Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

2024 kovo 04, pirmadienis
Gimnazistas Julius išeina iš mokyklos, kad vėl į ją sugrįžtų Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2015 vasario 20, penktadienis

Julius Kavaliauskas
Nors dar vasaris, bet jau atsiduoda pavasariu. Sniegas nutirpo, o beržo viršūnėje anądien visa gerkle plyšavo varnėnas. Nė nepamatysi, kaip abiturientams ateis paskutinės jų dienos mokyklose. Tą laiką jaučia ir Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos IV klasės gimnazistas (dvyliktokas) Julius Kavaliauskas. Nespės apsidairyti, kai vėju atlėks ir pralėks egzaminai, atsivers suaugusiųjų pasaulis, gyvenimas jį išves jam skirtu keliu.

Julius jau dabar žino ir visada, nuo pat vaikystės, žinojo, kuo bus. O bus jis mokytoju. Baigęs gimnaziją, jaunuolis stos į Edukologijos universitetą studijuoti biologijos pedagogikos. Juliaus svajonę, ko gero, žino visa mokykla ir jam pritaria – iš jo išeis puikus pedagogas. Visi  tiki: Julius savo svajonę įgyvendins.
Šaunu, kai žmogus nuo mažens žino, kuo taps ir tas siekis nesikeičia, vaikinas kryptingai žengia savo svajonių link.
Julius Lietuvos edukologijos universiteto organizuoto renginio ,,Jaunojo pedagogo akademija” metu
Juliui ir būti mokytoju. Jis giliai mąsto, pedagoginis darbas jam prie širdies.

Jis įsitikinęs, kad mokytojas niekada negali pasenti, nes dirba su jaunimu, tarp jaunimo ir vaikų, nes, anot Juliaus, darbas su vaikais kūrybingas. „Turėsi eiti kartu su jaunimu, mąstyti ir suprasti juos, užjausti ir padėti, žengti kartu su besikeičiančiomis technologijomis,“ – tvirtina Julius Kavaliauskas. Būti kartu su vaikais jam atrodo laimė. Sako, kai kartais tenka mokyti jaunesnius, jiems padėti, kai paprašo, Juliui tai daryti malonu, jis būna laimingas, kai pasiseka tam, kuriam padėjo.
„Nemoku pasakyti „ne“, – šypsosi jaunuolis. Jam atrodo, kad nepadėti tam, kuris prašo pagalbos, yra nepagarbu.
Jis stebi ir vertina mokytojus, mokosi iš jų ir jau yra sukaupęs nemažą savo pastebėjimų bagažą, kuris jam pravers gyvenime.
Dar Julius žino, kad, norėdamas tapti  puikiu pedagogu, turi pats gerai mokytis. Ir tą daro. Jo mokslo vidurkis kiek per  9.
Labiausiai vaikinui patinka ir sekasi biologija bei chemija. Tų mokslų jam reikės studijuojant  Edukologijos universitete.
O juk Julius iš prigimties biologas, gamtininkas. Jam patinka auginti gėles, ypač kardelius, kurių pas močiutę pavasarį pasodina  ilgiausią lysvę. Augina jų įvairiausių spalvų, rūšių, žino, kurios veislės geriau auga, kurios yra lepios. Kur Julius deda tuos margaspalvių kardelių pluoštus? Dovanoja draugams ir pažįstamiems.
O už tai, kad biologija jam tapo išskirtiniu mokslu, jis sakosi esąs dėkingas mokytojai Loretai Motiekaitienei, kuri labiai įdomiai, patraukliai dėstė jam ir buvo labai gera, kai  jis penktoje ar šeštoje klasėje su mama  atsikraustė iš Trakų į Kaišiadorių rajoną. Tada Juliui buvo sunku pritapti.
Vaikinas dalyvauja rajoninėse biologijos olimpiadose ir nuolat laimi pirmąsias vietas. Devintoje klasėje respublikinėje olimpiadoje pelnė netgi sidabro medalį, kuris dabar kabo ant sienos kaime pas močiutę.
Vaikinui įdomios mokslo naujienos, jis daug skaito, domisi, trokšta naujų žinių. Ir tai papildo jo žinių bagažą. Tiesa, Julius sako, kas be ko, kartais jį „apsėda“ tinginys. Tačiau iki tam tikros ribos. „Užsitingėti“ jis neturi laiko.
Meno mokyklos kanklininkų ansamblis po koncerto Kruonyje. (Iš kairės): Erika Kundrotaitė, Erika Venskutė, Irmina Lotakaitė, Raimonda Subačiūtė, mok. Irena Dulinskaitė, Julius Kavaliauskas ir Miglė Ivanauskaitė. Vadovė Zita Rudzevičienė
Be biologijos olimpiadų Julius dalyvauja ir chemijos olimpiadose. Sako, devintoje ir dabar, dvyliktoje,  klasėse pelno pirmąsias vietas. Pernai laimėta trečioji vieta.

Dalyvavo jis ir matematikos olimpiadose. Tiesa, ne taip noriai ir mielai, kaip biologijos ar chemijos. Matematika jam nepatinka dėl to, kad reikia daug skaičiuoti. Tačiau tada matematikos mokytoja pašnekino. Sakė: „Tu turi galvą“... O Julius negali atsisakyti. Dalyvavo jis ir rusų olimpiadoje. Pelnė antrąją vietą.
Julius įvairiapusis. Ne tik „tiksliukas“.   Dešimtoje klasėje rajoninėje technologijų olimpiadoje jis pelnė pirmą vietą už ... koljė iš vilnos ir piniką iš karoliukų. Tas laimėjimas atėjo tarsi netyčia. Technologijų mokytoja pakvietė Julių dalyvauti olimpiadoje, nes kaip tik trūko mokinio. Julius atsisakyti negalėjo ir sutiko, juo labiau kad vėlimo, pynimo iš karoliukų ar net megzti, nerti jis buvo išmokęs iš mamos. „Man tas pats, ką kiti galvoja, – sako vaikinas, – užsimanau ir veliu. Ypač, jei pamatau kokį modelį žurnale“. Taip išėjo ir su ta technologijų olimpiada. Tada visoms merginoms „nupūtė“ pirmąją vietą.
Kalbant apie dailės darbus, reikia dar pasakyti, kad Julius mėgsta piešti. Net ir dailės olimpiadoje dalyvavo.
Tai ne viskas, ką veikia Julius. Jis ne tik gerai mokosi, dalyvauja olimpiadose, bet spėja ir rašyti mokyklos laikraščiui „Rašaluoti pirštai“.  Atėjo jis į laikraščio redakciją prieš dvejus metus.  Atėjo, norėdamas išbandyti save. Sako, mokytoja Jovita Gružauskienė pakvietė. O jis ir pagalvojo: „Ko nepabandyti?“ „Norėjosi išmėginti save, – sako vaikinas, – minčių aš turiu, o kai mokytoja rašinį sutvarko, laikraštyje visai neblogai  mano kūrinys atrodo“, – juokiasi. Anot vaikino, mokykloje rašyti yra apie ką, problemų, renginių pakanka. Rašo jis įvairiomis temomis. Nemažai rašo apie mokyklos teatro studiją. Juk pats tenai vaidina.
Julius džiaugiasi, kad  mokyklos laikraštis buvo pagerbtas Prienuose organizuotame konkurse „Mokyklos laikraštis rašo“. Tada Julius ten taip pat važiavo, kalbėjo.
Juliui užtenka laiko dalyvauti  mokyklos teatro studijos (vadovė Eugenija Švelnikienė) veikloje. Sako, ši teatro studija gimė tada, kai mokykloje nebeliko  dramos (teatro) pamokų. Tada ir Julius prašė, kad leistų užklasinę teatro veiklą.
Dabar „teatralai“ renkasi į mokyklą šeštadieniais. Stato spektaklius. Pernai birželio mėnesį senajame kino teatre rodė Marijos Korenkaitės spektaklį „Pabėgimas į  Akropolį“. Tuomet Julius Kavaliauskas vaidino  dvi roles – Akropolio valytoją ir televizijos laidos režisierių. Jam patiko vaidinti. Tai kas, kad ne pagrindines roles. Tiko tipažas. Labai pergyveno, kaip spektaklį įvertins žiūrovai. Įvertino gerai.
Teatro trupė Menų spaustuvėje, po spektaklio ,,Brangioji mokytoja”. Antroje eilėje (iš kairės): vadovė Eugenija Švelnikienė, Laurynas Rudis ir Justina Gerbutavičiūtė. Pirmoje eilėje (iš kairės): Jurgis Karčiauskas, Julius Kavaliauskas, Simona Taraškevičiūtė, Gabrielė Čiuželytė ir Gabija Grybaitė
Julius sako, kad menai jam palankūs. Štai baigė Kaišiadorių meno mokykloje birbynės specialybę (mok. S. Straševičius), bet tas instrumentas, kaip pats sako, jo „neužkabino“.  Laimingas buvo, kai mokytoja Zita Rudzevičienė pakvietė jį į Meno mokyklos orkestrą groti kontrabosinėmis, vėliau bosinėmis kanklėmis. Taip prasidėjo vaikino koncertinė veikla. Su orkestru Julius vyko koncertuoti  į Latviją festivalyje „Kokles ir panašūs  instrumentai aplink Baltijos jūrą“.  Dalyvavo latviai, lietuviai, estai, suomiai. Tuomet tas festivalis Julių sužavėjo.

Moksleivių dainų šventėje Vilniuje 2012-aisiais jį pastebėjo kaip vaikiną kanklininką. Tai retas reiškinys. O Julius dar ir gerai groja.
Pastebėtas jis buvo ir pernykštėje  dainų šventėje „Čia mano namai“, kur kankliavo Meno mokyklos ansamblyje. Muzikavo trijuose koncertuose: „Ansamblių vakaras“, „Krantai Nemunėlio“ ir „Skambėkite kanklės“ Šventų Jonų bažnyčioje. Julius prisimena: pastarajam koncertui buvo daug ruoštasi ir tuomet į jį atkreipė dėmesį Lietuvos muzikos akademijos profesorė Lina Naikelienė. Paklausė, kiek metų kanklėmis groja, o kai pasakė, kad ketverius,  nusistebėjo, kad taip gerai groja. Julius prisipažįsta, kad Dainų šventės kūriniai tikrai buvo sunkūs, tačiau jis laimingas, kad  jį pasodino groti kartu su profesionalais. Vadinasi,  „nenusigrojo”...
Ir per Dainų šventės  repeticijas jam plojo. Vaikinui tai buvo malonu, nors sakosi liaupsių nemėgstąs.
Trečiajame Dainų šventės koncerte „Čia mūsų namai“ Julius dalyvavo su kaišiadoriečių choru „Do diez“ (vadovė Laima Mažuolytė, dabar vadovauja Jurgita Jašauskienė). Taigi Julius ne tik groja, bet dar ir dainuoja.
Kaip vaikinui viskam užtenka laiko? Juo labiau kad viską, ką Julius daro, daro neatmestinai.
Toks mokinys – mokyklos vizitinė kortelė. Šaunuolis, gebantis dirbti dėl savęs, o dar labiau  – dėl kitų. Ne veltui praėjusiais mokslo metais mokyklos radijuje „Devintoji banga“ organizuotuose „Metų gimnazisto rinkimuose“ Julius Kavaliauskas pelnė „Metų trečioko“ nominaciją.
Šis šaunus vaikinas tikisi kada nors, baigęs Edukologijos universitetą, sugrįžti  į savo mokyklą jau kaip mokytojas. Reikia manyti, kad mokykla jį pasitiks išskėstomis rankomis.

Autorės ir Juliaus Kavaliausko archyvo nuotraukos

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 balandžio 08, trečiadienis )