Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 08, sekmadienis
Dešimtmečiai, skirti Lietuvos liaudies buities muziejui Spausdinti
2015 spalio 13, antradienis

Dr. J.E. Morkūnas
Eligijus Juvencijus Morkūnas – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei, dirbantis Lietuvos liaudies buities muziejuje jau 45 metus. Rugsėjo 27 dieną šventė 70 metų jubiliejų.

E. J. Morkūno gyvenimas pasižymi įvairiapuse veikla. Gimęs Kėdainiuose 1945 m. rugsėjo 27 d., 1962 m. pradėjo dirbti štampuotoju, vėliau baigė Kauno technologijos technikumą,
Su mama Vincenta Morkūniene
mokėsi Kauno politechnikos institute, bet pasuko į humanitarinius mokslus ir 1979-aisiais baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1970 m. dirbdamas Lietuvos liaudies buities muziejuje išnaršė atkampiausias Lietuvos vietas, ieškodamas muziejinę vertę turinčių daiktų.

Eligijus kūrė muziejų kartu su Vytautu Stanikūnu, Leonardu Lekavičiumi, Stasiu Dauniu, Petru Vėlyviu, Romu Vilyviu, Vitalija Lamauskaite, žinoma, ir su vėliau atėjusiais muziejininkais. Surado, pasiūlė perkelti į muziejų Kantvonų, Plynių, Santeklių malūnus,
Su žmona Teodora Gražina Morkūniene
Aristavėlės dvaro rūmus. Rekognoskavo, fiksavo, žymėjo ne tik juos, bet ir kitus sudėtingus objektus: Plokščių mokyklą, Vaivadiškių malūną, vadovavo kai kurių jų perkėlimui į muziejų, vykdė technikos objektų ir miestelio statybos etnografinę priežiūrą, kūrė miestelio koncepciją, aktyviai dalyvavo jį projektuojant, parenkant vietą, komplektuojant pastatus ir renkant eksponatus bei rengiant ekspozicijas.

Daug kur buvo pirmasis: 1974 m. buvo vienas pirmųjų tuometinėje TSRS pradėjęs dirbti miestelių tyrinėjimo darbą kaip muziejininkas, 1994 m. suorganizavo pirmąjį muziejuje suaugusiųjų švietimo seminarą (su Švedijos aukštesniąja liaudies mokykla), buvo pirmasis interpretatorius muziejuje (geležies parduotuvės ekspozicijoje), vienas iš pirmųjų Lietuvos muziejininkų, apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Vilniaus valstybiniame universitete (1993 m.), sukūrė kultūros fondo klubą „Tėvonija“, jo ir Ruslano Aranausko iniciatyva klubas muziejui padovanojo šv. Florijono paminklą.
Su pirmagime Aiste
Dr. E. J. Morkūnas yra atestuotas nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, technikos vertybių ekspertas. Buvo vienas iš iniciatorių įtraukti siaurojo geležinkelio kompleksą (vieną iš stambiausių Lietuvos paveldo objektų) į paminklų sąrašą. Atliko Lietuvos plačiųjų geležinkelių senųjų statinių paveldosauginę ekspertizę. Buvo aktyvus kraštotyros, „Vilnijos“ ir istorikų draugijų narys, yra Tarptautinės malūnų tyrinėtojų asociacijos (TIMS) ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys.

Gražių jubiliejų proga dr. Eligijų Juvencijų Morkūną pakalbino muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė viešiesiems ryšiams Jovita SKARDŽIŪTĖ.
       
Sakykite, Eligijau, kokia jūsų kilmė?

Aš nei ponas, nei bajoras. Negalėčiau pasakyti, kad lietuvis artojas. Mano prosenelis buvo lyg ir amatininkas, mažai žinių turiu. Atrodo, dirbdavo kars-tus, augino taboką, ją pardavinėjo, kaip ir verslininkas buvo. Senelis tai buvo judrus žmogus, labai linkęs į prekybą, juridinius dalykus. Jis buvo kaip ir ne-oficialus veiklos teisėjas. Galiausiai nuomodavosi dvarus, buvo išrinktas Kėdainių miesto burmistru, kelias kadencijas buvo tarybos nariu.

Gal esate linkęs, kaip ir senelis, į prekybą?
 
Prekyboje visiškai neturiu jokios nuovokos, numirusi ta šaka, bet į politiką buvau įklimpęs – Kaišiadoryse buvau išrinktas dvi kadencijas tarybos nariu, galbūt būtų išrinkę ir trečia, bet netiko, kad aš buvau registruotas Kaune, nors pirmas dvi kadencijas tikau. Jei pamatysite plakatuose mano veidą, tai žinokite, kad ten neteisybė yra (juokiasi).
1992 m. birželis. Etnografas Algirdas Kupčikas, vyresn. etnografas Ruslanas Aranauskas, konservavimo–restauravimo skyriaus vedėja
Iš mamos pusės – stabilūs valstiečiai. Trys ar keturios kartos, kiek žiūrėjau, jie visą laiką žemę pureno, buvo rimti valstiečiai. Senelis buvo kaimo seniūnas, dešimtininkas, o pagal bažnytinę liniją – maršalka. Ir jie buvo karališki valstiečiai, žemės purentojai. Mano tėtis juokdavosi, kad jo tėtis yra pusininkas – dirbdavo žemę „iš pusės“. Nors tų pusininkų buvo įvairių. Vieni patys dirbdavo, o šitas senelis būdavo ūkvedys. Imdavo dvarų 300 ha ir dirbdavo.

 
Kur praleidote vaikystę? Kokia ji buvo?

Aš vaikystę praleidau Kėdainiuose. Dabar madinga būti tremtiniu, tai aš irgi beveik tremtinys buvau. Gimiau, o po dviejų savaičių mane išmetė su mama iš buto. Taip atsitiko, kad Švietimo skyriaus vedėjai prireikė buto, ne kažin koks jis buvo, bet savivaldybės patogioj vietoj, to ir užteko. Toli neištrėmė – iki anytos namų. Ant šaligatvio iškrovė ir paliko, eik kur nori. Nors aš dviejų savaičių, kaip supranti, nevaikščiojau (juokiasi). Mama pasakodavo, kad sušelpdavo žmonės, kunigo gaspadinė nešdavo pieną mažam vaikui – man.
Atsimenu, mus nuveždavo į kaimą pas tetas pavasaroti, kai siausdavo baudėjai, miškus partizanai šukuodavo. Mums būdavo įdomu. Aš dažnai sakau, kad Stalino laikai – patys geriausi laikai, įdomiausia – šaudo, kažkas ten gaudo, o mums nesvarbu – varles mušinėjam ar karstomės po medžiais. Tik tetos, iškėlusios rankas maldauja, kad išliptumėm iš medžių, kad nenušautų. O miške šaudo, kaipgi neįdomu. (juokiasi)

Kuo pradėjote domėtis?

Pradėjau piešti jau eidamas į mokyklą. Po suolu pasikišęs sąsiuvinį piešdavau, nes mokykloj būdavo man labai nuo-bodu, kančia. Gal dėl to, kad tėvai padarė klaidą – aš jau į mokyklą išėjau mokėdamas skaityti. Vat, einant iš mokyklos, būdavo labai smagu. Eidavau pro Kėdainių krašto muziejų, jis buvo vienas pirmųjų savivaldybės muziejų, jeigu tiktai jis būdavo atidarytas, aš visada ten užeidavau. Man itin įdomi buvo medinė siuvimo mašina, stovėdavo meška prie durų, visokie seni baldai. Žodžiu, senienos man visą laiką patiko.
Eligijaus vienas iš pomėgių buvo keliavimas dviračiais
Mama sakydavo, kad man rūbus jau reikia skalbti, o man būdavo kančia pakeisti kitais. Man senas būdavo geriausias.  O septintoj ar aštuntoj klasėj mane labai imponavo radiotechnika. Tačiau į radiotechniką aš neįstojau, paskui domėjausi kartingais, automobiliais. Su draugu buvom padarę automobilį, respublikinės techninės kūrybos parodoje tarp technikumų laimėjom antrąją vietą. Nors mums sąlygos kartingui daryti buvo visiškai liūdnos, nes medžiagų meistras piktybiškai neduodavo, būdavo sunku suvirinti, neduodavo garažo, padangas pirkom iš pašalpų, bet vis vien mes tą daiktą padarėm.

Mūsų šeima visą laiką buvo „budėjimo režime“ – išveš į Sibirą ar neišveš. Tėvas mokino amatų. Sakydavo, kad su amatu niekur neprapulsi. Išmokau batus taisyti, šiek tiek medžio ir šaltkalvio darbų.
 
Koks buvo jūsų pirmasis darbas?

Tai buvo Elektros aparatūros gamykloje, man rodos, dar aštuoniolikos nebuvo, kai pradėjau dirbti kaip pagalbinis darbininkas. Paskui štampavimo ceche štampuodavau, netgi pirštą buvau nusištampavęs.
 
Kada pradėjote dirbti muziejinį darbą?

Pamačiau, kad organizuojama ekspedicija į Gervėčius, dabartinę Baltarusiją. Man tas kraštas buvo visada įdomus. Ir tada nusprendžiau važiuoti į tą ekspediciją. Atvažiavau. Vieniems davė anketas pildyti, kitiems kažką kitą daryti. O mane pasikvietė muziejininkas Stasys Daunys ir pasakė, kad turėsiu rinkti medžiagą apie pirtis, pirčių papročius, o svarbiausia piešti jas. Po to reikėjo sutvarkyti ekspedicijos medžiagą. Pasikvietė mane Daunys pas save į muziejų dirbti ir nuo 1970 metų liepos pabaigos iš karto po ekspedicijos aš atėjau. Iš pradžių man mokėdavo už piešinius, anketų tvarkymą. Paskui paskyrė rūpintis technika, malūnais, amatais. Atėjau ir žiūriu –  malūno ir milo vėlyklos dalių krūva, ant pievos iškleisti rąstai. O darbininkai klausia, kaip čia padaryti, kaip ten daryti. Man reikėjo greitai rasti atsakymą. Aš kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį savo kaštais važiuodavau į vietas, kur dar buvo galima rasti malūnų ir susirasdavau tuos atsakymus iš natūros.
Eligijus su žmona ima interviu
Taip pat ir apie amatus. Žinių buvo mažai apie juos, teko irgi klausinėti žmonių, važinėti po kaimus su pateikėjais dirbti, ieškoti eksponatų. Kol man pagal pareigybes priklausė rinkti  eksponatus, mano kolegos suskaičiavo, kad per tą laiką esu atvežęs į muziejų 47 procentus visų eksponatų. Dabar galbūt pralenkė mane kiti. Laikas nestovi vietoje. Paskui reikėjo atrinkti pastatus, buvo sudaryta tokia grupelė, ieškojom pastatų, surinkdavom pirminę medžiagą. Po to tą medžiagą pateikdavom mokslinei tarybai, kuri buvo ne tik vietinė. Tai visi mūsų didieji medžio statybos ir etnografijos specialistai, profesoriai, daktarai: Milius, Galaunė, architektas Landsbergis, Čerbulėnas, Šešelgis, Jaloveckas, Minkevičius. Pravažiuota daugybė kilometrų.


Išmaišėte su kolegomis visą Lietuvą, gal teko aplankyti užsienio muziejus po atviru dangumi?

Mes neturėjom galimybės išvažiuoti į užsienį. Jei mano kolegos Archangelske važiuodavo į Švediją daugybę kartų mokytis, tai mes neturėjom galimybės. Iki kokių 1977 metų niekas ir nebuvo išvažiavęs užsienin. Mes turėjom savo patirtį Tilžėj ir Olštynike, mūsų tokie informacijos trupinėliai. Bendravom ir su estais, su Tartu muziejumi, Archangelsko, Kijevo, Gruzijos, Minsko muziejais. Pagal mūsų muziejų statytas Kijevo centrinis muziejus, Minsko muziejus. Pas mus važiuodavo mokytis kolegos iš Tbilisio muziejaus. Vėliau 1991 metais, aš jau su žmona specialiai važiavau pasidomėti Amerikos muziejais.

Esate pakliuvęs ir į sovietinio saugumo akiratį, kaip čia taip nutiko?

Savo gimtame krašte organizavau ekspediciją – Krakėse, matyt, per tą ekspediciją manimi susidomėjo tas „Rusijos imperijos saugumas”. Taip bent jau mane informavo – tavimi domisi. Vis vien surengiau šią ekspediciją, aš ir mano pati. Bet jau medžiagą publikuoti buvo sunkiau, R., kuris buvo atsakingas už kraštotyrą, iškeikė mane iš tribūnos, kad jei bus tokių kaip aš, tai etnografija žlugs. O saugume pirmas klausimas buvo toks – kodėl aš nuėjau dirbti už mažesnį atlyginimą, nuo 220 rublių iki 70. Tai jiems čia kilo įtarimas. O aš tyliu ir klausau, ką protingos galvos šneka (juokiasi).

1994 m. gegužė. Atidengiant Šv. Florijono paminklą.
Iš ekspedicijos prisimenu tokį idiotišką priekaištą – kodėl jūs nedainuojat tarybinių etnografinių dainų? Kodėl jūs nesidomit kumečių buitim? Kumečių buitis labai aiški buvo – jie tik apie ordinariją žinodavo. O jei valstietis, kad ir pats menkiausias ūkininkas, jis žinodavo kur malti vežti, kur pirkti sėklų, kur parduoti. Kumečiai būdavo tik darbo jėga, jie net nežinodavo, kada bulves reikia pradėti sodinti. Tai kaip iš tokio išspausi vertingos informacijos? Ordinarija, tai ten greitai susakydavo, kiek centnerių bulvių, kiek ten miežių, o kur maldavo, tai: „Mes nemaldavom, mums atveždavo miltus, kiek susitardavom“. Vienas kumetis išvežioja maišus, o kitiems belieka pasiimti nuo durų. Niekuo nereikėjo rūpintis, nieko ir nežinojo... Kumetinė sistema buvo labai žiauri, nejučia nu-žmogindavo, padarydavo robotu.

 
Parašėte ar sudarėte knygas „Senieji amatai“, „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“, „Įdomiausi technikos paminklai“ ir kitas knygas. Kaip kilo mintis jas rašyti?
 
Bedirbant man kilo mintis susirinkti visą medžiagą apie malūnus ir išleisti leidinį. Prieš tai dar buvau  parengęs tokius leidinukus, kurie neišvydo dienos šviesos: ir apie milo vėlimą,
2010 m. Eligijus pristatė parodą ''Mūsų jaunystės technika''
vėlyklas, aliejines. Sunku sakyti, kokia bus kita knyga, aš turiu daug medžiagos sukaupęs apie malūnus. Nes kai rašiau knygą apie technikos paminklus Lietuvoje, tai ten buvo planuojamos trys dalys: vėjo, vandens ir, galiausiai, ugniniai, žodžiu, visokiais varikliais sukami malūnai. Tai medžiagos krūva, jei žinočiau, kad tunelio gale yra šiek tiek eurų, tai, manau, kad aš tą padaryčiau nesunkiai (juokiasi).


Kokią „pamoką“ sau pasiėmėte iš muziejaus kūrimo ir kasdienės veiklos?

Tėvas vis sakydavo: „Jeigu dirbi darbą, tai dirbk su meile – bus lengviau“. Dirbau su meile, darbas muziejuje man visą laiką buvo ir yra šventė. Man buvo įdomu ir aš niekad neurzgiau, kad mano mažas atlyginimas. Aš atėjau dirbti už tokį atlyginimą. Ir aš kolegas paerzinu, jeigu jums tikrai mielas ir malonus darbas, o už malonumą reikia mokėti, tai tenkinamės tokia alga, kokią gaunam (juokiasi).

Kodėl verta kiekvienam lietuviui aplankyti Lietuvos liaudies buities muziejų?

Jei jis lietuvis ir nori žinoti iš kur „išspirtas“, iš kokio kelmo. Tarybų Sąjungoj muziejus buvo orientuotas į vidutinioką. Taigi tokios nelabai įdomios ekspozicijos, tai mes sumąstėm, kad muziejų reikia kurti taip, kad kiekvienas rastų savo tėviškę, ar tu biednas, ar bajoras, ar ūkininkas, ar amatininkas, kad kiekvienas rastų savo šaknis. Ir man taip atrodo, kad mums visai yra pavykęs šis dalykas.

Kokią matote muziejaus ateities viziją?

Viename iš Olandijos muziejų, edukacinėje programoje, su žmona Teodora ir muziejaus direktoriaus pavaduotoju
Gražią (juokiasi). Aš manau, kad muziejus neturėtų numirti, turėtų gyventi, gal taikyti naujus mokslo metodus. Aš nesu už tai, kad viskas turi būti virtualioje  erdvėje. Bet aš ir ne prieš tai, nes virtuali išraiškos priemonė yra labiau patraukianti, kada negali liesti eksponatų, gali su mygtukais vartyti tą daiktą ir daiktas nenukenčia ir informaciją gauni. Sakyčiau, gerai. Kryptis kažkada buvo saugoti daiktus. Lankytojai, be abejo, svarbu. Kuo žmogus bus labiau įjungtas į patį muziejų, jo veiklą ir gyvenimą, tuo jis bus įdomesnis. Kad  kiekvienas rastų savo aplinką, kad kiekvienas rastų savo epochą.


Eligijau, jūs su žmona Teodora išauginote 3 dukras, sulaukėte 6 anūkų. Duktė Aistė – humanitarinių mokslų daktarė, Šarūnė – biochemijos mokslų daktarė, Radvilė – Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrė. Ar jūs joms patarėte, kokias studijų kryptis pasirinkti? Ar parodėte kelią?

Varovu nebuvau niekad, Aistė pasirinko istoriją, bet ji visą laiką atsiribodavo nuo manęs, kad nebūtų mano įtakos. Nei kursinių neduodavo pasiskaityti, nieko. Jau tokią pasistatė sieną, kad būtų savarankiška. Savarankiškumas, atkaklumas – tai visoms dukroms būdingas. Aistė sėkmingai darbuojasi, yra kelių knygų autorė, profesorės vardą turi. Žentas yra inžinierius, dėstytojas, šiek tiek linkęs į verslą. Šarūnė buvo išplasnojusi į užsienį mokytis ir mokytis. Ir prisimokė, kad turime suomį žentą. Šiuo metu jie dirba Lietuvoje mokslinį darbą. Radvilė nukrypo į politiką. Buvo išrinkta į Europos parlamentą, o vyras yra architektas, menininkas.

Ko palinkėtumėt muziejininkams, kultūros žmonėms?

Meilės savo darbui. Bet yra daug faktorių, kurie bukina tą meilę. Kada darbas padaromas dėl kažkokių protui nepaaiškinamų priežasčių nebe malonus, nebe mielas. Palinkėčiau, kad darbas būtų motyvuotas, kad muziejus būtų visų mūsų piliečių savastis nuo vaikystės iki senatvės, tada muziejus tikrai klestės.

Dėkoju jums už nuoširdų pokalbį.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6263

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 lapkričio 11, trečiadienis )