Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 kovo 29, penktadienis
Iš čia ji sparnų išbandyti išskrido... Pasakojimas apie žurnalistę Stasę Šeštakauskaitę Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2015 vasario 05, ketvirtadienis

Stasė Šeštakauskaitė
Stasė nuomavosi kambarį sename mediniame name Kaišiadoryse, J. Greifenbergerio  (dabar Algirdo) g. Gyveno viena. Vakarais skaitė knygas. Ėjo į kino teatrą filmų pasižiūrėti. Jei būdavo tykus, gaivus vasaros vakaras, pėdindavo į parką, pasėdėdavo, pavaikščiodavo. Kartais nuklysdavo net iki Girelės miško. Gamtą tiek mylėjo, kad pavažiuodavo į Kairiškes (pakeliui į Kruonį), braidžiodavo po mišką, sakė, kad turi galingą ąžuolą, prie kurio ilgai sėdėdavo, atsirėmusi nugara į jo gruoblėtą kamieną. Mėgo būti valandėlę kitą niekieno nekalbinama.

Ji buvo tikra dzūkė, iš Alytaus rajono. Nežinau, kas ją ten susirado, kas ją į Kaišiadoris pakvietė. Tuo metu mūsų redaktoriumi buvo Zenonas Lapinskas, nevietinis, kilęs nuo Kamajų. Jis 1963–1966 m. atleido beveik visus redakcijos darbuotojus, nes jie buvo ne kokie žurnalistai, sunkiai rašė. Nors svarbiausiu buvo laikomas partijos gyvenimo skyrius, tačiau į jį bene sunkiausia buvo rasti žmogų, nes reikėjo ne tik gabaus žurnalisto, bet ir vienintelės partijos nario. Per daug entuziastų rašyti tokiomis temomis nebuvo.
Man atrodo, kad Stasei didelio džiaugsmo nesukeldavo iš anksto redakcijoje suplanuoti rašiniai iš kolūkių, įmonių, partinių organizacijų. Būk gudri, parodyk avangardinį partiečio vaidmenį gamyboje, jeigu jo nėra – dirba žmonės ir tiek, nežiūrėdami į partinius bilietus. Stasės rašiniai nebuvo peikiami, ji sugebėdavo išsisukti, išlaviruoti. Netgi pelnydavo premijas už šiuos savo rašinius.
Kur kas patrauklesnės, įtaigesnės buvo Stasės apybraižos apie darbščiau-sius kaimo žmones, kultūros darbuotojus, liaudies meistrus. Nors tai buvo jai neprivalomos imti temos, Stasė, išvykusi į kaimą rinkti medžiagos partinio gyvenimo skyriui, nepraleisdavo progos pakalbinti kaimo šviesuolius, nors jie nebūdavo partiniai. Nepaisant negyvybingos ideologijos sistemos, kuri Atgimimo metais subyrėjo į šipulius, pas mus niekada netrūko darbščių, išsilavinusių, talentingų žmonių. Tai daugiausia jie puoselėjo tautinę gyvastį – kalbą, papročius ir t.t. Stasė visada rasdavo jiems pagyrimo, paskatinimo žodžių. Kaip tik dažniausiai už juos ji pelnydavo skaitytojų pagarbą.
Neslėpė, kad rašo eilėraščius. Kartkartėmis parodydavo ir man. Klausdavo mano nuomonės. Jie buvo tobulesni, meniškesni už daugelio kitų rajono literatų kūrybą. Kai kada vieną kitą eilėraštį padėdavo ir ant redaktoriaus stalo. Laikraščio komplektuose matome keliolika išspausdintų Stasės eilėraščių. Sklandūs, skambūs, dainingi, tačiau respublikinei spaudai dar nelabai tiko – trūkdavo poetiškesnių pasakymų, gaivesnės minties, savitesnio žvilgsnio.
Mūsų redakcija 1968 m. sausio 17 d. – pirmoje eilėje sėdi (iš kairės): J. Sinkevičienė, E. Bartkevičienė, V. Lukenskaitė, V. Lapinskienė, antroje eilėje: St. Paškevičius, S. Šeštakauskaitė, M. Akmantavičiūtė, V. Bukauskas, P. Dubosas, trečioje eilėje: J. Laurinavičius, Z. Lapinskas, P. Grabijolas, B. Uždravis
Talentinga žurnalistė neliko nepastebėta partinių vadovų. Jie į Stasę ėmė žiūrėti, kaip į kandidatę aukštesnėms pareigoms, kaip į savo rezervą. Bet trūko jai partinio išsilavinimo. Tačiau tai ne kliūtis: ji jauna, be šeimos, tai kodėl jos nepasiųsti  į aukštąją partinę mokyklą?! Liko paskutinis rengimosi į ją etapas: pagerinti Stasės biografiją, nes redakcijos skyriaus vedėjos pareigos pernelyg kuklios. Jai buvo pasiūlyta redaktorės kėdė Jurbarko rajono „Šviesos“ redakcijoje.  Kiek esu girdėjęs iš anų laikų šios redakcijos darbuotojų, Stasė buvo reikli, tačiau „žmoniška“ redaktorė: skatino žurnalistų kūrybingumą, leido, kiek tada buvo įmanoma, pasireikšti pasirenkant temas,  jas gvildenant, buvo nepakanti sustabarėjusiam stiliui, ideologiniams šablonams. Nemažai pati rašė. Tad be jokių trikdžių gavo rekomendaciją – nukreipimą studijuoti Leningrade... Stasė išlaikė egzaminus, atsisveikino su „Šviesos“ redakcija ir išvažiavo...

 * * *
Stasė su aukštosios mokyklos baigimo diplomu grįžo į Lietuvą. Jai turėjo būti parinktos aukštos partinės pareigos, galbūt net CK. Tačiau, kaip sakoma, suveikė „Dievo pirštas“. Stasė turėjo ne tik diplomą, bet ir kūdikį. Aukšto partinio posto kažkodėl ji negavo. Ir niekad dėl to nesijaudino. Ir kuo toliau, tuo labiau. Netgi džiaugėsi, kad taip išėjo. Kiek metų būtų beprasmiškai, tuščiai praleista ir kone perniek būtų nuėjęs jos žurnalistinis talentas. O dabar  štai turi ir mylimą sūnų Saulių  (jis dailininkas), ir mėgstamą žurnalistinį darbą. Ko daugiau norėti! Stasė buvo paskirta Pasvalio rajono „Darbo“ laikraščio redaktore. Ja dirbo septynerius metus.
–Ką galėjau, atidaviau šiam laikraščiui, – prisipažino ji, kai susitikome Kaune. – Kai pasijutau išsekusi, nieko naujo nesumąstanti, pati palikau redaktorės kabinetą.
Stasė perėjo dirbti „Ūkininko patarėjo“ redakcijon. Jai buvo priskirta Šiaurės Lietuvos zona – Pasvalio, Panevėžio, Biržų, Pakruojo ir Radviliškio rajonai. Gyventi liko tame pačiame Pasvalyje, tik į gamybinius pasitarimus į Kauną atvažiuodavo. Be rašinių, planų, sumanymų dar ir biržietiško alaus parbogindavo. Smagu būdavo, kad tyčia ar netyčia ir aš tą dieną redakcijon už-sukdavau... Redaktorius Vytenis Neverdauskas visada pakviesdavo Stasės lauktuvių paragauti... Šneka išsyk pagyvėdavo.
–O kaip ten, Kaišiadoryse, su Pauliumi Širviu būdavo? – paklausiau. – Vacys Bukauskas ir tu būdavote arčiausiai jo, bendraudavote...
Ji prisiminė, kaip Varėnoje, per literatūrinį vakarą susipažino su P. Širviu, kaip jis po oficialios dalies ilgai ilgai grojo lūpine armonikėle... Pažintis po to va-karo nenutrūko, ypač tada, kai Stasė atsikėlė į Kaišiadoris.
-Tu parašyk atsiminimus, – pasiūliau.
Nieko konkretaus ji nepažadėjo, tačiau netrukus „Ūkininko patarėjas“ išspausdino S. Šeštakauskaitės pasakojimą „Trumpam susitikom jauni...“ (1995 09 16).
Ji rašė: „Kadangi gyvenau ir dirbau Kaišiadoryse, su poetu suvesdavo traukiniai. Kartais jis užsukdavo į redakciją, aplankydavo kitus pažįstamus. Ne kartą yra kvietęs į Vilnių, į svečius. Kviesti  kviesdavo. Bet pas poetą vienai užeiti buvo nedrąsu. Pasikalbinau kurso draugus ir keletą kartų aplankėme Paulių Širvį jo bute Tilto gatvėje (...) Ten visuomet gyveno koks nors įnamis. Tuo metu glaudėsi poetas Jonas Strielkūnas. Paulius nuoširdžiai juo rūpinosi, prisimenu, sakydavo, kad „iš Jonuko išaugs didelis poetas“.  Pauliaus Širvio buto durys visą laiką buvo atviros“.
Jiedu kurį  laiką susirašinėjo. „Ūkininko patarėjas“ įdėjo dviejų P. Širvio rankraščių faksimiles: raštelį Stasei ir ištrauką iš eilėraščio.
Miela buvo perskaityti  ir  S. Šeštakauskaitės eilėraštį, skirtą P. Širviui – „Lietuviškam beržui“.
 
Jau volungės šaukia saulę,
Jau sprogsta beržai jauni.
Lietuviškas berže, Pauliau,
Kodėl gi nepareini?
 
Poezijos paukštė skrenda
Virš tėviškės sodų baltų.
Ji klykia liūdnai, nesuranda
Tavęs tarp poetų kitų.
 
Tik vėtrų pagairėje virpa
Palūžusi beržo šaka,
Tarp tolių toliausių ištirpo
Aukštaitiška Tavo šneka.
 
Tik liko – tarytum paguoda –
Pluoštelis skausmingų eilių.
Ir nustelbia negandą juodą
Šešėliai berželių žalių.


1992

* * *

Likimas S. Šeštakauskaitę suvedė ne tik su P. Širviu. Stasė itin ryškia spalva įsirašė į poetų Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių gyvenimą, į jų gimtųjų namų išsaugojimą. Poetų gimtinė – Krinčino miestelis Pasvalio rajone. Tai jos iniciatyva Matuzevičių namuose buvo įkurtas memorialinis muziejus – įgyvendinta abiejų poetų svajonė. E. Matuzevičiaus vaikai Kornelijus ir Jūragis atvežė iš Vilniaus, iš tėvo bibliotekos apie tris tūkstančius knygų, dauguma jų su autografais, taip pat paveikslų.
–Šioje pastogėje Matuzevičius per dvi savaites sudarė paskutinę savo eilėraščių knygą „Sugrįžimo tyla“, čia jį aplankė paskutinis įkvėpimo blyksnis, čia jį pasitiko ir protėvių vėlės, – kalbėjo Stasė.
Ji įgyvendino dar vieną sumanymą – kasmet poetų sodyboje rengti poezijos šventes –„Krinčino verdenės“. Į jas kviečiami poetai, aktoriai, žymūs kraštiečiai.
Stasė buvo ilgametė šio memorialinio muziejaus direktorė.
Lietuvos radijo „Klasikos“ programos laida „Ryto alegro“ 2008 m. buvo pa-skelbusi „Metų kultūros šviesuolio“ rinkimus. Šiai nominacijai buvo galima siūlyti žmogų, savo veikla įnešusį didžiausią įnašą krašto, miesto, kaimo bendruomenės kultūros srityje. Daugiausia balsų gavo S. Šeštakauskaitė – ji pelnė laureatės vardą.
Krinčine ir pati Stasė išgyveno didelį poetinį pakilimą. Rašė, daug rašė, kai ką ir publikavo. Tenka pripažinti, kad tai buvo ne šiaip sau eiliavimai, o  jautri, subtili poezija. Spausdino rajono laikraštyje „Darbas“, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ ir kitur. Penkis puslapius Stasės kūrybai skyrė „Krinčino poezijos antologija“ (ji buvo ir šio leidinio redakcinės kolegijos narė).
 Viename iš jų  – „Aš – valstiečio duktė“ – Stasė rašė:
 
Aš – valstiečio duktė.
Mano tėtis arklius mylėjo.
Vis juokavo:
-Atseit, ir karste
Aš laikysiu vadžias.
O už pavalko žaizdas
Kaklus jų kaltai glamonėjo,
Avižų brandų auksą
Pažerdamas jiems į ėdžias.

 
Toji valstietiška dvasia jaučiama visoje Stasės poezijoje: tai atvirumas, nuoširdumas, dvasingumas, prieraišumas prie žemės, gimtinės.
Ji parašė ir dešimtis publicistinių straipsnių apie žymius Šiaurės Lietuvos žmones, svarbius kultūros įvykius. Jos kūryba sudarytų didelę knygą. Tik kas ją parengs ir išleis?
* * *
Stasė Šeštakauskaitė visą gyvenimą ėjo su žurnalistės plunksna rankoje. Pirmuosius tvirtus žingsnius žengė Kaišiadoryse. Čia buvo jos kūrybinių ieškojimų pradžia.
Mirė S. Šeštakauskaitė 2010 m.

Nuotraukos iš redakcijos fotoarchyvo

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 kovo 16, pirmadienis )