Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


2019 gruodžio 13, penktadienis
,,Niekuomet neturėjau blogų mokinių” Spausdinti
2015 rugpjūčio 26, trečiadienis

Visuomet nutvieksta šypsenos, dvelkianti ta vidine šiluma, kuri ir kelia pasitikėjimą, mokytojo Liucija Vinevičienė prisipažįsta, jog niekam nelinkėjo blogo ir širdin neįsileido pykčio. Visokių žmonių gyvenimo kely teko sutikti, netrūko ir skaudžių praradimų, graudžių akimirkų. Tačiau visuomet ji stengėsi išlikti tvirta, ištikima savo tikrajam pašaukimui – būti žmogumi, tikinčiu gėriu. Laisvalaikiu daug skaito, domisi naujovėmis, mėgsta teatrą, klasikinę muziką. Džiaugiasi miela tradicija – kiekvieną rugpjūtį susitikti su kolegėmis lituanistėmis. „Pasėdime, pasikalbame, – sako ji. – Labai reikalinga tokia atgaiva sielai – pabendrauti ir pasidalinti vasaros įspūdžiais”.
Tai Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos lietuvių kalbos  mokytojos ekspertės Liucijos Vinevičienės žodžiai, puikiai apibūdinantys jos požiūrį į žmogų, asmenybę. Nesvarbu, pasak jos, ar tas žmogutis dar vos prasikalęs iš pradinės mokyklos suolo, ar dar tik savo vietos gyvenime ieškantis paauglys, ar startui į didžiojo gyvenimo glėbį pasiruošęs abiturientas – nė vieno neturiu teisės   vadinti blogu. „Turėjau daug labai skirtingų mokinių. Labiausiai vertinu aktyvius, nuoširdžiai ir kultūringai išsakančius savo nuomonę. Tokie mokiniai būna patys geriausi mano mokytojai”, – prisipažįsta ji.

Neatsitiktinai artėjant Rugsėjo 1-ajai pokalbį su daugiau kaip tris dešimtmečius dirbančia mokykloje mokytoja Liucija Vinevičiene pradėjome apie požiūrį  į mokinius, mokytojo pašaukimą ir tas gyvenimo tiesas, kurių nerasi jokiuose vadovėliuose, metodiniuose nurodymuose.

Ką jums reiškia  Rugsėjo 1-oji ir kas svarbiausia mokytojo darbe: mokyti ar mokytis?

– Tokia jau mokytojo dalia – pirmiausia pačiam mokytis, kad galėtum mokyti kitus. Labai daug  išmokau ir iš savo mokinių.  O jų jau skaičiuojama šimtais: kaip lietuvių ir lotynų  kalbos  mokytoja išleidau daugiau kaip penkiolika abiturientų laidų,   tris auklėtinių laidas.  Džiaugiuosi, kad  tarp  mano pirmosios  laidos mokinių yra žinomų žmonių  Kaišiadoryse. Tai  puikūs darbuotojai,  vadovai verslininkai: Rūta,  Daiva,  Jurga, Jurgita,  Giedrius ... Tačiau tikrai neatsiimu savo mokiniams sakomų  žodžių, kad žmogaus vertė – ne jo pareigos, ne sukauptas turtas, ne pažymiai, gaunami mokantis. Svarbiausia tai, kas žmogaus viduje, anot žinomo pedagogo J. Burgio, kas  žmogų daro labiau Žmogumi. Puikių žmonių, buvusių mano mokinių, yra ir tarp baigusių doktorantūrą, ir tarp dirbančių paprastus, kaip sakoma, juodus darbus.
Nuoširdumu ir paprastumu išsiskyrė  antrosios  laidos auklėtiniai,  nuolat  randantys  laiko užbėgti į mokyklą pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais.  Ypatinga trečioji auklėtinių laida: tokių kūrybiškų, veiklių, puikių organizatorių neteko auklėti. Trečiosios laidos auklėtinių  Gedimino, Tado dėka gimė dainuojamosios poezijos renginių, vadinamų kanonais, organizavimo tradicija,  gimnazijos radijo veikla įgavo kitokį pobūdį.  Apskritai  septynerių metų  darbas gimnazijos radijuje su jaunuoju kolega Eginu Grajausku buvo vienas įdomiausių ir, manau, prasmingiausių veiklų: organizuoti renginiai, dalyvauta tarptautiniuose projektuose, kūrybinėse stovyklose.  Būtent šioje veikloje pamačiau, koks puikus Kaišiadorių jaunimas – mokantis bendrauti, kritiškai mąstantis, kūrybiškas, atsakingas. Džiugu, kad su jaunimu bendraudavome ne tik užsiėmimų metu, bet ir  laisvu laiku. Būdama tarp jaunimo, anot vieno savo mokinio, neturėjau laiko galvoti apie savo amžių. Svarbiausia mokytojui – mylėti savo darbą bei tuos, kurie atviri žinioms, naujovėms. Šiuolaikinėje visuomenėje yra didžiulis  tarpusavio bendravimo vakuumas: nematome vieni kitų, sėdime akis įbedę į savo išmaniuosius, nemokame padėkoti, nesugebame pasidžiaugti kitų sėkme, liejame pyktį, kai  kas nors įvyksta ne taip, kaip man būtų geriausiai. Gal todėl labiau ir norisi kalbėti ne apie pamokas, kur kaupiamos žinios, reikalingos egzaminams (tai minimalus ugdymo tikslas), o apie žmogaus tapimą tikru Žmogumi – kultūringu, supratingu, kūrybišku, atsakingu. Jau pačią pirmą pamoką savo mokiniams pasakau, kad nesiruošiu jų auklėti ir paaiškinu, kad jie, net ir atėję į pirmą gimnazijos klasę , t. y. sulaukę 15 – 16 m., yra per seni  būti auklėjami. Auklėjama  anksčiau ir ne mokykloje, o  šeimose. Mano, kaip mokytojos,  tikslas, padėti jaunam žmogui. Ta pagalba gali būti labai įvairi: vieniems reikalingas paskatinimas, kitą būtina paspausti, trečiam  būtina pagalba. Budeliu, vedančiu neigiamus metinius įvertinimus, niekada nebuvau. Ketverto, manau, yra vertas mokinys, dirbantis pamokose. Tačiau didesnį įvertinimą mokinys privalo užsidirbti. Prisipažinsiu, ne visiems mokiniams (ar jų tėveliams) tai  patinka. Labai džiaugiuosi, kad yra valstybiniai lietuvių kalbos egzaminai, bendras mokinio ir mokytojo „priešas”, kurį būtina įveikti tik bendradarbiaujant.
 
–Iš ko, mokydama kitus, sėmėtės patirties, mokėtės?

–Be abejo, svarbiausias mano darbas buvo ir bus mokyti lietuvių kalbos. Džiugu, kad turėjau galimybę mokytis iš geriausių Lietuvos  lituanistų, dirbdama įvairiuose Švietimo mokslo ministerijos  projektuose: rengiant dešimtos klasės egzamino modelį, kuriant 8 klasės įsivertinimo testus. 14 metų taisydama  valstybinius lietuvių kalbos egzamino
Liucija Vinevičienė su kolegėmis Ramute Gataveckaite, Algimanta Ambrazaityte-Norkaitiene, Živile Kursevičiene, Jovita Gružauskiene ir Kristina Rūta Dzeventlauskiene (Angelės Rabačiauskienės nuotr.)
darbus taip pat labai daug išmokau. Turiu puikias koleges,iš kurių galiu pasimokyti daugybės gerų savybių, reikalingų mokytojui.  Aldona Girėnienė – ramumo pavyzdys, Aušra Grigonienė – atsakingumo, Živilė Kursevičienė – iniciatyvumo,  Ramutė Gataveckaitė – pareigingumo, Jovita Gružauskienė – racionalumo,  Jūratė Lakštauskienė puikiai geba suburti žmones. Visos jos iš A. Brazausko gimnazijos. Maloniai esu  nustebusi  Kaišiadorių suaugusių ir  jaunimo mokykloje dirbančiomis lituanistėmis: Vilijos Auželienės erudicija, Dovilės Rudytės metodišku darbu, Loretos Jankauskienės gebėjimu bendrauti. Apskritai džiaugiuosi, kad labai daug ko  išmokau  iš  buvusių  savo vadovų: demokratijos – iš Romualdo Kubiako,  organizuotumo – iš Eugenijos Eičinaitės, kūrybiškumo – iš Eugenijos Švelnikienės,  dėmesingumo žmogui –  iš Danutės Nanartavičienės. Dabartiniai A. Brazausko gimnazijos vadovai – mokė ir moko didelio  reiklumo, pedagoginių naujovių ir  įstatymų žinojimo.

–Kas turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui tapti mokytoja ir kokį įspūdį paliko pirmieji darbo žingsniai mokykloje?

–Dažnai draugai pasijuokia, kad jau mano varde yra užkoduotas likimas: lotyniškai lux, lucis reiškia šviesa. Tad ir tenka būti  „liktarna”, taip Mažeikiuose, iš kurių aš kilusi, juokais buvo vadinami mokytojai. Mokytojauti pradėjau labai anksti, visas turėtas lėles susisodindavau, liepdavau atidžiai žiūrėti, ką aš rašydavau didžiosiomis raidėmis (labai anksti mamos buvau išmokyta skaityti ir rašyti) tėvelio padarytoje lentoje, griežtai bausdavau žioplinėjančius. Apskritai manau, kad tokie vaidybiniai žaidimai atspindi, kuo vaikas taps suaugęs. Tai patvirtina ir mano dvynių dukrų pavyzdys: Ernesta nuolat imdavo interviu. Ji ir tapo žurnaliste. O kita – Evelina – nuolat spręsdavo teisingumo klausimus, pavyzdžiui, kaip padėti Afrikoje badaujantiems juodaodžiams. Ji  tapo advokate.  O toliau mano „mokytojiškai” lemčiai turėjo įtakos mano puikūs mokytojai: pradinių klasių mokytoja  Stasė Vilkienė, norėdama trumpam išbėgti iš klasės,  palikdavo mane mokytojauti. Tada klasės buvo labai didelės, mokydavosi apie 40 vaikų, dalis iš jų antramečiai ar trečiamečiai, visa galva didesni už mane. Bet  bendraklasių nebuvau nušvilpta.  Beje, prie mokytojo kelio pasirinkimo netiesiogiai prisidėjo ir mano tėveliai: kartą aš pareiškiau, kad norėčiau studijuoti  teisę. Tėvelių reakcija  buvo neįprasta – atidarė kambario duris ir pasakė: „Eik studijuoti, tik daugiau į mūsų namus durys užsivers.” Priežastis  supratau šiek tiek vėliau.  Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje norintys studijuoti teisę turėjo bendradarbiauti su valstybės saugumu, gauti jų rekomendaciją. O mano mamos tėveliai buvo išvežti į Sibirą, jai pačiai, sulaukusiai vos šešiolikos, pavyko pabėgti  ir ketverius metus slapstytis kaimynų namuose (giminės nepriėmė – bijojo);  tėčiui teko  ilgokai  slapstytis  nuo mobilizacijos sovietinėje armijoje karo metu.  Turbūt  tėvelių  patirti vargai  lėmė, kad su didžiausiu džiaugsmu įsijungiau į Sąjūdžio gretas, sulaukiau   pasiūlymų užimti vadovaujančius postus, tačiau vadovavimo buvau „atsikandusi”, norėjau  būti tik mokytoja.
„Prisivadovavau” tik po lituanistikos studijų baigimo gavusi paskyrimą į tuo-metinę Kaišiadorių rajono Dainavos aštuonmetę mokyklą. Paskyrė dirbti direktoriaus pavaduotoja, po kelių mėnesių ir direktoriauti. O dėstyti teko ... anglų kalbą. Darbas Dainavoje buvos pats baisiausias mano gyvenimo laikotarpis, kai žlugo sukurtas mokytojo ir visos švietimo sistemos vaizdinys.  Nemoku  net  padoriai tvarkaraščio sudaryti, tad  einu į švietimo skyrių klausti, kaip skirstyti darbų pamokas, viena iš metodininkių man sako:  „Kaip tu gali nežinoti?” Su žemaitišku užsispyrimu aš paprašau: „Padėkite man.” Ir sulaukiu   metodininkės atsakymo: „Aš nežinau, eik klausti kitų mokyklų direktorių.”  Taip pirmąkart susidūriau su tarybinės švietimo sistemos realybe. Vėliau ta realybė dar geriau pasidarė matoma, labiausiai nesuprantama buvo, kad Mokytojas (man tada atrodė pagarbos verta asmenybė) gali į akis kalbėti vienaip, o už akių   kitaip...
Vėliau po ilgų žygių į švietimo skyrių pavyko tapti eiline mokytoja. Pradėjau dirbti Kaišiadorių pagalbinėje mokykloje. Bet, pasirodo, ten nebuvau  laikoma specialiste. Tad teko baigti antrąsias studijas. 1989 m. neakivaizdiniu būdu įgijau oligofrenopedagogo  kvalifikaciją ir  tais pačiais metais po antrųjų studijų baigimo sulaukiau pasiūlymo dirbti tuometinėje Kaišiadorių pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kaišiadorių  A. Brazausko gimnazija). Susigundžiau ir  iki šiol čia dirbu.  Tik  susiklosčius dabartinei demografinei situacija, kai sumažėjo mokinių ir pamokų, o mokytojų skaičius išliko tas pats, pradėjau dirbti Kaišiadorių suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje ir maloniai stebiuosi  šios mokyklos administracija,  gebančia sukurti  labai   šiltą ir geranorišką  darbo atmosferą.

–Ir pabaigoje –  trumpai apie  džiaugsmus, lūkesčius...

–Mokydama kitus visą gyvenimą mokausi. Tik nežinau, ar kada pasakysiu, kad jau išmokau... Džiaugiuosi, kad  turėjau mokinių, išlaikiusių egzaminą šimtukais, bet manau, kad jų  galėjo būti daugiau. Malonu, kad buvęs mano mokinys jaunasis poetas Nerijus Cibulskas, išleido pirmąją poezijos knygą „Nutrinami” (jos leidimą rėmė rašytojų sąjunga), bet jau laukiu pasirodant kitų knygų. Džiaugiuosi, kad turiu sėkmingai kuriančius dabartinius mokinius, būsimuosius dvyliktokus Mingaudę  Zujūtę, Agnę Karčiauskaitę, Nerijų Kostikovą, laukiu naujų kūrybinių  bandymų.
Rugsėjis jau čia pat... Kai dirbi mokykloje,   turi  tikėti, kad tavo mokiniams pasiseks, tik prieš  tai turi išmokyti  mokinius suvokti Justino Marcinkevičiaus  žodžių  prasmę: „Tikėjimas ir tas be gero darbo kaip valtis be irklų.”

Gero darbo, malonių susitikimų su mokiniais Rugsėjo 1-ąją!

Kalbėjosi Angelė  RABAČIAUSKIENĖ

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 8091

Komentarai (4)
2015-08-30 15:06
Nuostabi mokytoja!
Vida
2015-08-27 17:59
Nuostabi mokytoja!
Vaida
2015-08-27 11:55
labai šviesus ir tikras žmogus
nadanen
2015-08-26 20:07
Liucija - išties nuostabus ir mielas žmogus, su kuriuo visada malonu bendrauti.Džiaugiuosi, kad ją pažįstu...Sėkmės Tau visur ir visada.
Nijolė
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 lapkričio 11, trečiadienis )