Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


2024 gegužės 13, pirmadienis
Kur vėjarodės šoka ant stogo. Pasakojimas apie Kaišiadorių poetę ir žurnalistę Nijolę Blaževičiūtę Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2015 kovo 13, penktadienis

Nijolė Blaževičiūtė
Tie  poetiški žodžiai, sudėti į posmus, galėjo nuskambėti prieš dešimt, dvidešimt metų, dar anksčiau... Nes jie jau  seniai gimė. Juos parašė kaišiadorietė Nijolė Blaževičiūtė. Tačiau į viešumą jie atėjo tik  dabar.  Atėjo  ramiai, gražiai, tvarkingai sutilpę į „Vienatvės valandą“, į knygą, kurios Nijolei, deja,  nebuvo lemta išvysti. Poetė ilsisi Kaišiadorių kapinėse.
Nebuvo jokia paslaptis, kad Nijolė rašo. Jos eilėraščius spausdino „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Pergalė“,  kiti žurnalai, laikraščiai,  literatūriniai  almanachai „Poezijos pavasaris“, „Nupinsiu Lietuvai vainiką“, kiti. Tačiau knygos vis nebuvo. Nijolė poezijai buvo ne tik be galo jautri, bet ir  reikli.
Kiekvieną žodį ji dešimtkart pasverdavo, kol jį į eilėraščio eilutę įrašydavo. O ir įrašytą padėdavo į stalčių subrandinti. Tikriausiai buvo ir daugiau priežasčių, kodėl Nijolė neišleido savo poezijos knygos.
Sakoma, kad rankraščiai nedega. Žinoma, jeigu jie į geras rankas patenka. Šiuo požiūriu Nijolės eilėraščiams pasisekė: Gražina Pašakarnienė, Nijolės sesuo, surinko jos rankraščius. Būdama meniškos sielos žmogumi, Gražina suprato, kad pluoštai nespausdintų sesers eilėraščių – tai tikra kūryba, tik reikia ją sutvarkyti, parengti knygai. Pasitarė su Nijolės studijų laikų Vilniaus universitete bendrakursiu poetu Vladu Vaitkevičiumi. Bendraudamas su Gražina, jis ir parengė, suredagavo Nijolės poezijos knygą „Vienatvės valandą“. Kaišiadorių kultūros centre ji  buvo pristatyta.
Knygos pristatyme dalyvavo Gražina Pašakarnienė (ji  ir knygos iliustruotoja), Vladas Vaitkevičius, iš Rumšiškių kilęs rašytojas Stanislovas Abromavičius, aktorė Liucija Zorūbaitė, tautodailininkė Eglė Dvarionaitė-Vindašienė.   Gražina knygos pristatymo metu surengė ir menišką  parodą „Poezijos slėpiniai”, kurioje buvo eksponuojamos Nijolės knygų iliustracijos,  perkeltos  ant rankų darbo popieriaus, kuris, beje, buvo  pagamintas iš poetės rankraščių.
Tai buvo gražus renginys.  Aktorė Liucija Zorūbaitė skaitė Nijolės eilėraščius.  Klausėmės susikaupę, nuščiuvę, sugerdami į širdį kiekvieną žodį:

Labas, laime,
didumo sulig aguonos grūdu,
padėta ant nepasiekiamų lentynų.
išsinešama išeinančiųjų kišenėse.
Labas, laime,
aš nieko neprašau.
Aš tik prisiminiau tave
ir prakalbinau.
Labas, laime!
„Rytmetinis eilėraštis“, p. 30
 
Jų buvo nedaug.
Tų, kurie nedainavo.
Tų, kurie net žodžio neištarė.
Išėjo. Apkabino po klevą,
O mums net rankos neištiesė.
Mus paliko. Neprižadėjo ateit.
Nutolo. Tik žvaigždės švietė.
Mes dainavom. Dainavom ilgai,
Kad tų, tylinčių, negirdėtume.
„Liepos vakaras“, p. 34
 
Mokytojos Palmiros Motiejūnienės nuomone, redaktorius V. Vaitkevičius puikiai atliko savo darbą. Ypač ji atkreipė dėmesį į knygos anotaciją, kurioje keliais sakiniais sugebėta įtaigiai, tiksliai apibūdinti Nijolės poeziją, nuostabią jos esmę, gilumą, lyrizmą, savitą žvilgsnį į būtį. O anotacija tokia: „Autorė, peržengusi niekada nenuvaikščiojamą gimtąjį namų slenkstį ir susidūrusi su plačiuoju pasauliu, kupinu gėrio ir grožio, grėsmės ir baimės, eilėraščiuose bando ieškoti harmonijos, nors dar ne vienas jos eilėraštis dilgčioja kaip atviras nervas. Gimtųjų namų slenkstis poetei yra riba, už kurios visada jos laukia grįžtančios iš vėjingo pasaulio prie savo ištakų, kur jaučiasi saugi. Tuomet ir eilėraščiuose daugiau ramybės, poetė vėl nepermaldaujamai gina amžinąsias vertybes. Nepretenzinga raiška, kalbos jausmas daro jos poeziją itin paveikią“.
S.  Abromavičius priminė, kad Nijolės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tuometinėje Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar  – Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija) buvo Emilija Liegutė-Balionienė, būsimoji rašytoja, apysakų, apsakymų, daugiau kaip 40  knygų autorė. Ji ir paskatino Nijolę nunešti savo eilėraščius į Kaišiadorių rajono laikraščio redakciją.
Nijolė taip ir padarė.
Nijolės eilėraščių knyga ,,Vienatvės valandą” buvo pristatyta Kaišiadorių kultūros centre. Simboliška, kad ji buvo eksponuota Nijolės tėčio lagamine, su kuriuo kaišiadorietė kažkada išvažiavo studijuoti...
Niekas jos nepažinojome. Po pietų redakcija buvo apytuštė. Nebuvo nei redaktoriaus Zenono Lapinsko, nei sekretoriaus Benjamino Uždravio, Kultūros ir buities skyriaus kabinete sėdėjo Vlada Lukenskaitė. Žvilgterėjusi į mokyklinio sąsiuvinio lapeliuose pasirašytus eilėraščius, Vlada įėjo pas mane ir pasakė:
-Čia kažkokia moksleivė atnešė eilėraščių. Tu geriau supranti, gal patartumei...
Vos užmetus akį, buvo aišku, kad tai ne šiaip kokie moksleiviški rašinėjimai, o jau tikros poezijos deimančiukai – su taisyklinga eilėdara, su puikais rimais... Ir po kiekvienu eilėraščiu vardas, pavardė: Nijolė Blaževičiūtė. Man ši pavardė iškart užkliuvo. Mat, ne sykį buvau lankęsis pas Joną Blaževičių, pokario metais pirmąjį sportinės veiklos Kaišiadorių apskrityje organizatorių, apskrities sporto komiteto pirmininką, apie kurį, jau buvau rašęs rajono laikraštyje.
–Tai mano tėvas, – tarstelėjo Nijolė. – Atsimenu, kai jūs lankėtės pas mus. Mačiau jus abu sėdinčius mūsų kieme.
Nijolės eilėraščiai nukeliavo pas B. Uždravį ir į spaustuvę.
* * *
Praėjo net penkiasdešimt vieneri metai nuo to Nijolės apsilankymo redakcijoje. Tačiau ką ji atnešė mums, liko išsaugota ligi šiol. Eilėraščiai buvo išspausdinti, ir juos turime pageltusių rajono laikraščio komplektuose. Štai Nijolės debiutas, pats pirmasis jos išspausdintas eilėraštis „Kai išeisiu“:

Kai aš išeisiu į kelią,
Nereikės man kuprinių pilnų.
Imsiu beržo bučinį žalią
Ir nenuoramos vėjo dainų.
 
Imsiu pievų rasotą krištolą
Ir žilvičių dūdelės garsus.
Lai kartu su manim jie krykštauja.
Kad pasaulis toks mielas, šviesus.
 
Kai aš iškeliausiu, o žeme,
Neliūdėsi – klausysies dainų.
Veda priekin jaunystę neramią
Šauksmas mūsų rytojaus dienų.

Eilėraštis buvo išspausdintas laikraščio literatūriniame puslapyje 1964 m. sausio 30 d. su rubrika „Iš moksleivių kūrybos“. Nijolė tuo metu buvo abiturientė. Nežinau, ar Nijolė buvo literatūriniame vakare Kaišiadorių kultūros namuose, kuriuose dalyvavo poetai Paulius Širvys ir Algimantas Pabijūnas, tačiau taip atsitiko, kad jos pirmieji posmai laikraštyje buvo išspausdinti šalia šių svečių eilėraščių. Malonus sutapimas. Netrukus pasirodė dar keli Nijolės eilėraščiai, tarp jų ir „Gimtoji gatvė“, kuriame ji poetiškai pastebi:

Atrodo, čia balti beržai gražiausi,
Dosniausi šypsenom
suaugę ir vaikai.
Ir kai rasa vakarę žarą prausia.
Atrodo, čia prasideda visi takai.
 
Nijolei jie iš tikrųjų prasidėjo nuo šios gimtosios gatvės. Birželio 18 d. laikraščio numeryje, vidurinės mokyklos baigimo proga, rajono laikraštis literatūrinį skyrelį skyrė jaunajai literatei – „Gero vėjo, Nijole!“, kur išspausdinti ir du jos eilėraščiai – „Lik sveika, mokykla“ bei „Purienos“, taip pat  redakcijos žodis su linkėjimais „sėkmės gyvenime ir kūryboje“. O rudenį Nijolė išvyko į Vilnių, į universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.
* * *
Nijolė renginyje Kėdainiuose, 1973 m. Iš kairės – Alfonsas Bukontas
Nijolė buvo puiki  poetė, tačiau duoną pelnė ne iš poezijos, bet iš žurnalistikos, knygų redagavimo, vertimo. Ilgiausiai dirbo „Tarybinio mokytojo“  redakcijoje. Ir mudu bendravome. Kaip žurnalistai. Ypač tais metais (1973–1984), kai dirbau Mažeikių rajono „Pergalės vėliavos“ redakcijoje. Nijolei reikėdavo mokytojų pasisakymų įvairiais pedagoginio darbo klausimais. Kartais labai operatyviai, atsiliepiant į kokią nors aktualiją, į vyriausybės, Švietimo ministerijos nutarimą. Paskambindavo man.
–Tu pažįsti rajoną, mokytojus, žinai jų problemas, tai manau, pasitaręs su ra-jono švietimo skyriumi, nesunkiai galėtumei man tuoj pat atsiųsti kokios nors mokyklos direktoriaus ar mokytojo pasisakymą, – prašydavo.
Stengdavausi nedelsiant tai padaryti, o atvažiavęs į Vilnių, būtinai užeiti pas Nijolę pasikalbėti, pabendrauti, tačiau nė karto nesame nė puodelio kavos išgėrę, nes kava buvo didelis deficitas, nebuvo kur jos nusipirkti.
Ypač įsiminė vienas susitikimas su Nijole, kuris daug kuo priminė mūsų pirmąjį susitikimą Kaišiadorių redakcijoje. Tik šį kartą mudu apsikeitėme vaidmenimis: ji sėdėjo už stalo, o aš nedrąsiai pravėriau jos kabineto duris su... pluošteliu eilėraščių.
–O! Visai geri eilėraščiai, – permetusi akimis, nudžiugo Nijolė. – Būtinai iš-spausdinsime...
Tai buvo ne mano eilėraščiai, o mano studijų laikų kurso draugo Dano Kairio, kuris mokytojavo Rokiškio krašte. Jis buvo toks kuklus, nedrąsus, kad niekaip nebuvo prikalbinamas nunešti savo eilėraščių redakcijoms. Po vienos viešnagės pas poetą Alfonsą Bukontą, aš neištvėriau: jeigu tu, Danai, nedrįsti, tai duok man savo eilėraščius ir aš nunešiu juos „Tarybinio mokytojo“ redakcijon.  Netrukus Dano eilėraščiai buvo išspausdinti literatūriniame skyrelyje „Spindulys“.
Taigi dabar jau Nijolė vertino kitų eilėraščius, o ne mes – jos.
* * *
Akimirka iš Nijolės Blaževičiūtės knygos ,,Vienatvės valandą” pristatymo Kaišiadoryse. Tokio pobūdžio renginiuose anksčiau dalyvaudavo ir pati Nijolė
Nijolė rašė eilėraščius ir vaikams. 1979 metais išleido eilėraščių knygelę „Smilgų choras“. Džiaugėsi. Lankydavosi mokyklose, skaitydavo eilėraščius, vertindavo vaikų kūrybą. Eilėraščiai vaikams buvo spausdinami žurnaluose „Genys“, „Žvaigždutė”, „Žaliasis laikraštis”. Nors tai buvo sovietinės stagnacijos laikotarpis, bet Nijolė sugebėjo pilietiškai ir poetiškai taip parašyti bendražmogiškomis temomis (pvz., apie karą), kad jos posmai ir šiandien jaudina. Iš karto parašiau straipsnį-atsiliepimą:

„Tik įsiklausykime, kaip skamba N. Blaževičiūtės „Liūdna lopšinė“...
Širdį virpina!
Ne visam visam pasauly,
Ne visi visi vaikai
Tiki, kad ramiai užmigę
Rytą saulę pamatys.
 
Kiek skausmo, tragizmo, kiek neapykantos karui. Ir kokie žodžiai paprasti... Ir koks skambesys. Rūstus, kaltinantis – kaip varpo!
Negali nepasidžiaugti ir eilėraščiu „Taikos pamoka“. Paperka nuoširdumas, pastabumas. Lyg ir nieko stulbinančio nėra, viskas paprasta, bet vis dėlto negirdėta, naujai pasakyta:

Mokomės parašyti diktantą
Be žodžio „karas“.
Mokomės nupiešti piešinį
Be juodos spalvos.
 
Pilietiškai, aiškiai, poetiškai. O tai reiškia, kad žodžiai į širdį nukreipti. Tėveliai tik ačiū gali pasakyti už tokius N. Blaževičiūtės posmus“.
Nors nuo to mano parašymo praėjo trisdešimt metų (!), bet ir šiandien jie aktualūs. Tikra poezija nebesutelpa į jokių politinių santvarkų rėmus, jos nesuveržia jokie varžtai.
Štai žurnalas „Tipu tapu“ (2014, Nr. 5) išspausdino dvylika jos eilėraščių „Patiems mažiausiems”:

Verkia zuikis ilgaausis,
Kad lietus per dieną prausia.
Jį vaikai kieme paliko,
Kai skubėjo baravykų.
Arba:
Šimtas šieno kupetų–
Šimtai avinų baltų.
Šimtui pirštinių bus vilnų
Žiemužėlę rankas šildyt.
 
Poezijos renginio Klaipėdoje metu (ekskursija). Iš kairės Nijolė, poetė Onė Baliukonė, žurnalistas Juozas Mažeikis
Tai eilėraštukai „Zuikis“ ir „Šimtas pirštinių“.
Viliamės, kad bus išleista dar viena N. Blaževičiūtės eilėraščių vaikams knygelė. Nijolės poezija atkreipė ir kompozitorių dėmesį. Nuotaikingų, svajingų dainų sukūrė Anatolijus Lapinskas, Algimantas Raudonikis, Valentinas Bagdonas. A. Lapinsko sukurtos dainos pagal Nijolės eilėraščius skambėjo Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventėje.  Daina „Oi, audžiu audžiu“ pelnė Stasio Šimkaus premiją. Išgirstame jos tekstais sukurtų dainų laidose, Dainų šventėse, vaikų dainų konkursuose.
O kokia Nijolė buvo kasdieniniame darbe, su bendradarbiais, draugais?
Ji keliolika metų dirbo su Lietuvos nusipelniusiu mokytoju, žinomu žurnalistu, kelių knygų autoriumi Juliumi Norkevičiumi.
–Nevengė visuomeninės veiklos. Bendradarbiai ją rinko į redakcijos profesinės sąjungos komitetą, buvo atsakinga už kolektyvo kultūrinius renginius. Organizavo išvykas į teatrą, kiną, gamtą, ypač rudenį grybauti. Spaudos dienos proga parengė bent keletą stendų apie redakcijos žurnalistų kasdienę veiklą (su šmaikščiais prierašais). Ji buvo darbšti, šilta, jautri bendradarbė.
Ženklią vietą Nijolės kūrybiniame kelyje užima publicistika. Joje randame iš tiesų įdomių, originalių pamąstymų, minčių. Štai straipsnyje „Nerašykite eilėraščių pažymiui“ Nijolė teigia: „Nereikia, kad eilėraščius rašytų visi. Tuo labiau per pamokas ar atlikdami namų darbų užduotį. Taip ir nuo tikro kūrybos, tikros poezijos visam gyvenimui galima nutolinti. Gerai jau tai, kad vaikams patinka skaityti kitų eilėraščius, kad bando patys rašyti, moka eiliuoti, iš-mano ritmą ir viską be ko eilėraštis – ne eilėraštis. Jeigu bus lemta, Poezija pati suras vaiką. Kaip, beje, ir Dailė ar  Muzika” (...). Straipsnis išspausdintas knygoje „Pedagoginės psichologijos etiudai“ (V., 1997).
Nijolės gimtojoje sodyboje žydi gėlės, sode noksta obuoliai, o senelių statytuose namuose gyvi išėjusiųjų prisiminimai. Sesuo Gražina, sukūrusi Nijolės knygai iliustracijas, įvade rašo: „Juose aš girdžiu Nijolės širdies virpesius, sukeltus krintančio obuolio tėvo sodintame sode, regiu pavargusią mamą, sėdinčią po langu, matau vėjarodės šokį ant stogo, sidabrines voratinklio gijas, klaidžius senamiesčio tinklus, kurie pagauna ir mane, jaučiuosi tarytum rate, apibrėžtame šermukšnio lazdele, ir mes niekaip negalime išeiti iš savo gimtinės, kur dar ryškios protėvių pėdos“...

Nuotraukos iš asmeninio albumo
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 balandžio 08, trečiadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024