Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2024 kovo 29, penktadienis
Profesoriui Viktorui Ruokiui – 130! Spausdinti
Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas   
2015 balandžio 17, penktadienis

Viktoras Ruokis jaunystėje
Švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-ąsias metines, minėjome ir kovo 11 d. gimusio žymaus Lietuvos mokslininko agronomo, dirvožemininko ir agrochemiko, lietuviškosios dirvotyros pradininko, Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento prof. Viktoro Ruokio (1885–1971), kuris nuo 1957 m. iki mirties gyveno Kaišiadoryse ir buvo viena spalvingiausių to meto miesto asmenybių, 130-ąsias gimimo metines. Anuomet Kaišiadoryse, kaip rašo kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius, ir senas, ir mažas žinojo – jis profesorius, visada su knyga ar laikraščiu rankose, žiemą vasarą vaikšto su apšiurusiu švarkeliu, atlapa krūtine, sportuoja, net viduržiemy miega verandoje, nevalgo mėsos, nevartoja druskos.

V.  Ruokis gimė 1885 m. kovo 11 d. (senuoju stiliumi – vasario 26 d.) Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiaus Daubariškių kaime (dabar – Ignalinos r.) mažažemių ūkininkų Gabrieliaus ir Onos Ruokių šeimoje. Kiek vėliau Ruokiai nusipirkę žemės (apie 10–12 ha) įsikūrė Melninkų kaime netoli Švenčionių. Be mažojo Viktoriuko, šeimoje dar augo vyresnės sesės Salomėja, Cecilija, Marcelė ir Teresė (jaunėlė Karolina bei broliukai Juozukas ir Petriukas mirė vaikystėje).
Prof. V. Ruokis Kaišiadorių geležinkelio stotyje. Apie XX a. 7 deš.
Šeimos galva Gabrielius Ruokis buvo geras giesmininkas. Jis mokėjo ne tik daugybę giesmių, bet ir psalmes lotyniškai giedojo bažnyčioje, padėdamas vargonininkui. Pats gerai skaitęs ir rašęs, jis gerai suprato rašto vertę. Todėl namuose elementorius, kalendoriai ir kelios knygelės buvo laikomos pagarbioje vietoje. Jie ir buvo mokslų pradžia visiems vaikams. Tiesa, tėvas išmokė skaityti tik vyriausias dukras, o toliau patys vaikai vieni kitus mokė. Taip privalomu sistemingu skaitymu tėvas pripratino vaikus prie knygų ir paskatino juos šviestis.

Mažasis Viktoras 1892–1893 m. žiemą mokėsi valdiškoje Daugėliškio mokykloje, o 1895–1898 m. lankė Mylių pradinę mokyklą. Be „ėjimo į mokslą“ Viktoras jau nuo mažų dienų, kaip buvo įprasta tiems laikams, ganė žąsis ir dirbo kitus namų ūkio darbus.
Ruokių šeimai persikėlus gyventi į Melninkus, Viktorui buvo pavesta  išrinkti akmenis iš savojo sklypo. Tėvas per jo ribas išarė gilias vagas. Į jas sūnus turėjo sumėtyti trukdančius žemę dirbti akmenis. Šios vagos kartu bus žemės sklypo ežios.
Pavalgęs pusryčius, vaikas išeidavo į darbą ir grįždavo tik pietų, po to vėl darbuodavosi iki sutemų. Norėdamas nu-vyti nuobodulį, Viktoras ėmė atidžiai stebėti atskirus akmenis. Iš pradžių atrodė, kad jie visi vienodi, o paskui vai-kas ėmė juos skirti pagal paviršiaus išvaizdą, blizgesį. Įsižiūrėjus dar atidžiau, paaiškėjo, kad kiekvienas akmuo tarsi sunarstytas iš skirtingos formos didesnių ir mažesnių akmenukų, kurių buvo galima rasti dirvoje ir pavieniui. Vienų jų paviršius buvo lygus, lyg nušlifuotas, – nuo jo saulė atsispindėjo kaip nuo veidrodžio, kitų – grūdėtas, blizgąs, kaip tik ką atpjauto lašinių bryzo. Viktorą labiausiai domino nedidelės juodos, baltos, kartais auksinės spalvos skaidrios plokštelės ir žvyneliai, lengvai iškrapštomi iš akmens nagučiu. Dabar vaikas namo grįždavo pilnomis kišenėmis įvairiausių akmenukų.
– Šitas – arkliadantis, – aiškino jam Salomėja, vartydama rausvus stačiakampius kristalus.
   – O čia – titnagas. Su juo galima ugnį įskelti, – prisijungdavo ir motina, beruošianti šeimynai vakarienę. Viktorėlis įsiminė šių akmenukų pavadinimus ir, dirbamas lauke, jau iš karto atpažindavo juos tarp kitų.
Prof. V. Ruokis su studente laboratorijoje. Apie XX a. 6–7 deš.
Šis pirmasis gilesnis domėjimasis gamta greičiausiai ir įžiebė Viktoriukui mokslo siekimo kibirkštėlę, paskatino jį tyrinėti. O jau nuo vaikystės tėvo įskiepyta meilė rašytam žodžiui, džiaugsmas, kaskart užpildantis krūtinę, išsiaiškinus naują, negirdėtą, tegul ir sunkiai vaiko protui įkandamą dalyką, kėlė Viktorui didžiulį potraukį prie knygų. Tik jose jis matė kitais keliais sunkiai pasiekiamą šviesą ir tiesą.

Viktoro Ruokio vaikystėje nutiko ir kitas reikšmingas įvykis. Vyriausios sesers Salomėjos vestuvėse smuiku grojo tolimas Ruokių giminaitis Antanas Vaiškūnas, nebe pirmos jaunystės kavalierius, labai mylėjęs vaikus ir visada ras-davęs su jais bendrą kalbą. Už grojimą gavęs sutartą atlyginimą, pasismaginęs vestuvių alučiu, jis pasišovė Viktorą iš-mokyti groti smuiku. Pirmiausia pats sugrojęs trankią polkutę, muzikantas ėmė vaikui aiškinti smuiko dalių reikšmę ir būdus švariems garsams išgauti. Mokytojo  padedamas, berniukas pirmą kartą gyvenime į rankas paėmė smuiką kaip tikras muzikantas. Išsitempė kiek galėdamas, ištiesė kairę ranką ant instrumento kaklelio ir brūkštelėjo stryku per stygas. Pasigirdo čaižus garsas, pagaugais nuėjęs per visą vaiko kūną. Neišsigandęs Viktoras pats, nekreipdamas daug dėmesio į smuikininko pastabas, puolė ieškoti gražesnių tonų.
– Tas vaikas – užsigimęs muzikantas! – visai rimtai ėmė stebėtis smuiko savininkas. Bet tuo metu privažiavo vežimas,  ir  pats Gabrielius  išvežė Vaiškūną namo, pažadėjusį Viktorą padaryti tikru muzikantu.
Ir išties – šis vaikystės nutikimas paskatino Viktorą Ruokį išmokti griežti smuiku ir muzika jį lydėjo visą likusį jo gyvenimą.
1898–1902 m. V. Ruokis mokėsi Švenčionių miesto mokykloje. Čia jis dar lankė ir dirigento Kelerio vadovaujamą chorą, kuriame choristai buvo mokomi ne tik dainuoti, bet ir muzikos teorijos, gaidų skaitymo bei rašymo.
1904–1905 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. V. Ruokio tėvai, ypač mama Ona, jau nuo mažens puoselėjo viltį, kad jų sūnus Viktoras taps kunigu. Visgi seminarijoje slapta paskaitęs Č. Darvino veikalą „Rūšių kilmė“ (lenkų kalba) bei pamatęs dvasininkijos gyvenimą iš vidaus, V. Ruokis nusprendė pasirinkti kitokį gyvenimo kelią. Be to, vaikinas suprato, kad, norint studijuoti gamtą ir analizuoti rimtus mokslinius darbus apie ją, reikia būti labai išsilavinusiu, plačios erudicijos žmogumi. Tačiau net seminariją bebaigią klierikai nebuvo taip išsilavinę.
Kaišiadorių muziejuje saugomo prof. V. Ruokio memorialinio rinkinio eksponatai: mikroskopas,,MP–3” (Leningradas, 1952 m.), mikroskopo lęšiai, uolienų ir mineralų pavyzdžiai
Gyvendamas Vilniuje Viktoras buvo nelengvai apsirgęs. Pasveikus jaunuolio galvoje ėmė bręsti rizikingas sveikatos grūdinimo planas. Jį drąsino pasisekęs bandymas stovėjimu ir vaikščiojimu didinti protinio darbo našumą. Dabar Viktoras stovėdamas ne tik skaitė, bet nemažai ir rašė. Jaunuolis nusprendė, kad pirmiausia reikia gerai pasveikti ir saugotis artėjančio pavasario oro atšalimų. Atėjus vasarai, atsigaus žiemos darbų išvargintas organizmas, tada grūdinimosi procedūroms pradžiai reikės išnaudoti vėsius rugpjūčio mėnesio vakarus. Prasidėjus šalčiams, teks neskubėti vilktis šiltesnių drabužių, geriau paspartinti žingsnį ar net pabėgėti. Taip grūdinantis, po dvejų trejų metų jokios ligos turėtų būti nebaisios. Neilgai trukus V. Ruokis dar metė rūkyti, visiškai atsisakė alkoholio ir tapo vegetaru. Šis savitas sveikatos grūdinimo planas jaunuoliui pasiteisino ir tokį sveiką bei sportišką gyvenimo būdą V. Ruokis propagavo iki pat gyvenimo pabaigos.

V. Ruokis 1912 m. Odesos universitete baigė chemiją. Studijuodamas dar buvo lietuvių draugijos „Rūta“ veikėjas ir choro dirigentas. O 1914 m. Maskvos žemės ūkio institute dar įgijo agronomo specialybę. Šios studijos užbaigė labai reikšmingą ir įdomų Viktoro Ruokio gyvenimo etapą. Odesoje ir Maskvoje jis subrendo kaip asmenybė, išryškėjo jo moksliniai gabumai, o turėdamas universiteto ir instituto baigimo diplomus ir mokėdamas aštuonias kalbas – lenkų, prancūzų, vokiečių, italų, anglų, lotynų, rusų ir lietuvių, –  jis jau galėjo užsitikrinti gerą padėtį visuomenėje. Tiesa, 1914–1915 m. jam dar teko dirbti Vilniuje, žemės tvarkymo komisijoje ir lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. O 1916–1917 m. tarnauti Rusijos kariuomenėje ir dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir atsikuriant Lietuvos valstybei, 1919 m. pradžioje V. Ruokis iš vokiečių okupacinės administracijos perėmė Dotnuvos dvarą ir 1919 m. spalio mėnesį jame atkūrė Dotnuvos viduriniąją žemės ūkio ir miškų mokyklą (1922–1927 Dotnuvos žemės ūkio technikumas), kuriai iki 1920 m. ir vadovavo. Įdomu, jog Dotnuvoje 1922 m. V. Ruokis dar įkūrė chorą „Daina“.
1919–1920 mokslo metų pabaigoje iš spaudos išėjo pirmasis V. Ruokio parašytas dviejų dalių „Chemijos vadovėlis“. Jo autoriui tai buvo ypatingas įvykis gyvenime, nulėmęs tolimesnės veiklos kryptį. Pats be galo mylėjęs knygas, žinojęs jų reikšmę jaunimo mokymui ir auklėjimui, matydamas, su kokiu džiaugsmu  mokiniai  varto naują vadovėlį, V. Ruokis ryžtasi pasišvęsti mokslinei,  pedagoginei veiklai. Padėjęs pamatus tolesniam mokyklos gyvenimui, jis, kaip minėta, atsisako vedėjo pareigų ir nuo 1920 m. rugsėjo 1 d. jas perleidžia  A. Vienožinskiui. 1922 m. dar išleidžiami V. Ruokio „Analizinės chemijos“, o 1923 m. – „Organinės chemijos“ vadovėliai.
1926 m. V. Ruokis (su bendraautoriu I. Končiumi) išleido ir pažintinę knygelę „Palangos kraštas“, o paskui su visa energija atsigręžė į Lietuvos dirvožemius. Jis pasiryžo tęsti dirvotyros Lietuvoje pradininkų – M. Očiapovskio ir S. Miklaševskio – darbus. Taip V. Ruokis dirvožemių pažinimui ir studijavimui pašventė visą savo likusį gyvenimą.
Tuo laiku be galo daug dirbdamas, V. Ruokis parašė ir „Dirvožemio mokslo“ vadovėlį, kuris išėjo 1930 m. Tai buvo pirmas lietuviškas ir originalus šios srities vadovėlis, kuris visuomenės, o ypač studijuojančio jaunimo, buvo sutiktas labai palankiai. Už šį veikalą V. Ruokiui suteikiamas profesoriaus mokslo vardas.
Atokvėpiui po didelio darbo 1930 m. vasarą prof. V. Ruokis su dviem draugais dar leidosi į dviejų mėnesių pažintinę kelionę po Vakarų Europą, pasiekė net Afrikos žemyną, lankėsi Italijoje, Sicilijos saloje, Tunise, Alžyre, Prancūzijoje, Anglijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Šios kelionės įspūdžius jis aprašė 1933 m. išėjusioje knygoje „Per Europą ir Afrikos kraštą“. Knygoje daug vietos skiriama tų kraštų dirvožemių ir uolienų stebėjimams. Dažnai atsiskyręs nuo draugų, net likęs vienas nakčiai, jis ėmė dirvožemių monolitus, rinko uolienų pavyzdžius. Iš kelionės prof. V. Ruokis parsivežė jų daugiau negu kiti iš specialios mokslinės ekspedicijos.
Stambiausias prof. V. Ruokio mokslinis veikalas „Pietų Lietuvos dirvožemiai“ su dirvožemių žemėlapiu (M 1: 200 000), paskelbtas 1937 m. Žemės ūkio akademijos metraštyje. Tai gerų dešimties metų savarankiško darbo vaisius.
Prof. V. Ruokio namas Kaišiadoryse, dabartinėje Gedimino gatvėje, 2005 m. (namas nugriautas 2008 m.)
Taip pat prof. V. Ruokis parašė knygas „Bendroji ir istorinė geologija“ (1935 m.), „Trąšų ir tręšimo mokslas“ (1935 m.), „Kristalografija. Mineralogija. Petrografija“ (1950 m.), „Dirvožemiai“ (1956 m.), „Kristalografija ir optinė uolienų mineralogija“ (1966 m.).

Taip atsakingai dirbant prof. V. Ruokio parašytų knygų neatskiriamas bruožas – jų originalumas, sukūrus lietuviškus chemijos, mineralogijos, kristalografijos, petrografijos ir dirvotyros terminus. Daugelį šių mokslų terminų, kuriuos dabar mes neabejodami naudojame, pirmą kartą lietuvių kalba užrašė prof. V. Ruokis. Cheminių junginių pavadinimai sudaryti remiantis tarptautine nomenklatūra, priimta 1892 metais Ženevoje. Daug stengtasi, kad iš lietuviško pavadinimo būtų galima parašyti cheminio junginio formulę.
1946 m. pirmoje Lietuvos TSR mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje prof. V. Ruokis išrenkamas Mokslų akademijos nariu korespondentu. Profesoriaus galva visada buvo pilna naujų idėjų ir minčių, kurios tuo momentu gal ir nelengvai įgyvendinamos, bet vertė klausytojus mąstyti ir ieškoti.
Svarbu pabrėžti, jog prof. V. Ruokis buvo ne tik produktyvus mokslininkas, švietėjas ir puikus pedagogas, bet ir labai pilietiškas žmogus. Jau tarpukario Lietuvoje jis buvo Sąjungos Vilniui vaduoti, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos tautininkų sąjungos narys, ėjo Kėdainių apskrities Priešgaisrinės apsaugos komiteto pirmininko pareigas ir t. t. Yra duomenų, jog V. Ruokis dalyvavo ir 1923 m. Klaipėdos sukilime. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvoje sovietinę valdžią, V. Ruokis tapo Lietuvos komunistų partijos nariu (1952 m.), agitavo už kolūkių steigimą. Taigi neturime pilno ir objektyvaus V. Ruokio gyvenimo ir veiklos aprašymo bei įvertinimo. Šios plačios ir įvairiapusiškai veiklios asmenybės biografija dar reikalauja išsamių istorinių tyrimų.
Apibendrinant galima teigti, remiantis monografijos „Profesorius Viktoras Ruokis“ autoriais V.  Danilevičiumi  ir A. Motuzu, jog  V. Ruokio kilnus noras „knyga padėti atkreipti gilų žvilgsnį į mūsų nuolat mindomą žemę, padaryti ją meilią ariant, kasant, ieškant paslėptų turtų“ tikrai išsipildė.
Agronomė-agrochemikė, žemės ūkio mokslų kandidatė M. Kalvaitienė, kurios disertaciją 1967 m. recenzavo prof. V. Ruokis, prisimena: „Po išoriniu keis-tumu ir eiliniam žmogui sunkiai suprantamais įpročiais jame slypėjo ne tik išmintis, bet ir gera, jautri širdis. Pro-fesoriui V. Ruokiui jaučiu laiko neišdildomą dėkingumą ne vien už tą recenziją, gal daugiau už tai, kad jis ne-turėjo daugelio žmonėms būdingų blogųjų savybių...“
Prof. V. Ruokis mirė 1971 m. gruodžio 26 d. Kaišiadoryse (palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune). 1974 m. prof. V. Ruokio vardu buvo pavadinta viena Kėdainių rajono Dotnuvos-Akademijos gyvenvietės gatvė ir Žemės ūkio akademijos geologijos kabinetas, o Kaune, Petrašiūnų kapinėse, pastatytas prof. V. Ruokio paminklinis antkapis. Atgimimo metais viena Kaišiadorių miesto gatvė taip pat pavadinta prof. V. Ruokio vardu.
Gražių prof. Viktoro Ruokio gimimo metinių proga Kaišiadorių muziejaus internetiniame tinklapyje (www. kaisiadoriumuziejus.lt) parengta muziejuje saugomo V. Ruokio memorialinio rinkinio eksponatų virtuali paroda.

Kviečiame aplankyti!

R. Gustaičio ir muziejaus archyvo nuotraukos


Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 gegužės 09, Šeštadienis )