Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 3 skaitytojai

2019 gruodžio 14, Šeštadienis
Kad visi girdėtų... Pasakojimas apie mūsų kraštietį dainininką Joną Jackevičių Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2015 gruodžio 11, penktadienis

Dainininkas Jonas Jackevičius su žmona Aušra, Kauno valstybinio choro soliste
Kartais stebimės, kodėl  žmonės turi išskirtinių sugebėjimų? Ir mus, ko gero, labiausiai domina, kaip žmonės sugeba padaryti tai, ko, atrodytų, mes nesugebame. Juk visi į šį pasaulį ateiname vienodai: neatskirsi kieno balsas ar riksmas buvo stipresnis.Visgi talentų neįmanoma identifikuoti kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje: jie ankščiau ar vėliau atsiskleidžia.

Tokią įžangą apie Dievo duotą dovaną – talentą – rašau ne todėl, kad neturėčiau ką parašyti apie savo gerą pažįstamą dainininką ir nuostabaus balso savininką Joną Jackevičių. Susipažinau su juo dalyvaudamas saviveikloje, bendraudamas su Juozu Krinicku ir jo artistais, kartu važinėjome po Italiją. Jis koncertavo su Žiežmarių šokių klubu „Skaisgija“, vadovaujamu Stanislovo Vaitkevičiaus.
Italijoje netrūksta žmonių, gatvėse demonstruojančių arba pardavinėjančių, kaip sakoma, savo talento produktus. Nežinau, kodėl Jonas pasirinko savo pasirodymui būtent gana siaurą Romos gatvelę, bet ten jis visu balsu užplėšė: „Baltų dainos visos gintarinės...“ Jo dainavimas truko neilgai, bet  langai ėmė atsidarinėti ir pravažiuojančios mašinos sulėtino greitį. Dar akimirka ir būtų galima rinkti pinigus. Italai, kaip žinome, dievina dainavimą, o toks balso tembras kaip Jono, ko gero, ir pas juos retenybė.
Gimė Jonas tokioje šeimoje, kurioje niekas net ir pamanyti negalėjo, kad galima pelnytis duoną dainavimu. Kam gudrauti, jeigu gyveni kaime, o  duona auga visai šalia, galima sakyti, tiesiog kieme. Reikia tik išmokti ją užauginti. O tai ne toks jau ir sudėtingas mokslas, darbai nuo kūdikystės žinomi.
Gyveno ir mokėsi Jonas įvairiose mūsų rajono mokyklose, nes tėvai keitė gyvenamąją vietą. Vienoje iš jų muzikos mokytojas pastebėjo jo išskirtinį balsą ir pasiūlė tėvams leisti vaikinuką į kokią nors meno mokyklą, vėliau – mokytis konservatorijoje. Nieko nepadarysi, tėvai nusprendė kitaip. Ko gero, pamanė, kad labai judriam, net per daug sveikam, išdykusiam  paaugliui gali būti per daug rizikinga taip toli atitrūkti nuo namų.
Kaišiadoryse kaip tik buvo profesinė mokykla, kurioje buvo galima įsigyti gerą žemės ūkio specialybę.
– Kaip bus, taip, – sakydavo mūsų tėvai, – bet mūsų vaikelis be duonos  neliks. Protingos mintys, bet kaip su Dievo dovanomis, su talentu?..
– A – a –a ... – dainuoti juk niekas netrukdo. – Spės, dar prisidainuos. Ir mes prie čėrkos padainuojame, kas be ko...
Išpranašavo. Vėliau ir padainuodavo taip, kaip tėvai norėjo, net kiti kaimai girdėdavo.
Baigė Jonas profesinę, įgijo  elektriko specialybę ir gana greitai išvyko marširuoti į armiją. Pateko tarnauti į Uzbekiją. Dabar mažai lankoma, egzotiška šalis, o tada tai buvo vienas žingsnis iki Afganistano karo. Nuo dalyvavimo karo veiksmuose gelbėjo techninė specialybė, kurią įgijo būtent mūsų šauniojoje profesinėje technikos mokykloje. Gaila, kad jam nepasisekė patekti tarnauti į kokį nors dainų ir šokių ansamblį. Tiesiog visą laiką likimas Joną nukreipdavo ne ten, kur reikia.
Dar ir prieš armiją vaikinas dainavo Antakalnio tarybinio ūkio folkloro ansamblyje. Vadovė buvo Janina Beigienė.
– Grįžęs iš kariuomenės įsidarbinau  Dovainonių tarybiniame ūkyje. Elektriku, – pasakoja Jonas.– Vėliau dirbau ir traktorininku, ir kombainininku. Kai ūkiai sugriuvo, ėmiau dirbti firmoje „Kauno marių žuvys“. Nuo mažens mėgau žvejoti. Pasakyčiau, žvejyba mane daugiau traukė negu žemės ūkis.  18 metų dirbau žveju. Iš pradžių žvejojome Kauno mariose, vėliau jau Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės vandens baseine. Ten dirbome  8 metus. Buvau lyg ir brigadininkas. Laikai buvo neramūs, visokių žmonių teko matyti. Tekdavo ir su brakonieriais kovoti, ir savo tinklus nuo jų saugoti, tiesiog gyventi ant vandens. Turėjome savo laivą, kurį pavadinome „Vėjas“. Į jį galėjo sutilpti apie 12 žmonių. Patys sukonstravome, pritaisėme traktoriaus MTZ-50 variklį, ten ir miegodavome.
Renginyje, skirtame Pauliui Širviui atminti, Žiežmarių kultūros centre
Primena man Jono gyvenimas Džeko Londono biografiją. Išdykęs paauglys, vėliau vyras, kurio galvoje knibžda romantiškų nuotykių troškimas. Visko jo gyvenime buvo, nes energija netilpo kūne. Ir bėgimas iš pamokų, ir bokso treniruotės. Jeigu ne dalyvavimas saviveikloje, kažin ar Jono balsą būtų kas pastebėjęs. Tik sulaukęs 40 metų  pradėjo dainuoti Rumšiškių folkloro ansamblyje „Nedėja“. Ten jo balsą pastebėjo Dalia Liutkienė, kuri dainavo Kauno valstybiniame chore. Folkloro ansambliui Jono balsas buvo per stiprus. Gal aš ko nors nesuprantu, nes folkloro ansambliuose žmonės, atrodytų, balso stygų negaili, net paraudonavę traukia iš paskutiniųjų. Gal, sakau, užgožė ką nors, ko nereikėjo, bet tokios bėdos ir kituose kolektyvuose kildavo.

Ponia Dalia su Jonu nuvažiavo  pas profesorių Joną Antanavičių. Profesoriaus diagnozė buvo tokia: reikėjo ateiti prieš 20 metų. Būtent  prieš tą didžiąją žvejybą. Ką gi – tokios likimo išdaigos... Kas gali žinoti, kada tau laikas?.. Šiais laikais būna atvejų, kur ankščiau žmonės pabaigdavo, dabar tik pradeda...
Netiko Jono operinis balsas ir kituose saviveiklos kolektyvuose, nors „Armonikos“ ansamblio vadovas Stasys Liutkevičius  jo balsą įvertino gerai.
– Geriausiai pasijaučiau, kai patekau į Juozo Krinicko vadovaujamą kolektyvą. Juozas, nuostabus vadovas. Jis visada ramus, brangina kiekvieną savo kolektyvo narį, sudaro visas sąlygas  pasireikšti. Tai jo skatinamas aš pradėjau mokytis vokalo meno. Susipažinau su operos soliste Nijole Kniukštaite. Ji man suteikė keletą vokalo pamokų. Vėliau dainuoti mokiausi pas muzikos akademijos profesorių Dainių Puišį, – sako Jonas. – Su dabartine savo žmona Aušra Gakaite susipažinau prieš 3 metus. Ji išgirdo mane dainuojant ir pasakė: „Turi vaikinas balsą žvėries, bet su ritmu ne kas.“ Nuo to laiko ir prasidėjo mūsų draugystė, kuri vėliau, kažkaip nejučiomis perėjo į dar artimesnius romantinius santykius. Juk negalėjo būti kitaip, kai pradedi dainuoti gražiausias pasaulyje operų arijas, žiūrėdamas į tau patinkančios moters akis... Matyt, taip likimas suvedė, taip Dievas davė. Davė daugiau nei tikėjausi...
Jono gyvenimo draugė Aušra – Kauno valstybinio choro solistė, baigusi aukštuosius muzikinius mokslus, dėsto Kauno konservatorijoje. Aušros prosenelis – italas – į Lietuvą atvažiavo karietų gaminti... Kada tavo gyvenimo draugas ir mokytoja yra šalia, ko gero, rezultatų neilgai tenka laukti, juk mokytis galima kasdien, vietoj rytinės ar vakarinės mankštos...
Kalbantis su Jonu, mano bute, jis užtraukė Kavaradosio  ariją iš D. Pučinio operos „Toska“. Paprašiau, kad neįsijaustų. Kitą dieną smalsios kaimynės klausinėjo: „Kas ten  pas jus vakar buvo!?..“
– Buvo netyčia užsukęs vienas draugas, operos solistas.
– Oho, kokie tavo draugai!
Dabar Jonas dažnai koncertuoja su pop klasikinės muzikos ansambliu „ O solia mio“. Ansamblyje – dvi moterys ir Jonas. Visi dainuoja. Aušra – puiki pianistė, o Joana Tarasevičienė – smuikininkė. Teko žavėtis jų atliekamais klasikiniais kūriniais  Žiežmarių kultūros centre.
Per pastaruosius metus Jonas padarė didelę pažangą, dabartiniame ansamblio repertuare pačios nuostabiausios ir sudėtingiausios klasikinės melodijos, kurias ne visas, be įtampos, išdainuoja ir profesionalūs dainininkai. Jonas tai daro lengvai, su pasimėgavimu – itališkai.
Nežinau, kaip toliau susiklostys Jono likimas. Manau, kad be duonos ir dainos jis tikrai neliks.
– Kaip aš gyvenu? Kokie mano gyvenimo planai, svajonės?.. Įgyvendinami! – mintimis dalijasi Jonas.– Mėgstu įvairius fizinius darbus. Turiu nedidelę kalvę, kaustau arklius. Domiuosi menine etnografine kalvyste. Bandau ką nors gražaus ir reikalingo nukalti. Noriu pastatyti medinį namą iš rąstų savo šeimai. Laisvalaikiu drožiu statulas iš ąžuolo. Kalbėjau su kunigu, jis pritarė mano planams pastatyti paminklą – didelį kryžių visiems palaidotiems Bublių kapinėse. Bandžiau rašyti eiles. Nemėgstu niūrumo. Noriu visus žmones prajuokinti, pralinksminti. Pagrindinis mano noras – dainuoti klasikines operų arijas, visur kur tik manęs klausys ir kvies.
* * *
Toks yra Jonas Jackevičius. Paprastas Kaišiadorių krašto žmogus: kaustantis arklius, žvejojantis, ariantis žemę, statantis namą, ir vakarais arba bet kuriuo paros metu, netgi be jokio stikliuko, galintis surengti koncertą, kad net ir aplinkiniai kaimai girdėtų...

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 7196

Komentarai (3)
2017-11-23 09:52
Tai yra labai geras solistas jo labai geras balsas sėkmės
Rytis
2017-06-24 22:20
:cry :grin
x
2016-01-09 16:43
http://www.vakarinepalanga.lt/lt/laikrastis/rubrika/?id=6825 
 
Apie mero darbelius straipsnis.
jonas
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2016 vasario 08, pirmadienis )