Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


arrow Naujienos 2024 balandžio 19, penktadienis
Rūpintis žmonėmis – džiaugsmas Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2015 rugpjūčio 13, ketvirtadienis

Jolanta Armonavičienė (trečia iš dešinės) tarp savo kolektyvo žmonių (nuotr. iš redakcijos fotoarchyvo)
Kai kas gali nesutikti su šiuo teiginiu. Bet yra žmonių, kuriems darbas yra gyvenimo pareiga, prasmė, tarnavimo žmonėms džiaugsmas. Tokia visada linksma,  spinduliuojanti gėriu ir pasiruošusi padėti yra Jolanta  Armonavičienė.
Nors su ja susitikau pirmą kartą, tačiau atrodė, jog pažįstu visą gyvenimą. Tiek gyvumo, linksmos ironijos ir autoironijos jos kalboje! Atrodo, bendrauji su moterimi, kuri tampriai susijusi su žeme, ūkininkų rūpesčiais ir imi žavėtis jos energija, paprastumu, nuoširdžiu požiūriu į žemę.
Jolanta gimė Žiežmarių seniūnijoje, Turloviškių kaime. Mama  Aldona Petrauskienė – medicinos darbuotoja – felčerė. Gana ilgai savo svajonėse  Jolanta save matė su gydytojos chalatu. Tėtis Vaclovas Petrauskas dirbo ekskavatoriaus mašinistu tuometiniame MSV. Atrodo,  nieko šeimoje netrūko, nes tėvo darbas buvo gerai apmokamas. Buvo galima verstis be daržo ir be gyvulių, bet senelės valstietiškas kraujas neleido nuobodžiauti visai šeimai. „Jeigu esi lietuvė, jeigu gyveni kaime, tai kaip galima nelaikyti karvės, neturėti daržo, savų daržovių, pieno ir kitų produktų, kuriais to meto parduotuvių lentynos tikrai nebuvo užverstos?” – svarsto Jolanta.
Jolantai kaimietiško darbo netrūko. Visgi gražios, nors sunkios buvo tos darbo vasaros. Turbūt nėra didesnio malonumo už poilsį po sunkaus darbo. Vakarėja.  Saulės nudažytas horizontas, nuo migla apsitraukiančių laukų dvelkia gaiva. Jauti, kaip kankinančiai, su saldžia gėla atsileidžia kūnas: sąnariai, raumenys ir koks nepaprastai gardus rūgpienis su šviežiomis bulvėmis, apibarstytomis krapais. „Matai – šienas suvežtas, visas iki paskutinio plakelio daržinėje kvepia, kaip gali kvepėti ką tik išdžiovintos žolės... Ar gali būti kas nors šiame pasaulyje brangiau?! Tu su visa šeima, tavo gimtinė kvepia, garuoja šalia tavęs ir tavyje... Tu esi jos dalis, reikalinga vien todėl, kad čia esi”.
Žemė, kaip prisipažįsta Jolanta Armonavičienė, visada buvo šalia, niekuomet jos nebuvo per maža. Šiuo metu jos net padaugėjo: tėvai, išėję į pensiją, ėmėsi ūkininkauti tame pačiame močiutės ūkyje. Ir viskas per tą užsispyrusią močiutę!
Tokia ir buvo pradžia, kuri galbūt ir nulemia žmogaus likimą. Atrodytų, jos  gyvenimas paprastas ir panašus į daugelio, kaip ir visų žmonių, kurie turi tikslą eiti į priekį ir tobulėti. Jolanta baigė Žiežmarių vidurinę mokyklą, Kauno  prekybininkų mokyklą, Lietuvos žemės ūkio universitetą, kur  ir įgijo ekologės ir aplinkosaugininkės specialybę. Turi 3 vaikus: du – jau studentai, o dukrelė dar mokosi Žiežmarių gimnazijoje.
Šiuo metu ji – Lietuvos  žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kaišiadorių biuro vadovė ir augalininkystės konsultantė.
Savo darbą Jolanta labai myli. Darbas su žmonėmis, ūkininkais. Jos nuomone, šie žmonės yra neeiliniai. Daugelis  iš jų tikrai nemažai jau pasiekė, užima deramą vietą visuomenėje. Bendrauti lengva. Gal kiek sunkiau užsitarnauti pagarbą ir autoritetą. Jolantos darbas, kaip jau minėjome, tikrai nelengvas. Pačiai teko nemažai pasimokyti, nes laikas nestovi vietoje, naujovės kasdien beldžiasi į du-ris ir jų ignoruoti negalima.
Jolanta organizuoja seminarus, padeda ūkininkams pasinaudoti Europos sąjungos teikiama parama. Kai  visą dieną bendrauji su žmonėmis, tai dokumentus, kaip prisipažįsta ji,  dažnai tvarkyti tenka ir namuose.
Nežiūrint į tokį užimtumą, kai svarbus ne tik darbas, vaikai, bet ir tėvų ūkis, Jolanta aktyviai dalyvauja rajono ūkininkų gyvenime. Ji įsitikinusi, jog negali žmogus likti abejingas gimtajam kaimui.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 rugsėjo 18, penktadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024