Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 2 skaitytojai

2020 balandžio 09, ketvirtadienis
Priesaika žmogui ir žemei. Pokalbis su Kaišiadorių rajono tarybos nariu, ūkininku, Žemės ūkio rūmų atstovu Kaišiadorių rajone Marijonu MITKUMI Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2015 rugpjūčio 13, ketvirtadienis
Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovas Marijonas Mitkus su LŽŪKT Kaišiadorių rajono biuro vadove Jolanta Armonavičiene (autoriaus nuotr. )
–  Kiek save prisimenu, visuomet mano gyvenimas buvo susietas su žeme. Kitaip ir būti negali – juk gimiau ir augau Kaišiadorių rajone, gerai pažįstu jo žemę ir žmones, su kuriais bendrauju visą savo gyvenimą, – sako Kaišiadorių rajono tarybos narys ūkininkas, Žemės ūkio rūmų atstovas Kaišiadorių rajone Marijonas Mitkus. –  Visuomet norėjau, kad mano gyvenimas ir darbinė veikla turėtų ryšį su kaimu, žemės ūkio gamyba. Auginti žmonėms duoną, mano manymu, yra prasmingiausias darbas. Esu laimingas, kad atgauta Lietuvos  nepriklausomybė sudarė sąlygas šiai svajonei išsipildyti. Prieš 26 metus pradėjau ūkininkauti. Iš pradžių tikrai buvo nelengva.
Marijono gyvenimas  tampriai susietas su kaišiadorietiška žeme. Jis gimė Antanaičių kaime. Tėvas buvo eigulys, mama – namų šeimininkė. Šalia ošė didelis miško masyvas, turbūt, pats gražiausias mūsų rajone. Jau tais sovietiniais laikais Marijono tėvas Juozas sugebėjo savo reikmėms įdirbti tris hektarus žemės. Tą žemę, plušėdami  kartu su visa šeima, atkovojo iš kelmynų, krūmų  ir pelkėtos  vietos miško pakraštyje, šalia savo sodybos. Tai buvo lyg ir niekieno žemė, bet  tai  buvo jų šeimos žemė. Pagarbiai Marijonas prisimena savo tėvus, kurie niekuomet nenuleido rankų, visą laiką dirbo. Ir taip visą savo gyvenimą...
– Arti išmokau būdamas 12 metų, – pasakoja Marijonas Mitkus. – Moku dirbti visus žemės ūkio darbus. Neprisimenu, kad mūsų namuose būtų trūkę duonos ar kitokio maisto. Laikai buvo nelengvi, mano draugai iš kaimo dažnai pas mus mielai valgydavo lašinius. Prisimenu, stebėjausi, kaip jiems gali trūkti  paprasčiausio lietuviško maisto –  lašinių, kuriuos ne visuomet vertindavome, nes juos valgyti mums buvo įprasta. Deja, trūko, nors jų tėvai gamino labai  daug žemės ūkio produkcijos.
Žmona Vitalija – kaišiadorietė. Suprantama, su žemės ūkiu nebuvo susijusi. Baigė žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą ir toliau dirbo laborante Veterinarijos institute. Kai pradėjau ūkininkauti ir jai  teko paragauti valstietiško darbo skonio. Išmoko melžti karves ir kitokių žemdirbiškų darbų.  Aš jai labai dėkingas už palaikymą, patarimus, mūsų gerai išauklėtus vaikus ir už visą mūsų  pavykusį gyvenimą.
Per savo gyvenimą Marijonas įsigijo keletą  profesijų, baigė ne vieną mokymo įstaigą, dirbo įvairius darbus, bet visuomet sugrįždavo į savo tėviškę.  Dabar ten jau nieko nebeliko, nes melioracija nugriovė jų sodybą. Su dideliu kartėliu tėvai paliko taip sunkiai puoselėtą žemę ir namus. Sugrįžimas į namus, kai  jų jau nebėra, kartais būna labai skaudu. Vaikystės įspūdžiai neišdildomi, juk kiekvienas dar išlikęs medelis sužadina švelnius prisiminimus. 
– 1979 m. baigiau  Maskvos kooperacijos institutą, – prisimena Marijonas Mitkus,– įgijau prekybos ekonomisto specialybę.  Ilgiausiai dirbau prekių žinovu Veterinarijos instituto eksperimentiniame ūkyje,  vėliau – įvairų vadovaujantį darbą Kaišiadorių klijų fabrike ir Palomenės kolūkyje. Prisimenu, kaip sunku buvo atgauti man priklausančius dešimt hektarų senelių žemės. Pradžia buvo sunki, neturėjau savos technikos, teko imti paskolą. Buvau kupinas energijos, optimizmo, naujų idėjų ir didelių vilčių. Būtent tada teko bendrauti su atvykusiais pas mus Norvegijos ūkininkais. Negaliu pamiršti Norvegijos ūkininkų sąjungos pirmininko žodžių: „Buvo laikas ir mūsų niekas nepalaikė, kol neturėjome savo atstovų savivaldybėse ir parlamente. Ir tik per visuomenines ūkininkų organizacijas, susitarus visiems ūkininkams vieningai kelti žemdirbių problemas, akcentuoti siekius,  padėtis pasikeitė“. 
Tie žodžiai  paskatino Marijoną užsiimti politine veikla. Netgi pradėjo kurti savo žemdirbių partiją. Pasirodo – tokia jau veikia. „Vilniuje buvo atkurta Lietuvos valstiečių partija ir aš, kadangi jau buvau nuveikęs nemažai darbų vienijant rajono ūkininkus, buvau išrinktas tos partijos Kaišiadorių  skyriaus pirmininku. Per pirmuosius rinkimus į savivaldybės tarybą mes  gavome  dvi  vietas”, – prisimena Marijonas.
Turbūt niekas taip nejaudinai ilgamečio tarybos nario, kaip mūsų rajono žmonių mažas politinis aktyvumas.  Apie  pusė rinkėjų  iš viso neina balsuoti. Toje nebalsuojančių žmonių masėje slypi didelės politinės galimybės. Visi kalba apie politinius pasikeitimus rajone, bet politiniai įvykiai ir rinkimų rezultatai būna pagal scenarijų, kuris jau prieš dešimtmetį, o gal net ir ankščiau surežisuotas... Mūsų rajone gyvenančių kaime, ūkininkaujančių ir dirbančių žemę, žmonių yra pakankamai daug. Keisti būtent progreso ir visų žmonių gerovei – iš tiesų yra ką.
Marijonas Mitkus yra ekonomikos išsilavinimą turintis žmogus. Jis sugeba ūkiškai mąstyti, turi nemažą teisinių žinių bagažą, jau penktą kadenciją yra išrenkamas į Kaišiadorių savivaldybės tarybą. Stengiasi dirbti ūkininkų ir visų rajono žmonių labui. Domisi jų gyvenimu ir informuoju apie naujoves.  Kaimo plėtros aplinkosaugos ir teritorijų planavimo komiteto pirmininkas. Padeda ūkininkams išsiaiškinti ginčytinus klausimus ir išspręsti jų problemas.
Nevengia visuomeninių pareigų ir su jomis susijusio darbo. Yra Vietos veiklos grupės valdybos narys, Asociacijos „Neprėkštos bendruomenė“ pirmininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas, savivaldybės strateginio planavimo komisijos narys, smulkaus verslo rėmimo komisijos narys, turto vertinimo komisijos narys, antikorupcinės komisijos narys, etikos komisijos narys. Tačiau nors ir labai užimtas, M. Mitkus jaučiasi tampriai susijęs su žeme, jos darbais.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6787

Komentarai (6)
2015-08-21 15:30
Tai ,kad to turgaus kaip ir nebūta, ten tik vienas šabakštynas, gal daugiau praeityje jį garsino jo buvęs alaus bariukas, kur sklido skiestas alučio putojimas su vietos "pijokėliais".
nuomonei
2015-08-20 15:18
kaip ten su moterimis- nežinau, bet šiaip- plepys, daug šneka, mažai padaro.O jau jo turgus išgarsino jį visame rajone kaip neūkiškumo, aplaidumo pavyzdį.Yra mūsuose tikrų šviesuolių, bet jau tikrai tokiu nelaikau Mitkaus.Ir tikrai ne iš pavydo tą sakau.
nuomonė
2015-08-14 10:49
Ir su moterimis jo gyvenimas susietas....
aaa
2015-08-13 18:00
Kaip laikosi Mitkaus turgus?
Kaisiadorietis
2015-08-13 17:19
ką gero jis davė Neprėkštos bendruomenei? O sau tai nemažai nubyrėjo nuo tų neprėkštiečių...
įdomu
2015-08-13 12:16
:grin
linksmas
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 rugsėjo 18, penktadienis )