|
|
| |
2024 spalio 11, penktadienis |
|
,,Niekuomet neturėjau blogų mokinių” |
|
|
2015 rugpjūčio 26, trečiadienis |
 Visuomet nutvieksta šypsenos, dvelkianti ta vidine šiluma, kuri ir kelia pasitikėjimą, mokytojo Liucija Vinevičienė prisipažįsta, jog niekam nelinkėjo blogo ir širdin neįsileido pykčio. Visokių žmonių gyvenimo kely teko sutikti, netrūko ir skaudžių praradimų, graudžių akimirkų. Tačiau visuomet ji stengėsi išlikti tvirta, ištikima savo tikrajam pašaukimui – būti žmogumi, tikinčiu gėriu. Laisvalaikiu daug skaito, domisi naujovėmis, mėgsta teatrą, klasikinę muziką. Džiaugiasi miela tradicija – kiekvieną rugpjūtį susitikti su kolegėmis lituanistėmis. „Pasėdime, pasikalbame, – sako ji. – Labai reikalinga tokia atgaiva sielai – pabendrauti ir pasidalinti vasaros įspūdžiais”.  Liucija Vinevičienė su kolegėmis Ramute Gataveckaite, Algimanta Ambrazaityte-Norkaitiene, Živile Kursevičiene, Jovita Gružauskiene ir Kristina Rūta Dzeventlauskiene (Angelės Rabačiauskienės nuotr.)
–Kas turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui tapti mokytoja ir kokį įspūdį paliko pirmieji darbo žingsniai mokykloje?
–Dažnai draugai pasijuokia, kad jau mano varde yra užkoduotas likimas: lotyniškai lux, lucis reiškia šviesa. Tad ir tenka būti „liktarna”, taip Mažeikiuose, iš kurių aš kilusi, juokais buvo vadinami mokytojai. Mokytojauti pradėjau labai anksti, visas turėtas lėles susisodindavau, liepdavau atidžiai žiūrėti, ką aš rašydavau didžiosiomis raidėmis (labai anksti mamos buvau išmokyta skaityti ir rašyti) tėvelio padarytoje lentoje, griežtai bausdavau žioplinėjančius. Apskritai manau, kad tokie vaidybiniai žaidimai atspindi, kuo vaikas taps suaugęs. Tai patvirtina ir mano dvynių dukrų pavyzdys: Ernesta nuolat imdavo interviu. Ji ir tapo žurnaliste. O kita – Evelina – nuolat spręsdavo teisingumo klausimus, pavyzdžiui, kaip padėti Afrikoje badaujantiems juodaodžiams. Ji tapo advokate. O toliau mano „mokytojiškai” lemčiai turėjo įtakos mano puikūs mokytojai: pradinių klasių mokytoja Stasė Vilkienė, norėdama trumpam išbėgti iš klasės, palikdavo mane mokytojauti. Tada klasės buvo labai didelės, mokydavosi apie 40 vaikų, dalis iš jų antramečiai ar trečiamečiai, visa galva didesni už mane. Bet bendraklasių nebuvau nušvilpta. Beje, prie mokytojo kelio pasirinkimo netiesiogiai prisidėjo ir mano tėveliai: kartą aš pareiškiau, kad norėčiau studijuoti teisę. Tėvelių reakcija buvo neįprasta – atidarė kambario duris ir pasakė: „Eik studijuoti, tik daugiau į mūsų namus durys užsivers.” Priežastis supratau šiek tiek vėliau. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje norintys studijuoti teisę turėjo bendradarbiauti su valstybės saugumu, gauti jų rekomendaciją. O mano mamos tėveliai buvo išvežti į Sibirą, jai pačiai, sulaukusiai vos šešiolikos, pavyko pabėgti ir ketverius metus slapstytis kaimynų namuose (giminės nepriėmė – bijojo); tėčiui teko ilgokai slapstytis nuo mobilizacijos sovietinėje armijoje karo metu. Turbūt tėvelių patirti vargai lėmė, kad su didžiausiu džiaugsmu įsijungiau į Sąjūdžio gretas, sulaukiau pasiūlymų užimti vadovaujančius postus, tačiau vadovavimo buvau „atsikandusi”, norėjau būti tik mokytoja. „Prisivadovavau” tik po lituanistikos studijų baigimo gavusi paskyrimą į tuo-metinę Kaišiadorių rajono Dainavos aštuonmetę mokyklą. Paskyrė dirbti direktoriaus pavaduotoja, po kelių mėnesių ir direktoriauti. O dėstyti teko ... anglų kalbą. Darbas Dainavoje buvos pats baisiausias mano gyvenimo laikotarpis, kai žlugo sukurtas mokytojo ir visos švietimo sistemos vaizdinys. Nemoku net padoriai tvarkaraščio sudaryti, tad einu į švietimo skyrių klausti, kaip skirstyti darbų pamokas, viena iš metodininkių man sako: „Kaip tu gali nežinoti?” Su žemaitišku užsispyrimu aš paprašau: „Padėkite man.” Ir sulaukiu metodininkės atsakymo: „Aš nežinau, eik klausti kitų mokyklų direktorių.” Taip pirmąkart susidūriau su tarybinės švietimo sistemos realybe. Vėliau ta realybė dar geriau pasidarė matoma, labiausiai nesuprantama buvo, kad Mokytojas (man tada atrodė pagarbos verta asmenybė) gali į akis kalbėti vienaip, o už akių kitaip... Vėliau po ilgų žygių į švietimo skyrių pavyko tapti eiline mokytoja. Pradėjau dirbti Kaišiadorių pagalbinėje mokykloje. Bet, pasirodo, ten nebuvau laikoma specialiste. Tad teko baigti antrąsias studijas. 1989 m. neakivaizdiniu būdu įgijau oligofrenopedagogo kvalifikaciją ir tais pačiais metais po antrųjų studijų baigimo sulaukiau pasiūlymo dirbti tuometinėje Kaišiadorių pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kaišiadorių A. Brazausko gimnazija). Susigundžiau ir iki šiol čia dirbu. Tik susiklosčius dabartinei demografinei situacija, kai sumažėjo mokinių ir pamokų, o mokytojų skaičius išliko tas pats, pradėjau dirbti Kaišiadorių suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje ir maloniai stebiuosi šios mokyklos administracija, gebančia sukurti labai šiltą ir geranorišką darbo atmosferą. –Ir pabaigoje – trumpai apie džiaugsmus, lūkesčius...–Mokydama kitus visą gyvenimą mokausi. Tik nežinau, ar kada pasakysiu, kad jau išmokau... Džiaugiuosi, kad turėjau mokinių, išlaikiusių egzaminą šimtukais, bet manau, kad jų galėjo būti daugiau. Malonu, kad buvęs mano mokinys jaunasis poetas Nerijus Cibulskas, išleido pirmąją poezijos knygą „Nutrinami” (jos leidimą rėmė rašytojų sąjunga), bet jau laukiu pasirodant kitų knygų. Džiaugiuosi, kad turiu sėkmingai kuriančius dabartinius mokinius, būsimuosius dvyliktokus Mingaudę Zujūtę, Agnę Karčiauskaitę, Nerijų Kostikovą, laukiu naujų kūrybinių bandymų. Rugsėjis jau čia pat... Kai dirbi mokykloje, turi tikėti, kad tavo mokiniams pasiseks, tik prieš tai turi išmokyti mokinius suvokti Justino Marcinkevičiaus žodžių prasmę: „Tikėjimas ir tas be gero darbo kaip valtis be irklų.”
–Gero darbo, malonių susitikimų su mokiniais Rugsėjo 1-ąją!Kalbėjosi Angelė RABAČIAUSKIENĖ |
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 lapkričio 11, trečiadienis )
|
|
|
|
|
