Pranciška Televičienė gyvena pačioje tolybėje – Sekionių kaimo pievose, kurias  aukštais šlaitais įrėmina Nemunas. Jos dar vaizdingai apjuostos  siaurų miškelių juostomis. Iki jos sodybos ir iki kitų retų sodybėlių čia nevažiuoja joks autobusas. Ir kaip galėtų?
Kelias  per plačią pievą jau pradžiūvo, tai iki Pranciškos „dvaro“, spindinčio naujais stogais (kažkuriais metais juos nuplėšė gūsingas vėjas, ir juos reikėjo naujai uždengti), dabar gali nukakti automobilio ratais atsargiai „apžergęs“ plačias, gal traktorių, o gal visureigių ratais išmaltas provėžas. Tie traktoriai ar visureigiai važiuoja savo reikalais dar toliau nei Pranciškos sodyba, tačiau kelią taupo ir lopo būtent ji. Moteris sako esanti dėkinga, kad  kelias retkarčiais palyginamas Kruonio seniūno Audriaus Slavinsko rūpesčiu, tačiau ir ji  į šį kelią yra supylusi „septynis KAM-azus žvyro“. Supilt supylė, tačiau akivaizdu, kad ankstyvą pavasarį, rudenį ar lietingą vasarą čia praverstų malūnsparnis. Ir dabar, prie progos, pasiėmusi kastuvą, ji lygina kietai sudžiūvusias kelio provėžas, kurios, lietui palijus, išsiskės nepravažiuojama bliurge.
Gyvendama Dievo užantyje, Pranciška neatsidžiaugia šviesia, šitose vietose tikrai ekologiška gamta, kur jos tėviškės pievose gali prisirinkti civilizacijos nepaliestų raudonėlių, šalpusnių, kmynų ir ramunėlių – visokių žolelių ir žolelyčių arbatoms, sveikatai stiprinti.
Moteris savo ūkyje laiko  daugiau kaip dvidešimt avių su ėriukais, du  sveikus ir gerai nušertus arkliokus, kurie, mums pro šalį einant, iš kluono tarpdurio  tyliai prunkšdami sveikina šeimininkę. Laiko ji ir porą karvių, telyčių. O jau žąsų, ančių  ir vištų margumo nė nesuskaičiuosi. Dviejuose  plačiuose tvenkiniuose ganosi jos povandeniniai gyvūnai – plačiakakčiai amūrai, karpiai ir karosai, kitur – šamai.
Nors viena gyvendama, nors nebe pirmos jaunystės, Pranciška dar žvitriai tvarkosi ūkyje. Didžiausius darbus jame, žinoma, nudirba būrelis miestuose gyvenančių jos vaikų, kurie kur buvę, kur nebuvę – vis pas mamą. Sulekia jie savaitgaliais, per atostogas. Padeda  suvežti šieną, nudirbti kitus darbus. Draugiškai.
Neturėdama jokios nuosavos technikos, vietoj 32 savo turimų hektarų dirba vos kelis. Bet ir to pakanka avių ūkiui išlaikyti. Techniką samdo.
Štai ir pernai buvo pasėjusi avižų. Dabar toje vietoje  turėtų vešėti dobiliukai. Tačiau kažin, ar tie dobiliukai – 1,5 hektaro – sužaliuos ir sužydės. Iš netolimų miškelių į Pranciškos laukus kasmet atžygiuoja ordos šernų ir, Dieve šventas! Kaip baisiai šiemet iškniso jos pasėtus  dobiliukus, o ir pievą atokiau nuo namų. Pranciška stebisi, kad  keturiuose hektaruose suknistos pievos komisija tepripažino išknista vos 75 arus. Tai būtų labai menkas jos nuostolių atlyginimas.
P. Televičienė liūdnai  konstatuoja, kad šiemet gyvulius gal šiaip taip išganys sugadintoje, kupstuotoje dėl šernų knisimo pievoje, tačiau šieno žiemai pasiruošti nebus iš ko. „Reikės pirkti“, – linguoja galva ūkininkė.
Reikės, nes šernai taip iškniso pasėtuosius dobilus, kad laukas labiau panašus į apkasus, o gal ir į sprogmenų ištaškytą žemę. Kas tokioje knisėlynėje gali sudygti?
 
Plačiau apie sekioniškės Pranciškos kovą su šernais skaitykite Ramutės Šimelienės straipsnyje, išspausdintame  gegužės 5 d.  „Kaišiadorių aiduose“.