Ir vėl visai neseniai Lietuvą sudrebimo žiaurus nusikaltimas, kai ilgus metus siautėjęs tėvas pagaliau įvykdė nedovanotiną aktą – nužudė du savo vaikus. Spaudoje, visuomenėje kilo didžiulė pasipiktinimo banga. Ir tai natūralu – mes, tėvai, ar jau suaugę tėvų vaikai jautriai reaguojame į tokias nelaimes. Mes tarsi save pastatome į tą baisią situaciją ir skausmingai dėl to pergyvename. Juk niekas gyvas, turintis širdį ir dvasią, kitaip ir negalėtų reaguoti.
Ir nuslinko per Lietuvą vieningi vienas kito kaltinimai, ir valstybės kaltinimai abejingumu, o kažkur viršuje pagaliau buvo susigriebta ir pasiūlyta vaikų globos plėtros sistema, o to sėkmingam įgyvendinimui – dar ir naujas kontrolės aparatas. Taigi pagal naujus, viršuje svarstomus padėties taisymo projektus, ant valstybės biurokratinės scenos turėtų atsirasti kaip ir daugiau kėdžių, o tada turėtumėm ir daugiau tų išlaikomųjų, maitinamų iš valstybės biudžeto. Toks variantas pačioms viršūnėms atrodo prieinamiausias, tačiau ar iš tikrųjų jis gali būti toks jau naudingas ir priimtinas? Manau, kad ne. Man toks pasiūlymas kažkuo primena N. Gogolio „Revizorių“, kur revizoriams kontroliuoti atsiranda dar nauji revizoriai.
Ar nereikėtų sustiprinti, patobulinti tai, ką jau turime? Sustiprinti vaiko apsaugos socialines struktūras, apmokant ir paskiriant ten dirbti tik labai gerai paruoštus, apmokytus specialistus. Beje, turėtų padidėti ir jų atlyginimai. Pačioje sistemoje turėtų būti įdiegta efektyvesnė atskaitomybės skalė, kai kas ketvirtį ar pan. tos sistemos darbuotojai atsiskaitytų už savo darbus. Tai būtų tarpusavio atskaitomybė, vienas kito supažindinimas su rizikos šeimomis ir nuveiktų darbų apžvalga.
Socialinės vaiko apsaugos sistemos turėtų glaudžiai bendradarbiauti su policija ir vietos seniūnais. Nebūtina išradinėti dviračio! Pasaulyje jau yra sukurtų ir sėkmingai veikiančių socialinių vaiko apsaugos sistemų. Kad ir JAV, kur socialinės tarnybos darbuotojai nuolat lanko socialiai remtinas, rizikingas šeimas, o bet koks tos sistemos darbuotojo aplaidumas yra baudžiamas ne tik administracinėmis, bet ir griežtesnėmis nuobaudomis. Didesniais aplaidumo atvejais, kai vaikas nukenčia fiziškai, keliamos net ir baudžiamosios bylos. Visame civilizuotame pasaulyje vaiko, kūdikio apsaugai skiriamas labai didelis dėmesys. Vaiko apsaugos tarnybos glaudžiai dirba su mokyklomis, kuriose mokosi tokių šeimų vaikai.
Ir gal atgaivinkime kažkada anksčiau Lietuvoje praktikuotą medicinos darbuotojų naujagimių lankymą namuose, kai naujagimis iki vienerių metų buvo lankomas, stebimas apylinkės gydytojo ar seselės. Tokiu būdu buvo stebima ne tik kūdikio sveikata ir jo vystymąsis, bet tuo pačiu buvo susipažįstama ir su pačia šeima, kurioje auga vaikelis.
Dirbkime su jaunimu, su jaunomis šeimomis, o taip pat su vaikais mokyklose. Pradėkime spręsti šią problemą kalbėdami ta tema su jaunimu.
Švietimas mokyklose – tai vienas svarbiausių ir būtinų žingsnių mažinant smurtą šeimose. Įveskime specialias pamokas, kur vaikams būtų aiškinamos tarpusavio bendravimo normos, kur būtų ugdoma pagarba vienas kitam, išaiškintos smurto priežastys ir baisios pasekmės...
Vaikams nuo pat mažumės būtina aiškinti socialines, buitines šeimos ir tarpusavio bendravimo normas, taisykles, ugdant juose savimonę, savigarbą. Svarbu jiems išaiškinti, kad niekas neturi teisės prieš juos smurtauti, o taip atsitikus, negalima tylėti – būtina nedelsiant apie tai pranešti mokytojui ar policijai, nes bet koks tylėjimas gimdo naujus nusikaltimus.
Kitose šalyse, kaip ir JAV, priimti labai griežti įstatymai prieš smurtautojus. Ten vis rečiau pasitaiko smurto šeimose, o tam įvykus, vaikai iš karto paimami iš šeimų, kol išsiaiškinama, ar jiems tikrai negresia jokie pavojai, o smurtautojai nedelsiant traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Dažnai, net ir neįžiūrėjus jokių kriminalinių nusikaltimų, tėvai vis tik turi išklausyti vadinamuosius „tėvelių kursus“.
JAV moteris apsaugota įstatymais ir pasitaikius smurto atvejui, bet kuri moteris gerai žino – jei kreipsis į policiją, ji ten tikrai sulauks veiksmingos pagalbos. Moteris jaučiasi saugi, nes įstatymai – jos pusėje. Taip pat ir vaiko saugos įstatymai.
Taigi būtina skubiai veikti, bet ne kalbomis ir ne kokiu nors biurokratinių aparatų plėtojimu, bet gerai suplanuotais, apgalvotais veiksmingais metodais, kas iš tikrųjų užtikrintų sėkmingą pradžią ir tolesnius efektyvius pasikeitimus.
Ir dar. Blaivinkime tautą. Gražios alkoholio reklamos (jų labai gausu TV ekranuose) pritraukia žmones, ypač jaunimą. Uždrauskime jas ar bent jau mažinkime jų kiekį.
Taigi daug ką reikia nuveikti, keisti. Turi būti priimti griežtesni teisiniai įstatymai, nukreipti prieš smurtą, žmogaus fizinį sužalojimą, gyvybės atėmimą, ypač smurto prieš vaikus atvejais. Nebijokime tai padaryti. Pereinant iš vienos visuomeninės struktūros į kitą (o mes vis dar tebesame tame pereinamajame etape) būtini griežti įstatymai.
Beje, kaip jau žinome, kai daugumoje JAV valstijų yra įteisinta mirties bausmė – net trisdešimt viena valstija (iš penkiasdešimties) turi įteisintą mirties bausmę. Tačiau tai nereiškia, kad mirties bausmės ten vykdomos kasmet. Ilgas nuteistojo (mirtininko) kelias į mirtį gali trukti net dvidešimt metų iki pačios mirties bausmės įvykdymo.
Niekada nebuvau mirties bausmės šalininkė, tačiau dauguma Šiaurės Amerikos gyventojų tvirtina, kad mirties bausmės turėjimas drausmina potencialius nusikaltėlius.
Lietuva maža valstybė, joje neturėtų būti sunku tvarkytis, reikia tik geriau pagalvoti, kaip efektyviau dirbti su tuo, kas jau įdiegta, padaryta. Reikia dirbti žmogiškai, su jausmu, atsidavimu, o ne atmestinai.
Niujorkas
|
Naujienos 
