Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 2 skaitytojai

2020 sausio 27, pirmadienis
Mums Anglininkų kraštas – pats gražiausias... Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2015 gegužės 29, penktadienis

Pasakojimas apie aktyvią ir mylinčią savo gimtinę  Anglininkų krašto bendruomenės narę Danutę Švedienę bei entuziastingus jos bendražygius ir gimtinės žmones, jų darbus bei siekius atgaivinti ir puoselėti kaimo tradicijas

Prie koplytstulpio Rūčkakiemyje Regina Garšvienė, Marytė Žukauskienė, Marytė Pūrienė, Angelė Čepulienė, Elvyra Gumauskienė, Danutė Švedienė ir Janina Lukševičienė
Kitų metų spalį bus lygiai dešimt metų, kai įregistruota asociacija Anglininkų krašto bendruomenė, vienijanti kaimus, esančius prie Nemuno, tarp Vaiguvos, Dabintos ir Varkališkių miškų.

Viename iš kaimų, kurio vietoje dabar tyvuliuoja Kauno marios, Kračkiemyje, daugiau kaip prieš pusę amžiaus gimė Danutė Švedienė. Laiko tėkmė kaip tie sraunūs Nemuno vandenys nusinešė į praeitį dienas, mėnesius, metus, paženklintus rupios kasdienybės ženklais. Tik tai, kas liko žmonių atmintyje, kas gildė ir džiugino širdis, nenuplaunama jokiu vandeniu, neišdeginama jokia ugnimi.
Nors 1958 metais pastačius Kauno hidroelektrinę ir užtvenkus Nemuną buvo apsemti ne tik Kračkiemio, Apsuonos, Barevičių, Rūčkakiemio ir dalis Dabintos kaimų, tačiau žmonių atmintyje gyvi prisiminimai, kiekvienas brangus kaimo takelis, jaukios sodybos, įspūdingi gamtos vaizdai ir brangūs žmonės.
Nelengva, oi, nelengva tuomet buvę žmonėms atsiplėšti nuo savo gimtų vietų, žemės, aplaistytos prakaitu, sodybų, kuriuose gimė ir augo kartų kartos.
Tačiau, deja, kitokio pasirinkimo ne-buvo. Reikėjo palikti sodybas ir kraustytis.
Apie tokius pergyvenimus, kai žmonės buvo priversti tapti naujakuriais, Danutė Švedienė žino iš savo tėvų ir artimųjų pasakojimų. Gimė ji tuometinių „Nemuno“ kolūkio traktorininko ir melžėjos Juliaus ir Kazimieros Lekavičių   šeimoje.  Greitai po to 1958-aisiais jiems, kaip ir kitiems Kračkiemio kaimo gyventojams, teko kraustytis į naują gyvenvietę Rūčkakiemio kaime. Danutė sako, jog  ją, naujagimę, tuomet pirmu kolūkyje įsigytu  vikšriniu traktoriumi  Algimantas Kriugžda pervežė. Apsigyveno senelio name. „Ten prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, ten užaugau,“ – su nostalgija prisimena  ji.
Baigusi Anglininkų pradinę mokyklą bei Kruonio vidurinę, įstojo mokytis į Kauno sąskaitininkų-buhalterių mokyklą. Gyvenimas tekėjo ramiai, kupinas jaunatviško džiugesio ir svajonių. Pirmą vietą jos širdyje užėmė gimtas kaimas, vaikystės draugai, tad gyvendama Kaune ir po studijų pradėjusi dirbti Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje, kiekvieną savaitgalį skubėdavo į savo gimtinę. Neatvirauja, kodėl nesusižavėjo miesto gyvenimu, kodėl judri ir, atrodo, nenustygstanti vietoje mergina, po dvejų metų sugrįžo gyventi į gimtinę. „Smagu tuomet būdavo kaime, gyvenimas virte virė, niekas nesiskundė nuoboduliu ir neturėjimu, ką veikti,” – šypsodamasi prisimena Danutė. – O ko verti būdavo šokių  vakarai!  Niekas nelaukė, kad mus kas linksmintų, organizuotų laisvalaikį. Užteko savamokslių kaimo muzikantų, kad susiburtume pasišokti, pasilinksminti.“
Linksmai šypsodami kratosi Danutė bet kokio atvirumo apie širdies reikalus. Kaip ir rašymo apie ją. „Kas aš tokia, kad apie mane rašytumėte, – ginasi ji. – Gyvenome, kaip ir visi. Labai geri mūsų žmonės, darbštūs, kantrūs ir draugiški. Stengėmės, nesidairėme į šalis.”
Tame pačiame kaime likimas ją suvedė su Petru Švedu, dirbančiu kolūkyje traktorininku. Meilė? Taip. Gyvenimas patikrino jų sąjungą, abu atlaikė likimo išbandymus ir audras. Jos sutuoktinis tapo tvirta  atrama, vieninteliu žmogumi, kuriuo patikėjo ir nenusivylė. Nutekėjo ji marčiosna tame  pačiame  kaime ir apsigyveno vyro tėvų namuose. „Senoviškas atšokome vestuves, – juokiasi Danutė, – abiejose pusėse.”   Džiaugiasi ji patekusi nepaprastai geros anytos globon. „Mažai kas tokių anytų turėjo, – prisipažįsta. – Auksinė, kuo galėjo, tuo padėjo. Ir vaikus augino, ir dirbti išleido“.
Susilaukusi pirmagimio sūnaus Roberto, pradėjo dirbti tuometiniame M. Melnikaitės kolūkyje. Iš pradžių svėrėja, vėliau – agronomo pavaduotoja, padalinio vadove. Bene ilgiausiai – net 18 metų – dirbo pieno surinkėja. Ir nenustojo dirbti vienai po kitos gimus dukroms Janinai ir Kristinai. Nėštumo ir motinystės atostogų metu ją pavaduodavo vyras. Daug turėję pieno statytojų – 120. Nemažai kilometrų, pasak Danutės, reikėję  apvažiuoti palei Nemuną, kur  išsidėstę Barevičių, Rūčkakiemio,  Apsuonos, Anglininkų, Vizginų, Dabintos, Garmiškių, Varkališkių, Baranavos, Pratkūnų, Norkūnų ir kiti kaimai. Būtent iš tų ilgų kelionių ir susitikimų bei pokalbių su žmonėmis Danutei taip gerai  pažįstamos ne tik kaimo vietovės, bet ir žmonės.
Komunikabili, nuoširdi ir atvira ji išliko nuo jaunystės. Ir po nelengvos darbo dienos, nepabaigiamos ruošos namuose, jie abu su vyru noriai dalyvaudavo ir saviveikliniame kaimo gyvenime. „Neužsisklendėme šeimos rate, – tvirtina ji, – aktyviai dalyvavome visuose renginiuose. Gerai, kad ir anais laikais kaime virte virė kultūrinis gyvenimas. Dainavome, šokome, vadovaujami kaimo entuziastės šviesaus atminimo a.a. Onutės Kudrevičienės. O kaip neprisiminti Ąžuolyne vykusių dainų švenčių?! Smagu būdavo kartu su vyru  su kitais saviveiklininkais išvykti koncertuoti į kitų kaimų kultūros namus. Tuomet Anglininkų kaimo kultūros namuose buvo susikūręs moterų ansamblis, kuriame dainavo nemažai mūsų kaimo žmonių. Entuziazmo netrūko, net dramos būrelį buvau įkūrusi.“
Anglininkų kaimo bendruomenės valdybos narė Danutė Švedienė
Danutė prisipažįsta, jog jaunystėje labai patiko šokiai, muzika bei bendravimas su žmonėmis. Ir dabar ji neužsisklendžia vienatvėje. Mėgsta bendrauti ir su seneliais, ir su vaikais. Juokiasi prisiminusi vienos kaimynės žodžius: „Dana moka ir prie seno, ir prie jauno prieiti...“

Taiklus tai Danutės charakterio apibūdinimas. Tad nieko nuostabaus, kad ji negalėjo sėdėti sudėjus rankų, kai iširo bendrovė, kai buvo nugriauti kaimo kultūros namai ir uždarytas vienintelis kaimo šviesos spindulys – pradinė mokykla.  Aptemo ir, atrodo, be jokio džiugesio liko kaimas, apmirė gyvenimas žmonėms nebesusieinant draugėn, o likus kas sau.
Į klausimą, ar jai kilo mintis įkurti Anglininkų kaimo bendruomenę, Danutė atsakė neigiamai: „Ne, tai dukra Janina Augustinavičienė, dirbanti  Kaišiadorių rajono vietos veiklos grupės pirmininke, man patarė.“ „Užvesta“ minties, kad jų pačių rankose – veiklesnis kaimo gyvenimas, Danutė nusprendė veikti. „Bėgau per kaimą, per žmones ir klausinėjau, ar jie sutiktų kurti bendruomenę, – prisimena ji tą naują ir gana nelengvą pradžią. Ir neslepia pasigėrėjimo savo kaimo žmonėmis, kurie nepaniekino jos entuziazmo, nebuvo skeptiški, jog nieko gero iš to neišeis. Visi pritarė. Daugiau kaip 50 kaimo žmonių sutiko burtis į bendruomenę. Reikalai pajudėjo iš vietos, kai  Audrius Dmukauskas sutiko vadovauti bendruomenei ir parengti dokumentus. „Dideles „procedūras” reikėjo atlikti, – prisimena Danutė – Netrūko ir rajono vadovų durų varstymo, įvairių dokumentų ruošimo, kol bendruomenės reikmėms buvo atiduota buvusi pradinė mokykla. Deja, ji buvo apverktinos būklės,  pastatą reikėjo renovuoti.
Bet ir čia nebuvo sustota: pagal bendruomenės  parengtą projektą buvo gauta lėšų renovuoti pastatą. Suremontuotos ne tik patalpos, bet ir įrengtas muziejus, kompiuterizavimo klasė, įrengtos tinklinio ir krepšinio aikštelės, sūpynės, nupirktas sporto inventorius, kita įranga. Ir visa tai už lėšas, gautas dalyvaujant įvairiuose kaimo bendruomenių projektų konkursuose.
Įsibėgėjus bendruomenės veiklai, kuriai šiuo metu vadovauja Danutės dukra Kristina Damašė, suaktyvino veiklą  Anglininkų kaimo moterų etnografinis ansamblis, atgaivintos tradcijos. Jau tapo tradicija  kiekvieną rugsėjo pirmąjį šeštadienį rengti kraštiečių šventes, skirtas Kauno mariomis apsemtų kaimų – Rūčkakiemio, Apsuonos, Barevičių, Kračkiemio ir ten gyvenusių žmonių atminimui.
Išradingai švenčiamos Kalėdos, Užgavėnės, Velykų ir Atvelykio šventės, skirtos pagerbti kaimo senolius. „Auksinio amžiaus“ nominantai kviečiami į šventines vakarones, o ligoniai, negalintys atvykti, lankomi ir sveikinami namuose.
Gegužės mėnuo – Švč. Mergelės Marijos garbinimo mėnuo. Paruošiamas altorėlis, kiekvieną vakarą renkamasi gegužinėms pamaldoms. Aktyvūs žmonės noriai dalyvauja rajoninėse šventėse, atidūs ir bendruomenės nariams, švenčiantiems savo jubiliejinius gimtadienius, kitas sukaktis.
Ypatinga vieta Rūčkakiemio kaime – koplytstulpis, pastatytas buvusiems kaimams ir juose gyvenusiems žmonėms atminti, Dabintos bei Barevičių kaimuose – didingi kryžiai. Danutė sako, jog senolių atminimui pastatyti Rūpintojėlį mintis kilo Romualdui Ambroževičiui, Henrikui Simanavičiui, Rimvydui Ambroževičiui ir Kastyčiui Ratkevičiui. Aktyvūs bendruomenės žmonės Antanas Bandzevičius, Juozas Bandzevičius, Kazimieras Lekavičius, Angelė ir Viktoras Čepuliai, Marytė ir Juozas Žukauskai, Marytė Pūrienė, Nerijus Balnys, Alvydas Mackevičius Petras Žiūkas, Rita Širvelienė, Rima Morkūnienė, Loreta Kudrevičienė,  Skirmantė Listopadskienė, Kostas ir Birutė  Jiezniai ir daugelis kitų.

Nuotraukos iš redakcijos fotoarchyvo

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6956

Komentarai (1)
2015-06-01 12:50
Labai šiltas gražus pasakojimas apie žmones , kurie puošia mūsų kraštą... :)
Elvyra
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 liepos 27, pirmadienis )