grupės atstovas vadovaus laikraščiui, jau persivadinusiam „Kaišiadorių aidais“. P. Grabijolo kandidatūros nepalaikė nė viena grupė.
Kodėl?
Tuo metu daugelį naujojo gyvenimo kūrėjų – euforininkų – buvo apėmusi griovimo manija. Ne vien kolūkių, bet vieną po kito vertė ir mokyklų, įmonių, organizacijų vadovus. Kreivai buvo žiūrima ir į redakciją, tarp jų – ir redaktorių. Vienu metu į jo kabinetą įlėkė įnirtusi trijų ar keturių vyrukų kompanija, tarp jų ir buvusių komunistų, laikraščio neetatinių korespondentų, kurie jį iškoneveikė, kad jis nespausdina jų rašinių... Po jų vizito redaktorius išėjo iš kabineto pajuodusiu veidu.
– Jie tik už tokią laisvą spaudą, kad būtų spausdinami tik jų rašiniai, – kalbėjo virpančiu balsu. – Kaip suprasti tą laisvę, jei turi iš vienų globos pereiti į kitų, tik dar grubesnių, šiurkštesnių. Per visą redaktoriavimo laiką niekas su manimi taip šiurpiai, agresyviai nekalbėjo, kaip dabar jie...
Redaktorius jautė įtampą iš visų pusių. Padėtį lengvino tai, kad tada 60 metų jau buvo pensinis amžius. Ir P. Grabijolas įteikė atsistatydinimo raštą. Ra-jono taryba jį patenkino.
Be abejo, redaktorius jautė ir nuoskaudą, nes dar buvo darbingas, nors naujomis sąlygomis jam būtų ir nelengva persiorientuoti, nes jis buvo ramus, tylus, sėslus, o esant ekonominiam sunkmečiui reikėjo grumtis už kiekvieną laikraštinio popieriaus ruloną, už kiekvieną legalų litą...
Ilgainiui įtampa atslūgo. P. Grabijolas ėmė noriai lankytis rajono kultūros renginiuose, bendrauti su rajono vadovais, vis dažniau ne tik užeidinėti į redakciją, bet ir nešti savo straipsnius.
P. Grabijolas ypač gilinosi į miesto komunalinių tarnybų veiklą, į mokesčių už jų paslaugas politiką. Kartais prašaudavo ir pro šalį, su butų ūkio vadovais turėdavo nemalonumų. Tačiau jo kritika būdavo argumentuota, nepiktybiška, skaitytojų skaitoma, komentuojama.
Prie visų valdžių redaktoriaus kėdė nebuvo minkšta. Nebuvo lengva ir P. Grabijolui. Laikraštis buvo vienintelis partijos ideologinis ginklas. Ta ideologija buvo ne kokia. Tad su ginklu reikėdavo baisiai stropiai elgtis, kad neiššautų kur nereikia. Bet, sako, kartais ir neužtaisytas ginklas iššauna. Tai ką daryti? Dievo nepaprašysi, kad apsaugotų nuo visokių netikėtumų, nes ideologija ateistinė. Visą laiką taip ir eini kaip ant bedugnės krašto. Faktiškai beveik visa tiesa būdavo partijos rajono komiteto pirmojo sekretoriaus kabinete: ką pasako, tai turi neatsikalbinėdamas ir daryti. Todėl ir P. Grabijolas kiekvieną pirmadienio rytą eidavo į šį kabinetą, į rajono valdžios pasitarimą, ten išklausydavo, kurlink tą savaitę valdžia suks savo ienas, ten turi koja kojon žengti ir tu. Po pasitarimo redaktorius visus kūrybinius darbuotojus kviesdavo į savo kabinetą, savo kolektyvo gamybinį pasitarimą. Supažindindavo, apie ką buvo kalbama pas pirmąjį ir ką mes turime rašyti. Ir taip visą laiką – ištisus dešimtmečius. Tai menkas malonumas, juolab kad vis tekdavo išklausyti ir priekaištų: tai per aštriai parašyta, tai per švelniai, tai ne tie žmonės paminėti. Atsimenu epizodą. Iš I. Černiachovskio (Žasliai) kolūkio valdžia Nr. 1 grįžo įsiutusi: kiek daug netvarkos išvydusi kolūkio kiaulių fermoje. Liepė tučtuojau apie tai parašyti. Tuo metu aš sėdėjau kabinete, kiti kažkur buvo išėję.
– Važiuokite, Jonai, – pasakė redaktorius. – Mūsų vairuotojas nuveš tave.
Nulėkiau greitai – kaip į gaisrą. Nors kolūkis šiaip buvo neblogas, bet toje fermoje tikrai buvo netvarka. Sugrįžęs beregint parašiau.
– Šaunu, – pagyrė redaktorius. – Sekretorė turėtų būti patenkinta...
Straipsnį mašininkė perrašė rašomąja mašinėle, o švytintis redaktorius nunešė parodyti sekretorei.
O manote, kad sekretorė pagyrė už operatyvumą, kovingumą, aštrią kritiką?! Redaktorius kaip nesavas išėjo iš jos kabineto.
– Straipsnis geras, bet sekretorė persigalvojo... Patarė nespausdinti, – pratarė redaktorius.
Taip straipsnis ir nepateko į laikraštį.
Tai tik vienas pavyzdys. O kiek jų būta per dvidešimt P. Grabijolo redaktoriavimo metų.
Gal pasakytume – tai nedirbk to darbo, eik kitur. O kur eisi, jei geriausiai moki žurnalistinį darbą dirbti, jei jis tau labiausiai patinka, pagaliau jei jau esi dvidešimt ar trisdešimt metų jį dirbęs. Buvusio žurnalisto, juolab redaktoriaus, niekas šiame krašte nenorės priimti į darbą net akmenskaldžiu ir kiemsargiu – turi kitur išsikelti? Ten irgi aukštai neiškilsi, nes laikys nepatikimu, neįtinkančiu.
Antra vertus, ir valdžia kažin kiek negalėjo priekabiauti prie P. Grabijolo. Jis buvo doras, sąžiningas, dėmesingas kiekvienam žmogui. Tyliai nurydavo ir kartokas valdžios piliules. Nevažiuodavo su ja į medžiokles, į pobūvius, nesi-veržė prie deficitinių prekių parduotuvėse. Žmona buvo irgi kukli buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato darbuotoja. Gyveno kukliame dviejų kambarių bute. Vaikų neturėjo. Ilgai rūkė, bet vėliau ir to atsisakė. Valdžia suprato, kad rasti jai maždaug tokio lygio pakaitalą ne taip paprasta. Tad viešai ne kartą P. Grabijolas išgirsdavo palankių valdžios atsiliepimų apie savo darbą, jį pristatydavo ir vyriausybiniams apdovanojimams (buvo apdovanotas medaliu „Už šaunų darbą“), rajono garbės raštais ir kt. Žurnalistų sąjungoje, „Dainavos“ žurnalistų susivienijime, kuriam priklausė Kaišiadorių žurnalistai, kitose valdžios institucijose P. Grabijolo redaguojamas laikraštis buvo gerai vertinamas, pelnė įvairių konkursų („Už saugų eismą“, „Gamta ir mes“ ir kt.) diplomus, kelialapius į Sąjunginę žemės ūkio pasiekimų parodą Maskvoje. Nors redakcijos patalpos buvo šalia partijos rajono komiteto sekretorių kabinetų, o jų duris gana dažnai varstė aukščiausio rango valdžios pareigūnai, kartais net LKP CK sekretoriai, visokių delegacijų ir sąjunginių respublikų atstovai, – per visą mano kelerių metų darbo laiką šioje redakcijoje, nė vienas jų nė minutei neįėjo į redakciją, nesusitiko su žurnalistais, o tik redaktorių pakviesdavo  į susitikimą su svečiais. Vienintelis Algirdas Brazauskas, vykstant rinkiminei kampanijai, įėjo į P. Grabijolo kabinetą ir susitiko su visais redakcijos žurnalistais ir darbuotojais. Jį lydėjo patikėtinis Antanas Vinkus, sveikatos apsaugos ministras. Tai buvo 1990 m. vasario 2 d.
1996 m. rudenį Kaišiadorių rajono laikraštis šventė savo 50 metų jubiliejų (pirmas numeris išėjo 1946 m. spalio 6 d.). Ta proga P. Grabijolas rašė (tekstas išspausdintas mano brošiūroje „Kaišiadorių aidams“ – 50“. Kšd., 1996, p. 38):
Žvelgdamas į ilgą ir sudėtingą kelią, galiu be mažiausios abejonės teigti, kad šiame laikraštyje dirbę žurnalistai savo misiją suprato viena reikšme – tarnauti savo skaitytojams (o jų būdavo 10 tūkstančių ir daugiau), bet ne valdžioms, kurios ateina ir nueina, o žmogus su savo rūpesčiais ir džiaugsmais, sėkmėmis ir nusivylimais ir amžina kova dėl vietos po saule lieka amžinai.
Todėl kas ir kaip vertintų rajono laikraštį ir su juo susijusių žurnalistų darbą praeityje, turės pripažinti, jog laikraščio pasirodymas 1946 m. – tai naujas reiškinys rajono gyvenime, kad duota pradžia rajono periodinės spaudos ir žurnalistikos istorijai, kad bibliotekose ir saugyklose ilgiems metams išliks tegu ne pilnos apimties, tegu su baltomis ar juodomis dėmėmis, bet  autentiškas rajono laikraštis, rašytas šiandien dar gyvų ir jau mirusių, šiam darbui nuoširdžiai  pasišventusių žurnalistų ir jų talkininkų širdimis.”
Po žmonos mirties P. Grabijolas gyveno vienas. Paskutinius du mėnesius buvo nesikeliantis ligonis. Prižiūrėjo giminės. Sveikata vis blogėjo. Sausio 4-ąją paskambinau redaktoriui, paklausiau, kada mes, redakcijos darbuotojai, galėtume užeiti ir pasveikinti su 82-uoju gimtadieniu... Jis jau nebenorėjo jokių sveikinimų... Po kelių dienų buvo pakviestas gydytojas. Jis davė ženklą, kad gydytojas jo nebeliestų. Kaip oriai gyveno, taip oriai ir mirė...
Sausio 16-ąją redaktorius buvo laidojamas. Diena buvo šiurpiai šalta, vėjuota. Tariau atsisveikinimo žodį. Beje, vienintelį kartą gyvenime. Man tai buvo liūdnas sutapimas: prieš 54-erius metus tokią pat šaltą sausio 16-ąją aš, abiturientas, stovėjau prie savo Tėvo kapo duobės Pasamovio kapinaitėse Trakų rajone.

* * *

Trumpa redaktoriaus biograma:
Grabijolas Pranas 1931 01 04 Turloviškių k., Žiežmarių apyl., Kaišiadorių r. – 2012 01 13 Kaišiadoryse. Žurnalistas, redaktorius. Baigęs Kaišiadorių vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą (žurnalistikos spec., neakivaizdžiai, 1976). Visą gyvenimą dirbo vienoje redakcijoje – Kaišiadorių r. – iš viso 41 metus, iš jų 20 – redaktoriumi. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Rašė beveik vien žemės ūkio klausimais (pagrindinis slapyvardis – P. Keturka). Buvo pelnęs V. Mickevičiaus-Kapsuko premiją (1973). Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas (1981). Palaidotas Kaišiadorių kapinėse.
Šią biogramą parengiau „Žurnalistikos enciklopedijai“.
Ilgai su P. Grabijolu dirbusi žurnalistė Ramutė Dabregaitė-Šimelienė 2011 m. išleido poezijos knygą „Pabūsiu dar...“, kurioje vieną eilėraštį paskyrė mūsų redaktoriui. Jis toks:
Mirtis pasirašė ant tavo gyvenimo...
Taškas. Iki tol, kol esam...
Iki tol, kol būnam...
Baigta. Viskas...
Baltos gėlės,
Nukraujavusios visiškai,
Sausio prieblandoj
Švyti.

„Kaišiadorių aidų“ laikraštyje mes, minėdami P. Grabijolo pirmąsias mirties metines, dar kartą prisiminėme tuos laikus, kurie mus siejo bendru rūpesčiu, bendru darbu – laikraščio leidyba. Tie metai mums buvo įdomūs, prasmingi.
Šitais žodžiais jį prisimename ir dabar, minėdami jo 85-ąsias gimimo metines. Jis buvo ir yra mums intensyvaus kūrybinio darbo ir turiningo gyvenimo pavyzdys.
 

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 5802

Komentarai (3)
2016-02-21 11:36
http://www.palangostiltas.lt/ del+palangos+kredito+unijos+seimo+narys+kreipesi+i+naujaji+g eneralini+prokurora+,7,2,6424.html 
 
Apie V. Tomkaus darbelius....
jonas
2016-02-03 10:35
Geras straipsnis .J Lairinavičiaus mintys išsakytos man visada patiko ....
Skaitytoja
2016-01-29 21:42
Netikėjau, kad iki galo perskaitysiu tokį ilgą rašinį. Nors esu jaunesnės kartos, bet skaičiau su pasimėgavimu. Taip, galbūt nėra čia meninės iškalbos, bet svarbiausia - kad nėra farso. Labai ačiū.
G.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 gegužės 16, pirmadienis )