Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika


arrow Naujienos 2024 balandžio 25, ketvirtadienis
Per gyvenimą – ant gražuolių eikliųjų žirgų... Pokalbis su žirginio sporto entuziaste žiežmariete Rūta Morkūnaite Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2015 sausio 22, ketvirtadienis

„Baltic Jumping League“ varžybose Rygoje ( 2014 m. rugsėjis ). Su žirgu Rufina
Pasirodo, tai buvo ne mažos aikštingos mergaitės užgaida... Dvidešimtmetė žiežmarietė Rūta Morkūnaitė jau daugiau kaip dešimtmetį bendrauja su žirgais, yra aktyvi žirginio sporto entuziastė, dalyvaujanti daugelyje Lietuvoje ir už jos ribų vykstančių varžybų ir, be abejo, besigardžiuojanti sunkaus darbo vaisiais – pergalėmis.
Rūta 2012 metais baigė Žiežmarių gimnaziją ir įstojo į Lietuvos sporto universiteto Sporto edukologijos fakultetą krimsti kūno kultūros pedagogikos mokslų. Trečiakursė studentė džiaugiasi ne tik pasirinkta studijų kryptimi, bet ir atsiradusia puikia galimybe treniruotis viename iš geriausių žirgynų Lietuvoje – jojimo sporto klube „Miražas“, įsikūrusiame Šiaulių rajone.
Kada atsivėrė vartai į užburiantį žirgų pasaulį? Kokia buvo pradžia? Kaip sekasi dabar? Apie tai, ir ne tik, kalbamės su Rūta, save bei kitus bendraminčius vadinančia žirgininkais arba arklininkais. Mergina mielai įsileidžia į tą savo pasaulį, sklidiną jaunystės ir veiklos.

Taigi kada tavo gyvenime atsirado žirgai?
 
Atviro Lietuvos konkūrų čempionato, 2013 m. įvykusio Dargužių kaime (Klaipėdos r.), mėgėjų II kategorijoje Rūta su žirgu Fighter iškovojo antrąją vietą
Gimiau 1994-ųjų pavasarį, balandžio mėnesį,  tuomet, kai bunda gamta ir švyti visas pasaulis. Tačiau, manau, kaip ir daugelis žmonių, kuomet buvau visai maža, savo gyvenimo neprisimenu.... Ryškiai prisimenu įvykius, kai man suėjo devyneri metai... Tada, galiu drąsiai teigti, kad mano gyvenimas tapo pilnavertis, nes jame atsirado žirgai. 2003 metais mūsų Žiežmarių miestelyje, kuriame gyvenau, lankiau vidurinę ir muzikos mokyklas, įsikūrė žirgynas. Norint, kad žmonės apie tai sužinotų, buvo  surengtos žirgų konkūrų varžybos. Konkūrų rungtyje raitelio tikslas – kuo greičiau be klaidų įveikti specialiai kiekvienoms varžyboms pastatytą kliūčių maršrutą. Kliūtys gali būti skirtingų formų, pločio bei aukščio, kuris, kai kuriais atvejais, gali siekti net 180 cm. Kiekvienoje rungtyje leidžiamas tam tikras skaičius klaidų (pavyzdžiui, žirgo atsisakymas įveikti tam tikrą kliūtį), tačiau, viršijus šį skaičių, duetas diskvalifikuojamas. Skaičiuojama, kiek laiko duetas sugaišta ir kiek baudos taškų surenka įveikdamas maršrutą. Baudos taškai skiriami už žirgo nepaklusnumą, nuverstas kliūtis, viršytą kontrolinio laiko normatyvą bei kitokias žirgo ar raitelio klaidas rungties įveikimo metu... Susidomėję šiomis varžybomis kartu su tėčiu ir sese nuvykome jų pažiūrėti. Buvo nuostabus renginys! Nuo tos akimirkos žirgai liko ne tik prisiminimuose, bet ir svajonėse... Po savaitės taip pat su tėčiu ir sese nuvykome į žirgyną... Nuo tada ir pradėjau lankyti treniruotes. Buvau naivus vaikas ir maniau, kad viskas bus lengviau ir paprasčiau. Norėjosi kuo greičiau išmokti vienus ar kitus elementus, bet viskas man turėjo vykti greitai... Tačiau tik kantrybės ir didelio darbo dėka mes žingsnis po žingsnio ėjome į priekį. Pirmosiose varžybose dalyvavau  vienuolikos metų – Anykščių rajone rengiamose „Bėk bėk, žirgeli!“ varžybose. Keletą metų teko derinti jojimo treniruotes ir  Meno mokykloje Choreografijos klasėje vykstančius užsiėmimus. Tačiau baigusi Meno mokyklą visą laisvą laiką skyriau žirgams. Nesvarbu, ar šaltos žiemos dienos ar alinantis vasaros karštis, treniruodavomės ir dalyvaudavome varžybose – ir taip metai iš metų...
 
Ir tuomet patekai į rajono geriausiųjų sportininkų dešimtuką...
 
Pirmą kartą į Kaišiadorių rajono geriausių sportininkų dešimtuką patekau 2010 metais, 2011-aisiais – taip pat.
 
Žiežmarių jojimo sporto klube „Pegasas” praleidai net devynerius metus...  Girdėjau, kad jis jau „išskrido” iš Žiežmarių... Kas buvo tavo treneriai? Ar prisimeni savo žirgus, kokie buvo jų vardai? Apskritai, kokie prisiminimai iš tavo pirmojo jojimo sporto klubo?
 
Taip jau susiklostė, kad „Pegasas” išsisklaidė į skirtingas puses... Mano pirmieji treneriai – Rimas Karmazinas ir Vytautas Kasparas. Pagrindinis treneris visus devynerius metus buvo R. Karmazinas. Savo buvusius žirgus taip pat labai gerai atsimenu. Manau, neužmiršau nė vieno... Juk kai pradėjau joti, buvau vaikas, o vaikams, kas brangu ir miela, atmintyje įstringa ilgam. Žirgų vardų neįmanoma pamiršti, nes visi pirmi šuoliai, pirmas varžybų jaudulys ir pirmi pergalės džiaugsmai buvo patirti su jais. Pirmasis mano varžybų partneris buvo kumelaitė Sorbona, taip pat vienas pirmųjų varžybų žirgų buvo Vilis. Treniruodavomės su Harliu, Sokratu, Bombėjumi, China, Livėja, vėliau turėjau labai gerus žirgus Kivį ir Kortą. Turėjau ir nuosavą kumelę, tačiau Fridą teko parduoti, nes ji buvo per silpna rimtam sportui... Pirmąjį savo sporto klubą prisimenu su nostalgija, ten buvau beveik nuo pat jo įsikūrimo pradžios iki išsiskyrimo... Ten sutikau daug skirtingų žmonių, turėjau galimybę su jais ne tik dirbti ir sportuoti, tačiau ir kartu atostogauti, leisti laisvalaikį... Buvome komanda, kuri siekė bendrų tikslų. Visa tai labai smagu prisiminti.
 
Kai nuplasnojo „Pegasas“, tavo gyvenime sužibo „Miražas“?..
 
Vasaros sezono uždarymo varžybos jojimo sporto klube ,,Miražas” (2013 m.). Šalia Rūtos Morkūnaitės, sėdinčios ant žirgo Fighter, – Gediminas Gutkauskas, Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidentas, ,,Miražo“ savininkas (nuotr. iš asmeninio fotoarchyvo)
Pradėjusi mokytis Sporto universitete, dar pusę metų sportavau Žiežmariuose esančiame žirgyne, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad atsirado galimybė treniruotis viename geriausių žirgynų Lietuvoje – Šiaulių rajone esančiame žirgyne „Miražas“. Kai pradėjau treniruotis šiame sporto klube, labai daug kas pasikeitė... Beveik pusantrų metų gyvenu Šiauliuose, mokausi Kaune, o sportuoju taip pat Šiauliuose. Tačiau visa tai nesunku suderinti, kuomet supa geranoriški ir supratingi žmonės. Pradėjusi treniruotis Šiauliuose, įgijau labai daug varžybų patirties, bijau suklysti, bet apytiksliai per 2013 metų sezoną dalyvavau 30 varžybų. Tai yra tikrai daug, kuomet kiekvienose varžybose dalyvauji su keliais žirgais (nuo 2 iki 7) – tai priklauso nuo varžybų lygio. 2013 metų sezoną varžybose startuodavau mėgėjų II kategorijos grupėje (kliūčių aukštis siekia apie 120 cm). Šioje kategorijoje tapau Lietuvos konkūrų čempionato vicečempione. Tai nėra aukštas lygis, bet tuo metu nebuvau pasiruošusi varžytis savo amžiaus kategorijoje. Kuomet kiekvieną dieną treniruojiesi su 6–7 žirgais, rezultatai „ateina“ nepastebimai greitai... Turėjau labai gerą žirgą, kuris man buvo tarsi mokytojas – kartu treniruojantis pamažu slapta svajonė kuo greičiau pasivyti ir aplenkti bendraamžius tapo vis realesnė... Varžybose pradėjau startuoti jaunimo kategorijoje (kliūčių aukštis varžybose siekia 130–135 cm). Tačiau vienose varžybose, kurios spalio mėnesį tris dienas vyko Šiaulių arenoje, gavau traumą. Teko nutraukti treniruotes. Labai skaudu: lauki varžybų kelis mėnesius, joms ruošiesi, o jos baigiasi pirmąją dieną... Bet traumą išsigydžiau ganėtinai greitai ir truputį daugiau nei po mėnesio vėl dalyvavau varžybose.
2014 metų varžybų sezonas prasidėjo ramiai, rezultatai nebuvo stabilūs, tačiau įpusėjus vasarai Fortūna atsisuko ir į mūsų pusę. Sėkmingi startai buvo  liepos 18–20 dienomis Žagarėje kasmetinio Vyšnių festivalio metu vykusiose „Baltic Jumping League“ varžybose. Šios varžybos buvo pirmasis „Baltic Jumping League“ etapas, kurio metu rungėsi stipriausi Latvijos, Estijos, Rusijos, Lietuvos įvairių grupių sportininkai bei jų žirgai. Šiose varžybose jaunimo užskaitoje pirmą varžybų dieną laimėjau I  vietą, o antrą dieną užėmiau II vietą. Antrasis „Baltic Jumping League“ etapas vyko Latvijoje rugsėjo 6–7 dienomis, ten sekėsi prasčiau – užėmiau penktą vietą. Tačiau komandiniame konkūre, kuriame rungėsi dvi Latvijos komandos ir viena Lietuvos komanda (Lietuvos komandai atstovavo Z. Šarka, D. Gutkauskas, V. Rudaitis, R. Morkūnaitė – autorės pastaba) lietuviai užėmė pirmąją vietą. Po finalinių „Baltic Jumping League“ varžybų reitingų lentelėje buvau pirma. Ši pergalė man labai svarbi ir reikšminga. Norint pasiekti gerų, aukštų rezultatų, labai svarbu suprasti, kad rezultatą lemia duetas, o ne tik geras žirgas ar geras raitelis. Žirgas yra mūsų partneris, ir juo reikia rūpintis ne tik prieš varžybas... Galbūt daug kam keista, bet, praleisdamas daug laiko su tuo pačiu žirgu, imi suprasti jo charakterį, jausti jo nuotaikas, supranti ir gali nuspėti, kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Džiugu, kad Lietuvoje kasmet  populiarėja žirginis sportas. Už tai reikia dėkoti visiems žmonėms, kurie bent minimaliai prisideda prie varžybų organizavimo. Taip pat nuoširdžiai dėkoju Gediminui Gutkauskui, Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidentui, jojimo sporto klubo „Miražas“ savininkui, už didelę kantrybę ir suteiktas galimybes siekti aukštų sportinių rezultatų.
 
Kiek šiuo metu žirgų-partnerių turi? Galbūt tu jau pati treniruoji ir kitus sportininkus?
 
Dabar savo nuosavo žirgo neturiu. Treniruojuosi su skirtingais žirgais: Rufina (10 m.), Pomada (9 m.), Candillo Star (12 m.), Bar Le Duc-G (8 m.),  Lyrik-G (7 m.), Little By Little (7 m.), Lotus-G (7m.).
Šiuo metu pagrindiniai yra Rufina ir Candillo Star, tačiau su visais dalyvauju varžybose. Po truputį pradedu treniruoti ir pati. Turiu tris mergaites, kurias treniruoju ir pamažu ruošiamės varžyboms. Smagu matyti rezultatus, smagu, kad visos trys stengiasi ir daug dirba. Manau, netolimoje ateityje pasieksime gerų rezultatų ir varžybose.
 
Ar be mokslų Sporto universitete ir jojimo treniruočių lieka dar kam nors laiko? Galbūt mėgsti rankdarbius ar skaityti meilės romanus?
 
Man laiko lieka viskam, ko aš noriu. Jeigu laiko nerandu vieniems ar kitiems dalykams, vadinasi, tai ne itin svarbu. Žinoma, jautiesi pavargęs, bet dažniausiai tas nuovargis malonus, ypač po labai sėkmingų varžybų (šypsosi). Manau, būtina susitikti su draugais, nueiti į filmą ar pavakaroti kavinėje – juk reikia atsiriboti nuo kasdienybės... Taigi viskam laiko randu ir džiaugiuosi, kad niekada nereikia liūdėti, jog nėra ką veikti.
 
Ar dažnai parvažiuoji į gimtąjį Žiežmarių miestelį? Ar norėtum į jį sugrįžti gyventi?
 
Į Žiežmarius mokslo metais grįžtu kartą per savaitę. O vasarą, kuomet sukasi varžybų sezonas, į namus grįžtu geriausiu atveju kartą per mėnesį... Nesakau, kad nenoriu čia gyventi ir niekada negrįšiu... Tačiau svajonėse ir planuose to nėra.
 
Kaip manai – ką veiksi po kokių penkerių metų?
 
Hm... Per ateinančius 5 metus noriu kuo daugiau pasiekti sporte. Taigi po penkerių metu įsivaizduoju save kaip sportininkę, trenerę ir kūno kultūros mokytoją. Viską kruopščiai planuoju ir tikiu, kad pavyks tai įgyvendinti.
 
Praėjusieji buvo Arklio metai... Kokie jie buvo tau, gimusiai Šuns metais, tačiau Arklio metus pradėjusiai ir pabaigusiai ant žirgo? Ko palinkėtum sau ir savo bendraamžiams 2015-aisiais?
 
Rūta Morkūnaitė sako, jei nori, laiko visada viskam surasi (Laimos Kmeliauskienės nuotr.)
Man šie metai buvo darbingi (šypsosi). Džiaugiuosi, kad viskas daugiau ar mažiau klostėsi mano naudai – turėjau daug svarbių, ir džiugu, kad neblogų startų. Svarbiausia, kad ir aš, ir mano šeima visus metus buvome sveiki ir laimingi! O bendraamžiai... Palinkėčiau jiems kuo daugiau daryti tą, ko nori ir trokšta širdis, apie ką nuolatos galvoja, svajoja ir sapnuoja. Tik tada negaila nė vienos laisvos minutės, paaukotos vardan tikslo, kurio sieki. Tik tuomet jautiesi pilnavertis, kai kiekvieną vakarą užmiegi su svajone, o pabundi su tikslu! Linkiu visiems gerų 2015 metų!
 
Rūta, tegul išsipildo tavo svajonės, o tikslai visuomet būna pasiekti!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2015 vasario 13, penktadienis )
 

© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024