Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

arrow Naujienos 2024 kovo 29, penktadienis
Kai širdyje – gimtinės margi raštai... Pokalbis su dailininke-dizainere, knygos ,,Kaišiadorių apylinkių tautinis kostiumas” autore Diana Tomkuviene Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2015 vasario 02, pirmadienis

Diana Tomkuvienė
Buvo laikas, kaišiadoriečiai su nekantrumu laukė pasirodant dailininkės-dizainerės Dianos Tomkuvienės  rašomos, gal net būtų geriau pasakyti, kuriamos knygos. Laukėme knygos, o sulaukėme reikšmingo įvykio, tiek mūsų rajono, tiek visos Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Efektas, kurį sukėlė knygos pasirodymas, pasak žurnalistų,  prilygo sprogusios bombos efektui. 
Nenuostabu, kad už etninės kultūros puoselėjimą autorei buvo įteikta Lietuvos kultūros ministerijos premija, mūsų rajono žmonės D. Tomkuvienės knygą  pripažino  geriausia 2014 metų knyga.

Ar pakankamai stebuklingas mūsų pasaulis?
Atrodytų pakankamai, nors kai kas jokių stebuklų jame ir nemato. Nepakankamai jis stebuklingas tiems, kuriems visada maža stebuklų.

Tautinio paveldo gamintojų darbų parodoje Dianos sukurtais kostiumais vilki ne tik ,,Verpetos” dainininkai ir šokėjai, bet jais aprengti ir manekenai
Yra žmonių, nenurimstančių savo laike, savo ribotuose pažinimo rėmuose. Jiems visada norisi iš jų išeiti, atrasti tai,  kas jau prarasta,  ko dar nežinome arba pamiršome. Norisi atidaryti girgždantį laiko skrynios dangtį ir ištraukti iš jos kažką seno, gal jau apdulkėjusio ir ištraukti į šviesą, kad suspindėtų šimtmečių šviesa... Visai taip, kaip vaikystėje įsivaizduodavome  garuojant pasakų lobių skrynias, kai gerosios fėjos jas atidarydavo ir traukdavo iš jų Pelenės drabužius...

Nesuklysiu pasakęs, jog viena iš tokių burtininkių yra Diana Tomkuvienė. Nemažai jai teko pasikapstyti įvairiausiose skryniose, muziejinių rinkinių saugyklose, bendrauti su žmonėmis, kol pagaliau nusprendė  rašyti knygą apie tautinio kostiumo ypatumus mūsų rajone. Ta knyga turėjo būti ne paprasta, o ypatinga. Panorusiam pasipuošti tautiniais drabužiais,  ji bus pirmoji pagalbininkė.

* * *

Daug kas iš mūsų turime tokį žemės kampelį, kuris yra nepaprastai brangus. Tėviškė – tai ne vien atsiminimai, ne vien  praeities prisiminimai  mūsų pasąmonėje. Prisimeni vėsius vasaros vakarus, kai čia susirinkdavo po darbo kaimynai ir iki išnaktų kalbėdavo. Kaip gražiai vakaro tyloje skambėdavo tėvo balsas, kokios linksmos būdavo mamos akys, kai, susirinkus visai šeimai, girdėdavome kažkur toliuose skambančią graudžią ir ilgesingą  vakaro dainą... Kokie gražūs ir  laimingi mes pasijusdavome per Dainų šventes su tautiniais drabužiais...

* * *

Diana  juokais save vadina kapitono dukterimi. Vaikystėje nuolatinės gyvenamosios vietos kaip ir nebuvo. Prisimena ji didelius baravykus, kuriuos rinko Pskovo srities miškuose, karinę jūrų bazę Liepojoje ir savo pirmąją mokyklą Marijampolėje. Įspūdžių daug, bet kai ko esminio trūko. Sunku taip gyventi, kai tavo gyvenamoji vieta labai dažnai keičiasi.

Jos klausiu, tai iš kur atsirado ta pasiaukojanti meilė liaudies menui? Gal tokie dalykai genuose užkoduoti?
 – Mūsų giminėje visos moterys, kiek pažinojau buvo darbštuolės – „rankdarbistės“,– pasakoja knygos autorė. – Visos mūsų giminės moterys siuvo, audė, mezgė, siuvinėjo. Aišku, buvo atvejų ir malkas pačios skaldė. Mano senelė buvo baigusi siuvėjų kursus prieškariniame Kaune, mamos sesuo Nijolė mokėsi dailės akademijoje, pusseserė buvo audėja namudininkė. Magiškas naujų, ne pagal GOST’o standartus pasiūtų, drabužių įspūdis man iš vaikystės buvo pažįstamas. Prisimenu, nenorėdavau eiti į darželį, tai mama man tuoj naują suknelę pasiūdavo. Ko gero, galbūt ir iš senų savo drabužių. Jau ketvirtoje klasėje pati nusinėriau liemenę iš „kvietkelių“, kuriuos gerai įvertino draugai.  Daug kas sako, jog vargas visko išmoko. Nepasakyčiau, kad vargas. Drabužių buvo, bet aš norėjau kitokių, savotiškų. Nuo devintos klasės, kada jau gyvenau ir mokiausi Kaune, rengdavausi tik savo gamybos rūbais. Medžiagų mama duodavo, be to, buvo tokios nuostabios medžiagų atraižų parduotuvės. Kaina – kapeikos. Tik dirbk, kurk, fantazuok. Gal kai kam ir keistai galėjo atrodyti mano apranga. Į mokyklą eidavau kaip ir visos – su uniforma, o namuose ir gatvėje, pankuojančio jaunimo laikais buvo kuo originaliau – tuo geriau. Turėjau aš savo pačios susikurtą madą ir negalėčiau jos pavadinti prisitaikėliška.
Su šeima: vyru Albinu, mama Danute Katkevičiene ir sūnumi Justu
Baigusi mokyklą, įstojau į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Ten jau visi buvo tolerantiški vienas kito aprangai. Paprasti žmonės pasakytų: „Visi vienodai paplaukę“. Toks jau visų studentų credo buvo: „Turi išsiskirti iš bendro standarto“. Kitaip, koks tu menininkas? Koks tu būsimas dizaineris?.. Baigusi technikumą, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkau dailininkės-dizainerės specialybę. Įstoti nebuvo lengva. Tada ten visi labai veržėsi. Dabar, ko gero, atslūgo tas srautas. Bestudijuodama akademijoje ištekėjau.

Ne vienai išsilavinusiai ir talentingai moteriai beveik visada iškyla dilema, ką pasirinkti: kūrybą, karjerą ar šeimą, vaikus. Daug kas mano, kad moters pagrindinė misija yra šeima, vaikų auklėjimas.
Gyvenimo patirtis rodo, kad tos moterys, kurios dėl karjeros ir garbės sumetimų atsisako šeimos, dažnai būna nelaimingos, nors ir susilaukia didžiausio populiarumo. Ką daryti, jeigu žinai, kad gali, kad turi sparnus – gali skristi, bet pakilti tau trukdo tai, ką tu labiausiai myli... Gal tik laikinai?.. Ir tada nesvarbu, ką tu darai: skalbi vystyklus, ravi darželį, verdi pietus. Visai nesvarbu, joks darbas tau netrukdo svajoti, planuoti mąstyti apie tai, ką tu ateityje sukursi. Rašyti eilėraščius mintyse galima ir bulves skutant. Ateis laikas ir tai, kas tau trukdė, bus geriausi tavo pagalbininkai.
Senai pažįstu Dianos šeimą. Pamatau juos visus kartu ir širdis džiaugiasi. Kokia būtų nuostabi mūsų Lietuva, jeigu visos šeimos būtų tokios.
– Viskas šiame gyvenime gaunasi lyg ir netyčia, – juokauja knygos autorė. – Vienas fatalizmas – daugiau nieko. Dar visai nesenai aš dirbau Kaišiadorių muziejuje, fondų saugotoja. Tikriausiai visi žino, kad mūsų rajono geografinė padėtis yra išskirtinė. Kai pradėjome domėtis, koks turėtų būti mūsų apylinkių tautinis kostiumas, paaiškėjo, kad nėra tokio paprasto ir aiškaus atsakymo į šį klausimą. Mūsų rajone tiesiog susipynė įvairių etnografinių Lietuvos regionų tiek tarmės, tiek ir kiti etnokultūriniai dalykai. Dirbant muziejuje, teko būti kelių projektų, kurių pagrindinis tikslas buvo tautinių kostiumų rekonstrukcijos, vadove.  Ši tema tapo ne tik darbu, bet savotišku hobiu, kuris užvaldė ir laisvalaikį. Projektai baigėsi, o hobis liko... Kai finansavimą drabužiams atnaujinti gavo Kaišiadorių kultūros centro folkloro kolektyvas „Verpeta“, teko rūpintis šio ansamblio apranga. Dažnai lankiausi Lietuvos muziejuose. Vis išgirsdavau žodžius – rašyk knygą. Tiesiog nieko ypatingo nesitikėdama drauge su leidyklos „Žuvėdra“ darbuotojais parašiau projektą ir labai nustebau, kad dalinis finansavimas buvo skirtas.  Prieš rašant projektą, pasiklausiau savo šeimos: „Ar galiu rašyti knygą“. Visi choru atsakė: „Gali“. Ką tai galėjo reikšti? Tai reiškė, kad mano vyras ir vaikai prisiima visus šeimos darbus ir rūpesčius ant savo pečių, man palikdami laisvas rankas. Jie ne tik mane išlaisvino nuo buitinių darbų, bet ir visapusiškai padėjo paruošti šią knygą spaudai.
Tokios knygos parašymas, tai ne vien vaizduotės polėkis. Sunku įsivaizduoti, kaip reikėjo sukurti paprastą, skaitytojui patrauklų, nenuobodų, bet kartu ir mokslinį veikalą. Ši knyga – tai ekskursija į mūsų praeitį ir kartu populiarus vadovėlis, instrukcija kaip pačiam, jeigu žinoma sugebi, pasisiūti tautinį drabužį. Vartydamas jos puslapius gali pasigrožėti mūsų krašto pažįstamų žmonių puikiomis nuotraukomis. Šios nuotraukos irgi kolektyvinio darbo rezultatas.
– Kai buvo skirtas dalinis finansavimas šiai knygai, mane trumpam apėmė panika, – prisimena Diana. –  Tai atsitiko 2013 metų vasario mėnesį. Nuo tos dienos ilgai negesdavo šviesa mano languose. Ir kai maždaug lapkričio mėnesį kaimynė, atsikėlusi naktį, nebepamatė šviesos mano lange, kitą dieną pasiklausė: „Tai ką, Diana, baigei savo knygą rašyti“?
Autorė yra be galo dėkinga visiems žmonėms, kurie jai padėjo ir rėmė. Ypatinga padėka leidyklos „Žuvėdra“ žmonėms: Stasiui Lipskiui bei Stasiui Gutautui.  Gyvenimas dėlioja savo dabarties dėlionę, kuri kiekvieną akimirką tampa praeitimi, o paklausta apie ateities planus,  Diana nusišypso ir taria: „Gyvenimas parodys..“.

Autoriaus nuotraukos  

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 kovo 09, pirmadienis )